
Pagaliau atradau laiko ir noro (o taip, prisipažįstu - laaabai tingėjau Pirma stotelė - Puntuko brolis. Mhm, ir tas pakankamai įspūdingo dydžio.... Nuoroda į objektą ir pats objektas (ir aš su kolege) Čia viskas gerai buvo. Toliau jau prasideda išbandymai ir šiokie tokie nemalonumai. Antras objektas - pats Puntukas. Užtaikėm tuo metu, kai jis buvo tvarkomas, tad te nestebina statybiniai reikmenys šalia jo. Trečias objektas - Laimės žiburys. Taip, tas pats, apie kurį Jonas Biliūnas rašė. Žinoma, simboliškas. Bet, sako, iki jo reikia kopti nesidairant į šalis ir tuo labiau atgal. Prieš tai, žinoma, sugalvojus norą (aišku, jo niekam nesakyt.... ). Vos pamačius, kur reikės kabarotis, pasidaro gera.... Bet ir per daug negąsdina. O štai ir jis pats: Žvilgsnis žemyn: O va apačioj ir prasideda nemalonumai... Bent jau man. Patekau į tikrą uodų šėryklą. Neprastai jie mane apkramtė... Kaip skuodžiau iš tos vietos autobuso link.... Ketvirtoji viečikė - kaip gidė sakė, vietelė turistams gurmanams, nes retas ten užsuka - Liūdiškių piliakalnis Nors ir perspėjo, kad tai dar viena uodų buveinė, visgi pavyko išnešt sveikesnį kailį nei nuo Laimės žiburio... O šiaip vietelė nėra itin įspūdinga. Gal dėl to ir turistų nepritraukia. Iš čia traukiam į atviresnes vieteles. Kur uodai jau nebegresia. Užtat tenka vėl kabarotis aukštyn. Apžvalgos bokštas prie Rubikių ežero. Uuuu, kaip nekenčiu aš tokių laiptų..... Va kur mes buvom. Šiaip nueit 15 m atrodo vieni niekai, bet lipt aukštyn... O tada pusvalanduko atokvėpis prie paties Rubikių ežero. Ech, pusdienis būtų geriau.... Na ir paskutinis išbandymas. Voruta. Gražus ten vaizdelis - žemyn-aukštyn-žemyn-aukštyn.... Pirma mintis pamačius tą vietą "&%$#@$^%..... NE. NE. NE. NE-LIP-SIU. NELIPSIU." Bet lipau. Tiesa, antros "žemyn-aukštyn" dalies įveikt nesiryžau. Tokių savižudžių vis dėlto keletas atsirado. Bet labai mažai.... Pasigrožėkit. Buvusiem meete prie kalnų parko turėtų kai ką primint.... Kas keisčiausia - pasirodo, nieko baisaus tie beturėkliai laiptai. Va kada reikia nesidairyt į šalis ir nežvilgčiot atgal. Tik tiesiai ir tik pirmyn... Dar vienas aplankytas objektas - Variaus atodanga. Kaip ir nieko įspūdingo, bet vis dėlto... Aukšty kabarotis jau nesiryžau, tad patys gražiausi vaizdai liko kolegoms, kurie vis dėlto nepabijojo nei ne pačių patogiausių laiptelių, nei to, kad tais nepatogiaisiais teks ne tik lipt aukštyn, bet dar ir atgal. Ir, beje, netgi laaabai paskubėt... Va ten, į viršų, lipt nebesiryžau... O štai ir pats Varius: Ir galiausiai - Arklio muziejus. Nemėtysiu čia visų rakandų ir kitokių dalykėlių nuotraukų, geriau tą pamatyt gyvai ir gido pasakojimą išgirst. Galiausiai - tradicinė tokių mūsų kelionių vakarienė. Su tradiciniais lietuviškais patiekalais, namine gira, krosnyje keptais pyragėliais (kurie mums labiau cepelinus priminė) ir gyva muzika O štai čia labai draugiškas ir visiems labai patikęs šeimininkas Viskas. Laikas namo. Atsisveikinimjui pokšteliu dar keletą kadrų. Nieko ypatingo, bet man tiesiog gražu Ir jau tik pro langą - Anykščių bažnyčią, kurion užeit taip ir neturėjom laiko Beje, kaip bebūtų keista, savijauta kitą dieną buvo kuo puikiausia ir visai nepasitvirtino jokios baimės, kad jau po tokių vaikštynių kojos kitą dieną bus kaip akmeninės. Nė velnio - nebuvo jokio nuovargio. Bent jau man (che che...
