Reportažas iš Anykščių, arba kaip mes Antanines šventėme

Pagaliau atradau laiko ir noro (o taip, prisipažįstu - laaabai tingėjau ) reportažui iš kelionės po Anykščių kraštą... Gal daug ir nepliurpsiu, tekalba nuotraukos.

Pirma stotelė - Puntuko brolis. Mhm, ir tas pakankamai įspūdingo dydžio....

Nuoroda į objektą

ir pats objektas (ir aš su kolege)

Čia viskas gerai buvo. Toliau jau prasideda išbandymai ir šiokie tokie nemalonumai.

Antras objektas - pats Puntukas. Užtaikėm tuo metu, kai jis buvo tvarkomas, tad te nestebina statybiniai reikmenys šalia jo.

Trečias objektas - Laimės žiburys. Taip, tas pats, apie kurį Jonas Biliūnas rašė. Žinoma, simboliškas. Bet, sako, iki jo reikia kopti nesidairant į šalis ir tuo labiau atgal. Prieš tai, žinoma, sugalvojus norą (aišku, jo niekam nesakyt.... ). Vos pamačius, kur reikės kabarotis, pasidaro gera.... Bet ir per daug negąsdina.

O štai ir jis pats:

Žvilgsnis žemyn:

O va apačioj ir prasideda nemalonumai... Bent jau man. Patekau į tikrą uodų šėryklą. Neprastai jie mane apkramtė... Kaip skuodžiau iš tos vietos autobuso link....

Ketvirtoji viečikė - kaip gidė sakė, vietelė turistams gurmanams, nes retas ten užsuka - Liūdiškių piliakalnis

Nors ir perspėjo, kad tai dar viena uodų buveinė, visgi pavyko išnešt sveikesnį kailį nei nuo Laimės žiburio... O šiaip vietelė nėra itin įspūdinga. Gal dėl to ir turistų nepritraukia.

Iš čia traukiam į atviresnes vieteles. Kur uodai jau nebegresia. Užtat tenka vėl kabarotis aukštyn. Apžvalgos bokštas prie Rubikių ežero. Uuuu, kaip nekenčiu aš tokių laiptų..... Na bent aukštyn lipt dar pakenčiama, bet jau žemyn.... Hrrrrr.... Bet kol aš aukštai, aš viršūnę pasiekiau, o jūs pasilikot žemai, mėgaujuosi vaizdais

Va kur mes buvom. Šiaip nueit 15 m atrodo vieni niekai, bet lipt aukštyn... Siūbuoja, bjaurybė... O kai dar vienas kitas sunkiasvoris kopia....

O tada pusvalanduko atokvėpis prie paties Rubikių ežero. Ech, pusdienis būtų geriau....

Na ir paskutinis išbandymas. Voruta. Gražus ten vaizdelis - žemyn-aukštyn-žemyn-aukštyn.... Pirma mintis pamačius tą vietą "&%$#@$^%..... NE. NE. NE. NE-LIP-SIU. NELIPSIU." Bet lipau. Tiesa, antros "žemyn-aukštyn" dalies įveikt nesiryžau. Tokių savižudžių vis dėlto keletas atsirado. Bet labai mažai....

Pasigrožėkit. Buvusiem meete prie kalnų parko turėtų kai ką primint.... Taip taip - laiptukai. Irgi be turėklų....

Kas keisčiausia - pasirodo, nieko baisaus tie beturėkliai laiptai. Va kada reikia nesidairyt į šalis ir nežvilgčiot atgal. Tik tiesiai ir tik pirmyn...

Dar vienas aplankytas objektas - Variaus atodanga. Kaip ir nieko įspūdingo, bet vis dėlto... Aukšty kabarotis jau nesiryžau, tad patys gražiausi vaizdai liko kolegoms, kurie vis dėlto nepabijojo nei ne pačių patogiausių laiptelių, nei to, kad tais nepatogiaisiais teks ne tik lipt aukštyn, bet dar ir atgal. Ir, beje, netgi laaabai paskubėt...

Va ten, į viršų, lipt nebesiryžau...

O štai ir pats Varius:

Ir galiausiai - Arklio muziejus.

Nemėtysiu čia visų rakandų ir kitokių dalykėlių nuotraukų, geriau tą pamatyt gyvai ir gido pasakojimą išgirst.

Galiausiai - tradicinė tokių mūsų kelionių vakarienė. Su tradiciniais lietuviškais patiekalais, namine gira, krosnyje keptais pyragėliais (kurie mums labiau cepelinus priminė) ir gyva muzika

O štai čia labai draugiškas ir visiems labai patikęs šeimininkas

Viskas. Laikas namo. Atsisveikinimjui pokšteliu dar keletą kadrų. Nieko ypatingo, bet man tiesiog gražu

Ir jau tik pro langą - Anykščių bažnyčią, kurion užeit taip ir neturėjom laiko

Beje, kaip bebūtų keista, savijauta kitą dieną buvo kuo puikiausia ir visai nepasitvirtino jokios baimės, kad jau po tokių vaikštynių kojos kitą dieną bus kaip akmeninės. Nė velnio - nebuvo jokio nuovargio. Bent jau man (che che... )