Gojira koncerto refleksija

Kol dar įspūdžiai švieži, surašau trumpus pastebėjimus ir įspūdžius iš ką tik įvykusio Gojiros pasirodymo Lukiškių kalėjime 2.0.

Organizaciniai aspektai. kiek baisu buvo dėl pasirinktos erdvės koncertui: Lukiškių kalėjimo 2.0 kiemelis yra tikrai kuklus žmonių talpos prasme. A7X koncerte teko tenkinti paskutiniais vietos likučiais minios gale, tad šiandien nusprendžiau pasirodyti kiek man įmanoma punktualiau. Kartu nušoviau ir galimybę pamatyti apšildymą Neckbreakker, kuris, vėlgi, nuostabių Live Nation organizatorių dėka nebuvo paskelbtas. Jau po A7X pasirodymo išmokau, kad jei Live Nation organizuojamas renginys turi neva 20:00 pradžios laiką, tai apšildymas gros 19:00 ir apie jį nebus paskelbta. Vienas gerasis samarietis ištraukė informaciją iš organizatorių ir paskelbė prieš 18 valandą facebook renginio puslapyje, bet ne taip turėtų vykti komunikacija. Jei jau atrašoma vienam žmogui, kodėl negali būti paskelbiama viešai visiems? Juk tiek pat darbo. Vietoj to, scam'inimas tęsiasi. 

Na ir kadangi dar Neckbreakker pasirodymo pradžioje užsiėmiau optimalią poziciją kairiajame scenos sparne, nelabai toli nuo scenos ir į šoną nuo moshpit'o, tai šįkart nejutau diskomforto, nors jau prieš Gojiros išėjimą apie 20 valandą susispaudėm kaip sardinės skardoje... nežinau, koks buvo jausmas gale, spėju, kad tikrai ne geriau negu kad buvo A7X atveju. Kaip paaiškėjo iš Joe Duplantier replikų koncerto metu, jie turi pasiruošę scenografiją didesnei scenai ir kai kurių produkcijos sprendimų koncerto metu teko atsisakyti, bet tik ši erdvė buvo pasiūlyta grupei / laisva. Tai kiek nuvilia ir dar vienas minusas Vilniui kaip negebančiam surasti universalesnių erdvių renginiams, tik visokios batų dėžės (kur akustikos nulis) arba kišenės (kad ir su gera akustika). Na bet paguoda ta, kad tikrai buvo gera akustika renginyje, net pats Joe Duplantier žavėjosi, kaip gerai skamba publikos chant'inimas per The Chant dainą. 

Apšildymas. Neckbreakker buvo vienas geresnių mano matytų apšildymų. Nedaugžodžiaujant, grupė groja kietą muziką groove metalo srovėje su šiokiomis tokiomis death'o ar metalcore'o jausenomis. Muzikos kokybė buvo tikrai aukšta ir grupė vežanti. Net įsitraukiau kelias dainas į savo mėgstamų sąrašą Spotify. Jie tikrai yra naujosios kartos Gojiros / Machine Head ir panašių grupių pasekėjai, kurie galbūt ir skamba kiek panašiai į šias grupes, bet ne tiek, kad norėtųsi klijuoti neoriginalumo etiketes. Ir tai yra puikus pasirinkimas Gojiros paklausyti susirinkusiai publikai. 

Didysis šios grupės minusas, mano manymu, yra vokalistas Christopher Kofoed. Jei instrumentinė sekcija man labai patiko, tai Christopher'is man nepaliko įspūdžio nei vokaliai, nei kaip grupės lyderis. O gal net būtų teisingiau sakyti, kad paliko neigiamą įspūdį. Vokalinės frazės tikrai gana chaotiškai ir tingiai surėdytos, dažnai jo sporadiški growl'ai virsta kažkokiais nestruktūruotais murmėjimais ir pan. Tas kiek atima įspūdžio iš grupės muzikos. Bet dar labiau nepatiko jo bendravimas su publika. Jau ne pirma danų grupė šiemet ant lietuviškos žemės, kuri perdėtai stengiasi kažką ištraukti iš publikos (pirmas atvejis yra Baest, pasirodę Kilkim žaibu festivalyje). Bet Baest vokalistas nuoširdžiai tikėjosi daug moshpit'o ir publika jam davė ir jis buvo laimingas. Christopher'is tuo tarpu komanduojančia maniera ("Move! I said move!") iš kiek neįsivažiavusios publikos tikėjosi sensacingo veiksmo, bet turbūt daugeliu atveju jo lūkesčiai liko nepatenkinti (nors pasirodymo antrojoje pusėje jau minia kiek įsivažiavo). Ir tada galėjai matyti, kaip jis demonstruoja stoišką, net kiek nepatenkintą not impressed kūno ir veido išraišką. Sorry, bet šitas karinio dalinio stiliaus komandavimas man yra neskanus. Ir, tikiuos, kad ne tik man. Gojira parodė, jog nereikia vaikyti minios, kad uždegtum ją, tereikia kokybiškos galingos muzikos. 

