Tobulėjam ir stengiames dėl savęs.

Kadanors aš turėsiu du narvus (voljerus) - viename laikysiu protingas beždžiones, kitame kvailus žmones. Tada ir palyginsiu, kas geriau. Nors jau ir dabar esu įsitikinęs, kad gyvūnai gali būti protingesni už žmones, nepaisant to, kad jų smegenys 3-4 kartus mažesnio tūrio.

O kodėl sakoma, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė? Todėl, kad gyventi laimingai svarbiau nei ilgai. Viskas turėtų prasidėti nuo dvasinių, ne materialinių vertybių. Bet šiuolaikinė visuomenė yra labiau linkusi suprasti tą kiekį, tą dvasiškai bevertį materialą, kuris, mano atžvilgiu, neturi būti labiau vertinamas už patį žmogų.

Taigi, keistas dalykas ta vasara. Sau buvau šiokių tokių tikslų išsikėlęs, deja, neišeina jų vykdyti. Nors ši vasara tikrai turiningesnė žada būti nei kitos. Tik nežinau, ar pavyks šiemet kur nors į užsienį išgarmėti, tačiau vienas tikslas jau vykdomas, kitas tik įsibėgėja, trečias vyksta, bet labai vangiai ir iš lėto. Viskas šiek tiek komplikuota dėl vienos priežasties - valios ir kantrybės trūkumo. Tai jau sakiau kažkuriame dienoraštyje seniau, tačiau valios kai kuriems dalykams turiu. Va, dabar sprendžiu išbraukymus, kryžiažodžius, surašymus - nenustygstu vietoje, jau man nuo jų priklausomybė tuoj bus. Man atrodo prieš metus, galbūt dar seniau rašiau dienoraštį "120 kryžiažodžių - ne riba" ar kažkas tokio. Tai vat, tos priklausomybės nuo smegenų mankštinimo priemonių atsinaujina. Mokausi žaisti šachmatais, nors ir taip moku, bet kas iš to. Gal pas jus kompiuteryje yra žaidimas Chess Titans ir jį žaidžiate? Tai vat, jei žinot, apie ką kalbu, tai man tik iki 3 ar 4 lygio pavyksta kovoti, kas moka žaisti stipresnę partiją, tam pagarba. Ir kiti žaidimai mano dabar nelieka nepastebėti. Gal kas norit pažaisti šaškėmis - jei gera diena, tai galiu aplošti net profesionalą, kartais tereikia susikaupimo.

O taip, nukrypau nuo savo pagrindinės temos - pliurpologijos. Kartais juk smagu ne vien filosofiškai mąstyti rašant dienoraštį, bet ir papasakoti, kaip sekasi ir šiaip, panašius dalykus rašinėti. O kodėl gi negalima. Juk kaip visada, nors mano dienoraščiai, pripažįstu ir aš, nuobodūs ir sunkus, kaip kokie Vaižganto "Pragiedruliai". Mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja ir visi buvę klasiokai sakė "oi, kaip sunkiai skatomas". Nė velnio. Man vienas labiausiai patikusių mokyklinio kurso tekstų, nes viskas šlamštas.Dar K.Borutos "Baltaragio malūnas" kažkiek žavėjęs. O šiais metais. Šiais metais nieko vertingo neskaičiau. Na, gal Sofoklio "Antigonė" kiek žavingesnė buvo. Na, bet mano skaitoma literatūra manau geresnė. Tik va, H.Hessės "Sidharta" guli ir kažkaip nebėra noro atsiversti. Toks jausmas, kad man tos knygos lenda per gerklę. Man jau pradeda nuo visko skaudėti galvą. Todėl vasarą ir praminiau "silpniausiu" metų laiku. Nes tai labai labai silpnas metas, kai nieko nesinori daryti. O ką daryti? Dabar vien tik matematika užsiimu. Vis tiek, nors mokyklos baigėsi, man reikia proto lavinimo ir žinių šaltinių, toks jausmas, jog būčiau priklausomas nuo mokslo. Bet tobulėti norisi. Ir kaip sakiau, svarbu ne įvykdyti tikslą, bet jo siekti. Tobulų žmonių nebūna, bet jei būtų - jie būtų patys didžiausi kvailiai. O tie, kurie tos tobulybės siektų, nors ir beprasmiškai, būtų patys protingiausi. Todėl dažnai mėginu stengtis dėl nieko. Man nereikia pripažinimo, nereikia dėmesio iš kitų. Visada vertinau ramybę. O kad kai kas mano, jog man yra neapsakomas dėmesio trūkumas, tie, mano galva, klysta. Nebent pernelyg mažai save pažįstu. Nors kas gali visiškai save pažinoti. Nebent jis tobulybė. O tobulybėms šiame pasaulyje būtų per daug nuobodu gyventi. Todėl jų ir nėra. Kažkada Dievą keikiau, kad per daug kvailai ar keistai šį pasaulį sutvėrė. Ogi ne, čia viskas taip gerai paskaičiuoti, bene tobulai... Bet iki tobulybės pritrūko vieno žingsnelio - pačios tobulybės. Dievas ir šį faktą įvertino, ir jis mano, jog įdomus pasaulis svarbiau už tobulą pasaulį. O gal tai ne Dievas, juk jau kažkada save ateistu pripažinau. Norėjau sukurti savo religiją, bet pats nežinau, kuo tikiu. Kažkokiu apsireiškimu tikiu, bet tas neatitinka nei vienos egzistuojančios religijos, dėl to save laikau ateistu, nors nesu visiškai netikintis.

