Saulei juk neskauda visiems sviesti vienodai

P.S. issikalsiu didelem raidem esmine minti:

kiekvienam adekvačiam šiuolaikiniam žmogui: suvokimas, pakantumas ir atjauta 

 egzistuoja,

mažesniu ar didesniu lygiu.

Fun fun fun

procentas gali būti 0,01 % ar pagal kitus šaltinius dar mažesnis - 0,001 %, 

savo ironija del situ skaiciavimo ir kalkuliavimo rezultatu pasilaikysiu sau.

Gal baikim Vilte ties tuom.. Nes nekritikuosiu kritikos, mano viena akis turi astigmatizma, zodziais nieko nelaimesim.

Na, ir nesąmonė, kad saulei reikia mūsų meilės

Cia velgi per kokia prizme paziuresim

Meile sildo saule

kai aplink ziema

duokim jos pasauliui

meile jo mama

Ar kazka panasaus eiliuotyje buvau suskeles.

Na fiziko poziuriu saulei nereikia meiles, tik ozono sluoksniui, kuriam retejant ir isvien nesiimant priemoniu o individualistiskai kam pakliuvo - saule pasidaro naikinanti nes nemylima. (ozono sluoksnis nemylimas) ir ji kersyja kad jos nevertina

Oi. Aciu uz ilga komenta

As nesu filosofas, diskusiju issaukt nenoreciau

As kuriu eiles.

Dabar eiles man nesiraso, ikeliau keleta savo filosofavimu.

Kad eiles piltusi laisvai, reikia ikvepimo

Ikvepimas ateina per meile ir gamta

Meile pakeite seksas

Gamtoje yra gerai

Reiketu kelioniu i naujas vietas kad buciau vienumoje gamtoje ir gauciau ikvepima

Pirma dalis:

Žmonės ir per daug nori, ir nežino, ko iš tikrųjų nori (nors tai atskira tema). Įdomi mintis apie buvimą mažaisiais diktatoriais, bet labiau nesutinku su ja. Manau, didesne dalimi šiuolaikiniai žmonės ieško dialogo galimybių ir nuoširdžiai nori siekti tarpusavio supratimo tarp visų žmonių, tačiau jie linkę stumti savo tiesą į priekį, kuri dažnai yra daugiausiai paremta apeliavimu į emocijas (savo, ir tuo pačių masių emocijas) nebūtinai sąmoningai apgalvojus visus galimus scenarijus, todėl demokratija ir gaunasi išsikreipusi. Pavyzdžiui, propaguojant toleranciją yra pražiūrimas poreikis jos ribų apibrėžimui. Žinoma, ne visada galima nuspėti visus galimus scenarijus, todėl kartais negalime nieko padaryti ir esam priversti tapti laboratorinėmis pelėmis, ant kurių ištestuojami nauji sprendimai, ir tik stebint padarinius galima pasimokyti ateičiai ir atitinkamai koreguoti sprendimus. Todėl žala visuomenei, manau, visada egzistuos vienokiu ar kitokiu mastu, nes pasaulis nuolat keičiasi, ir su naujomis kartomis ateina naujos problemos. Ar jis kada nors nusistovės taip, kad pokyčių daugiau nebereikės, arba liks tik minimalūs, visuotiškai mažiau reikšmingi? Galbūt. Tikrai galima tikėti tokiu rytojumi, kodėl gi ne. Bet atsižvelgiant į žmonijos gyvavimo ciklus per istoriją šiuo metu tai atrodo mažiau tikėtina.

Na, ir nesąmonė, kad saulei reikia mūsų meilės. Saulei žmogaus buvimas ar nebuvimas neturi jokios reikšmės. Bet kad saulė visiems šviečia vienodai ir kad mums jos reikia - tai taip.

Antra dalis:

Pavadinčiau tai labiau pamokslu, nei malda. Iš esmės viskas suprantama kiekvienam adekvačiam šiuolaikiniam žmogui. Manau, nepriklausomai nuo to, ar pats patyręs savo kailiu, ar tik pasimokęs iš kitų pavyzdžių, suvokimas, pakantumas ir atjauta tokiuose žmonėse egzistuoja, mažesniu ar didesniu lygiu. Bėdos ateina pas visus, vienokiu ar kitokiu lygiu, tai tų bėdų pažinimas savaime sustiprina pakantumo ir atjautos lygį ir kitam. Ir tos bėdos gali būti skirtingos, tačiau visi žinom, kad skausmas yra skausmingas, ir to pakanka, kad suprastume vieni kitus. Gal tik galima pridėti mintį, kad plėsti savo suvokimo ribas visada yra dar kur, ir kad pasiekęs vieną supratimo lygį, nesi dar "nušvitęs" (numanomas žmonių, pasiekusių tikrąjį nušvitimo lygį procentas gali būti 0,01 % ar pagal kitus šaltinius dar mažesnis - 0,001 %, kas reiškia, jog tai beveik neįmanomas pasiekimas žemėje) ir visada yra kur kilti aukščiau. Kaip ir mintis, kad mokymasis trunka (ar turėtų trukti) visą gyvenimą.