Gojira. Gojira buvo visiškai amazing. Šiemet nemažai koncertų ir festivalių jau aplankiau, bet Gojira iškart įsirašo į topinius metų koncertus. Nors aš jau ir prieš renginį jų atvykimą į Lietuvą vadinau metų įvykiu. Aš vis dar netikiu, kad Mario Duplantier nėra šimtakojis, nors vizualiai pamačiau, kad jis tą epinį būgnų garsą išgauna vos keturiomis galūnėmis. Neprilygstamas būgnavimas. Jean-Michel Labadie bosavimas buvo ryškus, aiškiai girdimas ir nuostabus. Na ir Andreu-Duplantier gitarų duetas buvo nepriekaištingas. Visa instrumentinė sekcija skambėjo labai stipriai ir harmoningai, vienas geresnių metalo muzikos koncertinių įgarsinimų. Išskyrus vieną aspektą: Joe Duplantier balsą. Vietomis jis skambėjo neblogai, bet vietomis per silpnai. Tiesa, aš dėl Joe balso visuomet buvau truputį skeptiškas, tai nežinau, kiek čia reikėtų kritiką reikšti pačiam Joe, o kiek – garsistams.

Vienas mane labiausiai sužavėjusių dalykų buvo Joe lietuvių kalbos žinios. Aš net nustebau, kaip jis visiškai be akcento sakė „ačiū labai“, „Lietuva“, klausė, ar „viskas gerai?“ ir pan. Bet aš visiškai buvau užmiršęs faktą, kad jo žmona Vilma yra lietuvė, tai matomai vyksta kalbinės pamokos šeimoje. Joe jau yra supažindintas ir su linksniavimu (pasakė „VilmOS family“). Taip pat sakė, kad „Vilnius yra geriausi“ – aukščiausias būdvardžių laipsnis ir giminės lietuvių kalboje irgi jau girdėti konceptai, akivaizdžiai. Tas sklandus lietuviškas bendravimas, aišku, labai jaudino publiką. Netgi Mario Duplantier atsinešti kartono lakštai, kuriuose lietuviškai užrašytas klausimas, ar mes atlaikysime 5 minutes dvigubo pedalo nonstop, buvo žavinga. Nereikia nė bandyt laužyt liežuvį norint skoningai įsiteigti klausančiai publikai.

Gojiros koncertas tikrai buvo atmosferiškai šiltas. Nors mano skaitytojai turėtų žinoti, kad aš nemėgstu padlaižiavimo publikai ir per ilgo bendravimo su ja, bet Joe bendravimas buvo labai nuoširdus. Jis minėjo ir savo unikalų ryšį su Lietuva, kadangi jo žmona lietuvė, ir dedikavo Vilmos šeimai dainą „Another World“. Prancūzų didžiąją revoliuciją menanti „Mea culpa (Ah! Ça ira!)“ buvo pristatyta šiuolaikinių despotų-diktatorių šviesoje – Joe empatizavo su mums ruZZijos keliamomis grėsmėmis ir išreiškė palaikymą Ukrainai. Broliai Duplantier mus labai sklandžiai ir efektyviai išmokė skanduoti „The Chant“ melodinį motyvą ir spinduliuoti tą dvasinę energiją galvojant apie savo artimuosius ir draugus, gyvus ar mirusius. Galiausiai, biso metu Joe Duplantier atskleidė man dar nežinotą naujieną apie buvusio Mastodon gitaristo Brent'o Hinds'o žūtį (kas mane emociškai labai sutrikdė), bet buvo labai malonu, kad paskutinę pasirodymo dainą The Gift Of Guilt dedikavo būtent jam. 

Atmosferos šiltį galėjai jausti ir publikos judesyje – dainavimas, skandavimas, klyksmai ir headbanginimas niekada nesustojo. Panaši minios energija tvyrojo ir per A7X pasirodymą, bet kadangi šįkart stovėjau arčiau įkarščio, ją pajutau dar stipriau. 

