Trečiadieniai, ketvirtadieniai, n-tadieniai...

Dėl tam tikro stereotipiško veidmaniškumo net galite neabejoti - visur egzistuoja devyngalvės hidros - nebūtinai plėšrios, bet nebūtinai ir palankios. Pastovumui "ne" sako šitas pasaulis, per kurio marazmatiką šiandien ir vos kojas šito dienoraščio autorius parvilko į namus (metonimijų ir kalbėjimo apie save trečiuoju asmeniu vartojimas pas mani pastaruoju metu suaktyvėjęs, atleiskit). Ne dėl to, kad būčiau kažkiek pavargęs fiziškai - mane kapoja beribiškai ta visa triukšminga aplinka. Ir pats esu aktyvus žmogus, bet kartais visa psichologija atsisuka prieš tave - ypač, kai gegužės mėnuo, sėdi septintoje biologijos pamokoje, praradęs motyvaciją ją mokintis, nes ją mokinies paskutinį mėnesį, 11-12 klasėse aš ją matysiu kaip ledynus Amazonijoje. Tokios keistos aplinkybės po truputį dėliojasi formuodamos mano nūdienos gyvenimą, kai įžvelgiu savo elgsenos pakitimu, galbūt nesugebėjimą susitvardyti. Kol mano gyvenimas (iki balandžio mėnesio) buvo suaktyvėjęs, buvo gerai, nes mažiau rodžiausi toje įstaigoje, kurioje, kaip paaiškėjo pagaliau visam laikui iki pat vasaros grįžus į ją, obsesyviai "hidriškas" veidmainiškumas (galvamainiškumas?). 

Kai kas įsivaizduoja, jog turėtų visas pasaulis remtis harmonija, vos ne antikinės kalokagatijos principu - tuomet kenčia tie, kurie neatitinka priimtinų standartų, normatyvų. Toks rėminimas pastaruoju metu pasidarė mano kritikos objektu, bet pastebėjau ir kitą rūšį - supernaivuolius, kurie tikisi, jog rėminimas veikia. Jei mokytojas galvoja, kad visi mokiniai tik sau siekia gerų pažymių, jie ir yra tokie supernaivuoliai. Kartais kaip tik atrodo, jog vyksta kova už išlikimą, akiplėšiškas noras pakenkti konkurentui, mat jiems "akis žybsi, kai moksliukui žada 2-etą įrašyti". Klapsėkit blakstienėlėm, klapsėkit, matau aš jus beveik kiaurai. Obsesyvus hidriškumas yra jūsų kovos už buvimą kuo aukštesniu principas. Perspėjimas: viskas išsidėsto nuosekliai vienas po kito, todėl keli lyderiai į vieną pačio geriausio postą nesutilps. Visi rikiuojas nuo pirmo iki paskutinio. Tokia moderni, bene XIX arba XX amžiuje atsiradusi demokratiškai antiluominė sistema. O kas nori išvengti skirstymo, tie išvis tragikomedikai...

O gyventi individualizmo principu pastaruosius šimtą metų pasidarė madinga. Kai moterys kovojo už laisvę balotiravimuisi ir rinkimams, kai hipiai kovojo už taiką pasaulyje, kai gėjai ir transvestitai šiuolaikinėje visuomenėje bando įskiepyti toleranciją, kaip XX amžiuje JAV, PAR, D.Britanijoje ir kitose  šalyse bandė daryti juodaodžiai. Mat iš esmės visa tai paremta tuo, kad žmogus, norėdamas įskiepyti visiems viską, nori pasidaryti palankesnę terpę savo egzistavimui. Bet žmonija nesuprantą naikinanti visas ribas ir taip žlugdanti discipliną, motyvaciją bei iškelianti virš savęs chaosą. Net ir istorijos vadovėliai galėtų teigti, jog chaosas visai laikais nebuvo pozityviai pasaulį pakeitusi doktrina. Dabar man kartais net juokinga pasidaro pažiūrėjus žinias ir kaip ten apsivaidena kalbos apie gėjų paradus - čia reklaminė priemonė, masinis skiepijimas, bandymas pasirodyti??? Kam to reikia. Norite žmonėms įrodyti, kad gėjai yra tokie patys - pirmiausia, labai nedaug kas tokioms "represijoms" pasiduos, kita vertus, net jei ir visą žmoniją perorientuotumėte į savo pusę, kokia nauda jums ir kokia nauda žmonėms. Juk kaip žmonės užmiršo romėniškas, scholastikos, reformacijos laikų vertybes, taip po kelių šimtmečių ir jūs arba būsite susitapatinę ir vėl reikalausit kažko naujo, arba vėl būsite užverstas istorijos puslapis - po velnių, jei po kurio laiko vėl kažkas kažko reikalauja, taip ir susidaro grandinė. Bet dabar norėčiau išskirti būtent jau ilgai vykstančią kovą už toleranciją ir liberalizmą, kuri, pasikartosiu veda ne kur kitur, o tik į žlugdanti chaosą. Žmonija progresuoja tokiu principu, sakysite, bet aš sakau, jog visada progresas turi atsvara - regresą. Atsirado kompiuteris - suprastėjo žmonių bendravimas; Atsirado fabrikai - padaugėjo anglies dioksido atmosferoje; Sukūrėt freoninius šaldytuvus - paardėt, nors ir labai minimaliai, bet vis tiek - ozono sluoksnį; švietimo sistema sumodernėjo - trūksta žemesnės klasės darbininkų; Pritraukėt daugiau naujausios srities specialistų - nukrito jų algos; Sukūrėt daugiau vaistų nuo vėžio - krito jų kaina ir susidomėjimas jais. Visame kame yra atsvara.

