Vakaro ap/pa mąstymai

Ir vėl apima vakariniai ap/pa mąstymai apie viską. Galbūt čia veikia ilgas vakaras su besikeičiančių spalvų dangumi? Galbūt tai amžius, juk jau neesi toks mažas...Ir prisiminimai ir lūkesčiai sklando galvoje, o labiausiai, klausimai, ką mąsto kitas. Kur jis išėjęs, kodėl laikosi įsitvėręs savo pasaulėlio ir pamiršta gyventi šitą.O ar mes kartais to nepamirštame? Ar  nepagauname, jog esame iškeliavę kažkur kitur, o kas yra šalia tiesiog neegzistuoja, arba turi kitą pavidalą...Taip. Ir mums visiems kartais reikia išeiti, pabėgti ...tik ne per toli, ne per ilgam, kad neužmiršt, kas iš tikrųjų esi.Sako reikia nebijot, sakyt ką galvoji, būt savimi, bet ar visada taip išeina? Ypač jei neesi niekieno palaikomas. Ir  kas tada? Atsimuši į sieną ir viskas vėl iš naujo. Statai pamatus, lieji betoną, renti rąstus... Kam?Žinoma, kad sau. Kai turėsi savo, galėsi resti ir kitam.O aš dabar galvoju apie jūrą. Jos bangų mūšą, kutenantį smėlį, sūrumą, klykiančias žuvėdras. Taip kaip ir tu. Galvoju apie Mus. Jau girdžiu mūsų juoką, pliuškenimąsi, rimtus pokalbius, prislopintus balsus leidžiantis saulei, kad išgirstume kaip ji "atsimuša" į jūrą... Dar viena vasara, šiluma, saulė, meilė.Vis lipam aukštyn, vis keliam kartelę. Kartais suklupdami, kartais po vieną, bet vis vien neišskiriamai kartu, kad ir mintimis. Juk nė viena diena nepraeina be jokios minties...Tiesa? =]]]Viskas gerai. Taip toliau ir reikia. Tik geryn, aukštyn, labiau, stipriau...Jūra!!!!Lauk mūsų, mūsų meilės liudininke!