Troliai.

 Vakar grįžau. Pavargusi. Tris valandas miegojusi. Sukandžiota bjaurių kraujasiurbių uodų. Bet laiminga. Labai laiminga. Kodėl? Nes gavau viską ko norėjau. Krikščionišką sunkų metalą. Apskritai muziką nuo kurios visi kratėsi. Pokalbį su vienuole. Atsipalaidavimą. Ir smagiai praleistą laiką. Seniai nebuvo taip smagu. Visi mane mato kaip rėmuose įstatytą, sustingusią. O ten... Ten buvo galima mane pamatyti kaip merginą šėlstančią, kartu su visais besilinksminančią. Ne. Aš nesu aš. Štai ten buvau tikroji aš. Kitokia. Linksmesnė. Labiau išprotėjusi. Tikėjimas nėra toks nelinksmas, bjaurus dalykas. Krikščioniška muzika taikosi prie jaunų žmonių. Nebuvo vargonų ir kitų tradicinių dalykų. Elektrinės gitaros grojančios taip, kad beveik negirdėti vokalo. Būgnai. Taip. Tai yra dabartis. Tobula dabartis. Tobulas tikėjimas jaunimui.

 O aš. Kas aš? Žmogus. Būtybė. Robotas. Nee, robotai kitoki. Jie nesimoko. Nesilinksmina. Robotai yra robotai. Aš esu aš. Svarbu esu. Kol kas. Šiandien. Viskas laikina. Aš taip pat. Kada nors Ji ateis. Galbūt rytoj. Galbūt net šiandien. Neverta galvoti kas aš. Aš juk darinys. Iš kūno ir kraujo. Sielos. Širdies. O diena bėga. Nežinia kas gali atsitikti. Galbūt šiandien aš pranyksiu. Todėl šiandien gyvensiu taip kaip norėčiau gyventi. Aš juk ne mokykloj(sergu). Nėra nuobodžių pamokų. Kol kas nėra ir atsakomybės už pamoką iš kurios pabėgau. Ir rytojus laisvas. Todėl eisiu ten kur norėčiau eiti. Būsiu ten kur norėčiau būti. Darysiu tai ką noriu. Pasidžiaugsiu. Nes rytojaus gali nebebūti. 

 Nes rytoj galim visi pavirsti troliais. Kas žino. Galbūt įmanoma. Galbūt gamta to norės. Galbūt kažkieno dievas to norės. Galbūt mano dievas to norės.