Tikrai yra nelabai sutinkančių arba visai nesutinkančių su manimi, bet aš nesiekiu įskiepyti kažkokios doktrinos, nes bet kuri doktrina visada gali būti sukritikuota ir ne vien manęs - niekas neatrado tobulos gyvensenos būdo, bet kam to reikia. Tas užkietėjęs moralistas Vydūnas teigė, jog žmogaus gyvenimo siekis yra pasiekti tam tikrą tobulybę - šitoje vietoje jam visiškai pritariu. Bet ar neatrodo paradoksalu, jei aš pasakysiu, jog tobulybė yra didelis pasaulio prakeiksmas.  Nors jis ir sukėlė egzistencijos karštligė bei sukūrė prasmę gyvenimui, tobulumas yra didelis šlamštas, nuo kurio pasaulis nebent susirgtų.

Esu kartais itin netaktiškas, bet dažnai savo grubiu, kartais net sadistišku požiūriu drėbiu savo nuomonę, kad neliktų papildomų klausimų. Pasidaryti sau praktiškesnę buitį svarbu, bet kartais reikia ir palikti paslapčių, tokių obsesyvių momentų. Iki šiol niekas normaliai nesuprato, ką turėjau omeny sutraiškydamas šokoladuką reklamoje (čia anglų namų darbai - reklamos, pristatymai ir kiti socialiniai-visuomeniniai rakandai), bet ir nereikia. Noriu pasilikti tam tikrų momentų, kur žmonės turėtų erdvės pamąstyti, nors ir esu užkietėjęs eruditas. Na, nemažai žmonių sako, kad mano dienoraščiuose yra tuščių ertmių, ties kuriomis skaitytojas gali ir pamąstyti, savąją nuomonę suformuluoti. Tai teigiamas bruožas, bet nežinau, ar taip išties yra. Ne kiekvienas skaitalas daro efektą. Varginantys K.Donelaičio metai man daro nebent atgrasumo šiam kūriniui efektą. Bet viskas slypi koncepcijoj (stiliuje) ir idėjoje. 

Juk pastebėjote, jog iš manęs išeitų neblogas marazmatikas, iš tuščio į kiaurą pilstytojas. Jums pažįstamos mano baisaus ilgio pamąstymų litanijos, galėčiau net surišti visą pynę ir išleisti savo dienoraštį, kaip ir Anos Frank dienoraščiai pasirodė plačiosiose masėse. Skirtumas tik tas, kad aš nepasakau nieko itin svarbaus, dėstau gyvenimo įžvalgas, kaip jos atrodančios manuoju žvilgsniu. Nors nemanau, ar daugybė rašytojų kūrė knygas tam, kad jos ateities vaikams bylotų apie tuometinį gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, etiką, filosofiją, buitį. Vieni galbūt rašo tam, kad duonos turėtų. Kiti galbūt tiesiog išlieja savo mintis, o iš jo minčių kritikai pripaišo tobulybės pastebėjimų ir rašytojo rašliava paskelbia vertą minėti šimtmečius į priekį. Rašytojai irgi žmonės, jie rašo vedami skirtingų tikslų ir retas kuris būtų numanęs savo kūrinių ateitį. Taip ir aš. Nežinau, ar šituos dienoraščius skaitys kas nors po 10 metų. O gal kokie nors kritikai nuspręs, kad mano dienoraščių likimas bus kaip ir Anos Frank rašliavų - pateks į vadovėlius ir minės juos greičiausiai kaip "marazmatinės XXI amžiaus pliurpologijos pirmtakines rašliavas", ir mane galbūt minės kaip "vieną pirmųjų XXI amžiaus marazmatikų pliurpologų". Tikimybė tam įvykti tokia pati kaip susprogti Marsui, bet vis dėlto būna, būna...

Doktrina neturi būti tas ženklas, kuri kontroliuotų jūsų gyvenimą, bet ir jūs neturite būti tas įmantrus laisvuolis, leidžiantis sau paminti sukurtas dogmatines vertybes. Aišku, palaipsniui viskas bus sutrypta, sugriauta, o pastatyti visai nauji dalykai, visai nauji papročiai ir idėjos, bet nereikia vieniems būti revoliucionieriams. Revoliucija ateina savaime, kai jos reikiamybę pajaučia pasaulis. Ir nežinau, prie ko veda dabartiniai pasaulio įvykiai, bet žinau, kad niekad nebus taip, kad visi liktų patenkinti. Tokia mano šiandieninės esė užsklanda. Baigiu.