Radiacija, kuri vienai dienai mane pavertė nieku

Penktadienis. 13-oji. Atrodo šiandien turėjo būti daug nelaimių. Bet tokiomis nedažnomis dienomis man sekasi. Na, tik mama česnako iš sodo pamiršo parsivežti, kurio jai taip reikėjo ir net nežinau kam. Kaip 13-oji tai visai nebloga diena. Energijos turėjau tiek, kad ir 10 pamokų atsedėčiau, bet grįžus ji kažkur išnyko. Išgaravo, susikondensavo, virto debesimis ir pradėjo lyti. Lietų mėgstu, bet jis šiandien tikrai kažkoks nesmagus. Prisiminiau geografijos pamoką. Apie ką kalbėjom? Apie radioaktyvius lietus, iškritusius Švedijoje po Černobylio katastrofos ir išnuodijusius šiaurinių elnių bandas. Ne, o apskritai, tai apie pačią Ukrainą. Ta pamoka man įrodė, kad ta šalis vis dėlto nekokia.

Pas mane šiandien kažkokia netvarka... Stalas, kėdė, fotelis ir šuo vienoje eilėje kažkoks dar nematytas dalykas.

Ne tai, kad šiandien sekasi, bet kažkas neapibūdinamo... Tiesiog nuobodi, neįdomi, įprasta diena ir tiek.

Štai šitas, pilnas monotonijos žalias fonas atspindi dienos monotoniškumą. Kodėl žalias? Mėgstu žalią... Žalia mano mėgstamiausia spalva. Ji vaivorykštėje 4 nuo priekio ir nuo galo. Nes 4 mano laimingas skaičius. Ta nesąmoninga numerologija man priskiria šešetą, bet 4 man labiau patinka. 

Oras šiandien įspūdingas. Prisiminiau rudenį. Tik dar lapai nekrenta, nes jų dar nėra. 

Mano mintys supintos ta paslaptinga voratinklių plieninę raizgalynę. Nieko nemąstau. Kūrybinis "įkvėpimas" pasislėpė kažkur anapus lango... Šlampa ir nieks jo neįleidžia. O pas mane jis nenori... Tegu šlampa, tegu jį ištirpdo rūgštieji ir radioaktyvieji Černobylio lietūs.

Rugile, paskolink man kokį nors trolį... Rytoj kaip tik Alytaus link keliausiu, tai gal grąžinsiu. Tiesiog trūksta nuotaikos. 

P.S. Skiriu šį dienoraštį geografijos pamokai ir mokytojai, kuri visada suteikia įdomių žinių ir ji, galima sakyti, beveik yra mano idealas.

Pasirašo: E.S.