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2012 m. birželio 14 d. 17:16:51
Taaaaip.. Bet kai keliauja daugiausia moteriškės ir ne viena garbaus amžiaus.... Vyrijos buvo.. taaaip, paskaičiuokim, broliai kurmiai..., gal kokie aštuoni (iš kokių 40+). Jei rimčiau, vertų dėmesio geriausiu atveju buvo du. O va tie, į kuriuos nei moterys, nei tuo labiau merginos nebežiūri, į jas ir varvina seilę. Tik kad anie ir nelipo. Vienas, tiesa, kabarojosi, ir, reikia pripažint, gana sėkmingai, bet kad nebebuvo į ką žiūrėt - anoji jau buvo senokai viršuje
2012 m. birželio 14 d. 14:12:39
Pamoka; kai lipi aukštyn su suknele, visada žiūrėk ar niekas nežiūri iš apačios
2012 m. birželio 12 d. 23:23:44
O tarp mūsų buvo tokia. Ir suknytė labai trumpa ir tikrai smagiai plevenanti. Ir nieko.... Bent su ja kalbėt neteko, nežinau, kaip jautėsi... :)
Aš spėju, kad man, kaip žvėrynietei, jei kas ekskursiją po Žvėryną surengtų, sužinočiau ko nežinojusi.... Tiesa, sužinojau šį bei tą ir be ekskursijų (kurios, beje, iš tiesų vedamos. Bet ne apie tai šita tema....). O šiaip tiesa yra ta, kad daugybės gražių vietų, įdomių istorijų mes nežinome apie savo kraštą. Deja.
2012 m. birželio 12 d. 13:20:38
Supratau, kad beveik visus Anykščių apylinkių gražumus mačiau. Ir į tą bokštą lipti esant dideliam vėjui..ekstremaliai patiko. Tik va niekada į tokius bokštus nebelipsiu su suknele
2012 m. birželio 12 d. 12:37:18
man patinka kai kalba nuotraukos :D kas kas o epas tai blevyzgu nemegsta skaityti :D
____________________
su kvailiais nesigyncioju. virtualiai jusu, epas (╮°-°)╮ ┳━━┳ (╯°□°)╯ ┻━━┻
2012 m. birželio 12 d. 00:28:55
O aš maniau, kad aš labai glaustai čia... Nes iš tiesų būtent nuotraukos iškalbingiausios. Nors galbūt kai kurie gidų papasakoti faktai / padavimai / legendos irgi verti dėmesio, bet tai jau jų darbas, ir jie tą patį pasakos visiems kitiems, kurie kada nors ten nusigaus, tai nesikartoju... nemanau, kad oras šiuo atveju irgi svarbus, nors kaip kelionei, tai jis nusidavė pasakiškas. Menkas pastebėjimas - NELIJO. Gal kad tas Antanines savaite paankstinom?
2012 m. birželio 12 d. 00:07:33
Išsamus ir įdomus. Šiek tiek sukėlė nostalgiją, prisiminiau mokyklinę ekskursiją po šituos kraštus
____________________
bacon
2012 m. birželio 11 d. 23:01:14
O man tai tėviškė, kurioj net ir vaikystėj nedaug teko pabūt. O dabar tai va tik tokiom progom ir pavyksta apsilankyt... Gaila, aišku, bet yra kaip yra...
2012 m. birželio 11 d. 22:56:42
Nu simpatulka toks... Ypač pučiant stipresniam vėjui arba turint kokį sunkiasvorį bendrakeleivį... Smagu tada ten, aukštai, kai bokštelis siūbuoja...
2012 m. birželio 11 d. 22:55:04
kaip tas bokštas viliojančiai atrodo
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.
2012 m. birželio 11 d. 22:52:14
Reportažas
Anykščiai visad priminė Arklio muziejų, kuriame buvau vaikystėje ir tai vienas ryškiausių prisiminimų, nors iš vaikystės prisimenu labai mažai.
____________________
Nenoriu rasti vietos ar poilsio – krutėti, krutėti, krutėti. Kol mirtis iš tavęs krutėjimą atims. Gilė Ara
2012 m. birželio 11 d. 22:47:35
Anykščiai - vienas gražesnių ir jaukesnių Lietuvos kampelių..
Šilti prisiminimai iš tenais.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .