Sting koncertas

Po to, kai pernai daug laiko praleidau su The Police diskografija, neatsilaikiau pagundai nusipirkti bilietą į Sting koncertą, kuris jau 9-asis Lietuvoje. Taigi, nesu didelis Sting fanas, nelabai žinau jo solinės kūrybos, galėčiau laikyti save debiutantu. Bet vakar koncerte pasijutau įdomiai, nes visą vakarą nenustojau galvoti, kad didžiausia koncerto žvaigždė buvo gitaristas Dominic Miller. Jo gitaros grojimas buvo absoliučiai nepriekaištingas, jis puikiai atstovėjo tiek Sting solinėse dainose, tiek The Police dainose, kurios dėl Summerso specifinio stiliaus yra tikras minų laukas net ir patyrusiam gitaristui. Man ypač patiko, kaip kameros stambiu planu transliavo Miller'io grojimą Never Coming Home dainoje, nes toje dainoje gitara yra pagrindinė žvaigždė ir tas motyvas tikrai yra nelengvas atlikti. 

Reiktų paminėti, kad visi trys muzikantai savo instrumentais mane džiugino. Sting'as yra labai pasikaustęs bosistas, jo boso partijos mane visuomet žavėjo, žavi ir žavės. Būgnininkas Chris Maas taip pat atliko labai solidų darbą. Net jei jo maniera skiriasi nuo Copeland'o, bet The Police dainose jis skambėjo tikrai daugiau nei patenkinamai. 

Dar galėčiau geru žodžiu paminėti ir setlist'ą, bet čia labiau mano asmeninis bias nei objektyvi nuomonė. Kaip ir minėjau, aš daug labiau pažįstamas su The Police nei su Sting solo, todėl tai, kad bene pusė dainų buvo iš The Police repertuaro, man labai tiko. Man gan patiko išplėsta Roxanne versija, taip pat Tea In The Sahara skambėjo labai gerai. Nors mano mėgstamiausia The Police daina iš atliktų turbūt yra Driven To Tears. Ir Reggatta de Blanc motyvo prijungimas prie Can't Stand Losing You yra įdomi, pasiteisinanti idėja. Bet bendrai apibendrinčiau, kad Sting solo dainos skambėjo kokybiškiau nei The Police. Priežastį numanau ir apie tai kalbėsiu žemiau. Man labai patiko stiprus Desert Rose atlikimas, taip pat man Never Coming Home buvo negirdėta ir maloniai nustebinusi daina. If I Ever Lose My Faith In You atlikimas taip pat buvo malonus. Šiek tiek tikėjausi vienos mano mėgstamesnių Sting dainų Fortress Around Your Heart, ypač žinodamas, kad ji buvo atlikta kai kuriuose ankstesniuose koncertuose, deja, ji nenuskambėjo. The Police dainų pasirinkimas buvo labai geras. Tik būtų buvę įdomu išgirsti Spirits In The Material World be klavišinių, trio režime. Neįsivaizduoju, ar tai būtų suveikę, bet žinau, kad Sting'as tikrai dažnai atlieka (bent jau atlikdavo) šią dainą. 

O dabar prie to, kas mane paskatino šį tekstą parašyti. Kaip ir minėjau pradžioj, man didžioji koncerto žvaigždė buvo ne Sting, o Miller. Kodėl? Dvi pagrindinės priežastys yra vokalo įgarsinimas ir tai, kad 72-ejų Sting'as jau nebepataiko (dažniausiai tiesiog nebepatempia aukščiau) į toną. Instrumentai skambėjo gerai, bet Sting'o balso įgarsinimas man labiau priminė ASG areną negu kad Žalgirį. Skambesys buvo stebėtinai per stiprus ir per daug rėžiantis ausį, manau, kad būtų buvę daug geriau nežymiai prisukus vokalo garsą. Visgi turbūt labiau liūdino Sting'o atlikimas, nes kaip minėjau, nepataikymus į aukštesnę natą galėjau tiesiog atsisėdęs skaičiuoti ant rankų pirštų ir jų tikrai nebūtų užtekę. Tas ypač kirto per ausį klausantis The Police dainų. Taip pat būta keisto intonavimo greitesnėse The Police dainose, dažnai posmai, kartu su visom akustinėm problemom, skambėdavo tiesiog sujauktai, net į mintis įšokdavo juokelis, kad Sting'as nesėkmingai bando repuoti vietomis. Synchronicity II yra tikrai sudėtinga gerai realizuoti gyvai, tačiau ji šįkart skambėjo neįtikėtinai chaotiškai. Tas pats galioja Every Little Thing She Does Is Magic dainai. Tokiose lėtesnėse dainose kaip Tea In The Sahara Sting'as skambėjo tikrai gerai. Message In A Bottle metu mėčiausi tarp „o, šita vieta intonuojama gal net geriau nei originale“ ir „viešpatie, kaip garsu ir chaotiška“. King of Pain atlikimas manęs labai nesužavėjo, nors tai viena mėgstamiausių The Police dainų. Tiesa, čia ir instrumentaliai, manau, buvo stokojama. 

Šiaip prie improvizatyvaus vokalinio intonavimo esu pratęs, mano mėgstamiausias atlikėjas Peter Hammill koncertuose tą daro tiesiog nuolatos. Bet Stingo atveju jis tiesiog skambėjo vargingai ir chaotiškai. Skambėjo daug arčiau negebėjimo susitvarkyti su dainos struktūra nei bandymo improvizuoti virš jos. 

Ar kiti music'iečiai buvo Stingo koncerte? Ar jums Stingo vokalinis pasirodymas ir įgarsinimas nekliuvo? Gal turite ir kitų minčių pasidalinimui?