Su Ja ar be Jos

Kartais ateina toks metas, kai kažkam tenka trauktis, vardan dvejų žmonių gerovės. Tada atsiranda kliūtis-pripratimas. Visos lankytos vietos, sutikti bendri žmonės, atrasti ar pajausti nauji dalykai, sustabdytos gražiausios akimirkos...Staiga viskam išnykus lieka praeitis. Iš kurios gali pasimokyti, padėkoti žmonėms, kurie padėjo tapti tuo, kas dabar esi. Žinoma, ji ne visada būna tokia jau graži, bet argi ne geriau prisiminti tai, kas siejo, kas privertė šypsotis ir atiduoti savo šilumą, meilę, pagyrimus[?]... Ačiū, kad padėjai man tapti tokia, kokia esu dabar, kad leidai įžengti į tavo pasaulį, paragauti tavo spalvų, sužinoti kaip reikia mylėti, kaip reikia būti savimi.

Sakoma nematant, nebendraujant-žmogus pasimiršta. Kad ir kaip norėsi, jei mylėjai-nepamirši ir nenorėsi pamiršti visam, juk neveltui buvo mylėta, tikėta, svajota. Išeinantis žmogus iš tavo gyvenimo(jei jis tau kažką reiškė, o reiškė daug) išsineša dalelę tavęs. Ir juk nesinori, kad ta delelė primintų tik blogiausius laikus, norisi, kad ji primintų tą laiką, kada viskas buvo lyg ant sparnų. O dabar, dabar-reikia laiko, reikia erdvės, supratimo, be kaltinimų, apkalbų, smerkimų ar kitokio purvo, juk po paraliais-buvo gera. Buvo. Tiesiog taip turėjo būt ir Ji tikisi, kad Jis bus laimingas, nes Ji visada to troško, su Ja ar be Jos.

Ir jei kada nors paskaitysi, ar jei kada nors sutiksi Ją, nedvejok-užkalbink, Ji bus laiminga, kad išsaugojai pagarbą, kad išsaugojai prisiminimą, gražų prisiminimą apie "Mus".