Beliko aptarti setlist'ą. Prieš eidamas į koncertą užmečiau akį, ką grupė grojo ankstesniuose koncertuose: paaiškėjo, jog setlist'as yra gana pastovus. 14 dainų yra bazinė versija, bet kai kuriuose pasirodymuose dar esti du bonusai: Born For One Thing iš Fortitude albumo ir Black Sabbath dainos Under The Sun koveris (matyt Ozzio atminimui, ypač kadangi jis buvo grotas Back To The Beginning koncerte). Visgi Lietuvai dėl kažkokių man nežinomų priežasčių teko bazinė setlist'o versija. Kas kiek gaila, ypač turint omeny, kad Born For One Thing yra viena mano mėgstamiausių grupės dainų. Ir šiaip setlist'as, net ir pridėjus bisą, buvo ganėtinai kuklus tokio masto grupei, nesiekė nė pusantros valandos. Galbūt tokio žanro muzika ir taip reikalauja daug energijos iš grupės, tai tą galima suprasti, bet širdis norėjo kiek daugiau. 

Setlist'as buvo subalansuotas daugiau šiuolaikiniams Gojiros fanams. Nebuvo jokių dainų iš senųjų „Terra Incognita“ ir „The Link“ albumų, netgi nieko iš mano gan mėgstamo „The Way Of All Flesh“ (o kokia būtų fiesta išgirsti vien jau „The Art Of Dying“ gyvai). Buvo kelios didelės dainos iš grupę išgarsinusio „From Mars To Sirius“ albumo: pradžioj „Backbone“, kiek vėliau „Flying Whales“ ir jau įpusėjus nuskambėjo „From The Sky“, kuri buvo afišuojama kaip penkias minutes nonstop dvigubą pedalą turinti daina, nors tai, mano galva, yra false advertising, ji tikrai nėra tokia intensyvi. Visgi „From Mars To Sirius“ dainos skambėjo puikiai, ypač „Backbone“, viena iš favoričių visame set'e. Net norisi grįžti prie šio albumo, nes nors jį ir tekę tyrinėti gyvenime, jis man nepaliko tokio didelio įspūdžio kaip vėlyvesni darbai, su kuriais esu susigyvenęs daug labiau.

Likusios dainos yra iš paskutinių trijų albumų „L'enfant Sauvage“, „Magma“ ir „Fortitude“ (įskaitant ir jokiam albumui nepriklausančią „Mea culpa (Ah! Ça ira!)“, kuri skambėjo tikrai puikiai). Man mažiausiai simpatiški buvo „Fortitude“ pasirinkimai, nes tai vienas mano mėgstamiausių albumų (galimai pats mėgstamiausias), jame tiek daug įdomių dainų, bet koncertui parinkta „The Chant“ manęs nesužavėjo net su publikos atsidavimu ir Lukiškių akustika, „Another World“ man irgi visuomet buvo kiek vidutiniška daina. „Amazonia“ man tiko ir labai patiko, šalia jos būčiau mieliau klausęs „Born For One Thing“ ir, pavyzdžiui, „Hold On“ (ši daina man transliuoja daugiau tuos mantrinės, transinės energijos negu „The Chant“). „Magma“ nėra mano labai mėgstamas albumas, bet jos kai kurie pasirinkimai skambėjo labai kietai: galbūt ne tiek sužavėjo hitai „Silvera“ (čia Joe balsas stokojo jėgos) ir „Stranded“ (bet buvo geras konfeti šūvis), bet dainos „The Cell“ ir koncertą atidariusi „Only Pain“. „The Cell“ turėjo daug įkrautos energijos savo mechaniškame skambesyje su daug būgnų kalimo. Labiausiai man patiko „L'enfant Sauvage“ turinys: „The Axe“ pradžioje nuskambėjo tikrai solidžiai, bet visiškai ištaškė bisas su tituline daina ir „The Gift of Guilt“. „L'enfant Sauvage“ visiškas taškalas, ten grupė tikrai kažkokius pragaro portalus atvėrė uždūmindami tamsiais dūmais visą koncerto erdvę. O „The Gift of Guilt“ šiaip viena mano mėgstamiausių grupės dainų, man ji visuomet skamba nepakartojamai. Man asmeniškai idealus pasirinkimas paskutinei pasirodymo dainai.

Nepaisant jau rutina tapusių Lietuvos koncertų organizatorių feilu, pasirodymas buvo labai įsimintinas ir tikrai stiprus. Laiminga ir mano, ir kitų gerbėjų širdys. Smagu, kad tokie renginiai Lietuvoje vyksta ir jų tik daugėja. Suteiksiu simbolinę skaitinę išraišką: Neckbreakker įvertinsiu 7+, o Gojira 9+ dešimtbalėje skalėje. Bet pats didelės reikšmės tiems skaičiukams nesuteikčiau, visa koncerto esmė yra tavyje gyvenančiuose daugiausiai geruose įspūdžiuose, kuriuos, kiek įmanoma, perteikiau žodžiais. Iki kitų koncertų.

	2			Gojira - The Gift Of Guilt
	47			Gojira