Ir vėl grįžtu prie klausimo: ar verta stengtis dėl nieko? - daug vertingiau negu stengtis dėl kažko. Tokiu atveju, jei stengiesi tik dėl to, kad reikia stengtis dėl kažko, rezultatai išeina prastesni. O kai darai kažką savo užsidegimu, savo noru, turėdamas beribę motyvaciją ir galybę entuziazmo, tada viskas išeina bene perfect. Tokia mano idėjinė filo... pfu, pliurpologija. Nes pliurpologija yra Einaro nusišnekėjimo mokslas. Nors šis žodis ne grynai mano sugalvotas. Šis žodis jau minėtos eks-lituanistės, nemėgstančios Vaižganto "Pragiedrulių" palikimas. Aš jį irgi pradėjau instinktyviai vartoti, nors jo nebepripažįstu kaip pavogto, nes jis pernelyg suaugo su manimi. Pliurpologija yra įdomus žodžio menas, kada gali kalbėti tą, kas atrodo tau pačiam gana protingai, bet kitiems tai atrodo tiesiog paprasti pliurpalai. O gal ne paprasti pliurpalai, gal aš jaučiuosi pernelyg nuvertinamas. Bet kam tas vertinimas. Man nereikia kreipti dėmesį į užgaunančius dalykus. Kartais pamiršk, kad esi paauglys, kartais nekreipk dėmesio į pasakymus "tu tik paauglys, dar nieko neišmanai". Galvok tik apie tai, kad išmanai tiek, kiek tau reikia arba kiek tau pakanka. Dėmesio čia kreipti nereikia, o ir man pačiam dėmesio nereikia. O kokia dėmesio nauda. Na va, aš pats šiek tiek materialistas, bet dvasines vertybes vertinu dar labiau. Būtent dėl dvasinių ir materialinių vertybių sankirtos aršiai aną savaitę su tėvais susiginčijau. Gal čia vėlgi, įtakoja mano per silpnas supratimas apie gyvenimo realijas, empatiškumo, kaip paaugliui, trūkumas, bet man kuo toliau, tuo vis labiau atrodo, jog labiau tėvai mane gerbia dėl pačių laimėjimų, negu dėl pastangų. Aš jokių diplomų ar ten dar kažko visiškai nevertinu, nes žinau, kiek jie kainuoja. Kam man tas popieriaus gabalas, dėl kurio aš atidaviau visą save. Svarbiausia tai, kad aš stengiuosi dėl pačio savęs, o ne dėl popieriaus, dėl raštelio, dėl kažko, ko vertė niekada neprilygs pastangoms, kurias tu įdedi. Motyvacija, pastangos, entuziazmas, užsispyrimas ir darbas - penkiakomponentis sėkmės raktas, kuriuo remtųsi kiekvienas šalto ir blaivaus proto darbštus žmogus, norėdamas ne kažką laimėti, o pats tobulėti.

Štai tiek man idėjų gimė šiandieną. Jaučiu, jog mano dienoraščiai tamp turtingesni. Gal dėl to, kaip V3rtig0 sakė, jog geriau ne kiekvieną dieną tą pačią nesąmonę rašyti, o rečiau rašyk, bet sukaupęs visą įkvėpimą, visas jėgas. Taip, gali būti, jog kaupiamasis efektas ir įkvėpimo sandėlio ištuštinimas rašant dienoraštį yra dienoraščio turtingumo kriterijus ir garantas. Bet kokiu atveju, svarbu yra ne kažką parašyti, bet pačiam rašant susimąstyti. Dėl to turbūt ir rašau dienoraščius, kad pats berašant susimąstyčiau apie viską, ką rašau, kad suprasčiau daugiau gyvenimo tiesų, nei žinau. Kartais tiesiog užtenka rašyti, pamiklinti pirštus, ir kasdien tu vis kažko naujo pasiėmi iš gyvenimo. Išminties ir proto? Galbūt. Kol kas svarbu tik tiek, kad reikia stengtis dėl savęs arba dėl nieko, ir kad reikia tobulėti.

Iki kito karto.