Velykų tankai ir ateities daržovės

Šiandien diena buvo tiesiog katastrofa. Katastrofa, nes gerais žodžiais dienos negaliu pavadinti. Nė viena diena neverta komplimento, nes kita gali būti dar geresnė. Laiko mašinos dar neišradau, galėčiau nusikelt pažiūrėt į tą didingąjį rytojų. Bet pala, juk laiko mašina jau seniai išrasta, gaila, ji vartojama tik kovo ir spalio paskutiniais sekmadieniais tarp 3 ir 4 valandos. Sakykim, dabar jau nori skubėti gyventi nevejamas nei klastingojo laiko trolio, nei nesibaimindamas, kad greičiau pasensiu. Vis dėlto, prisimenant antradienį, aš turėčiau virsti daržove:

Pala, pala, aš parašiau "prisimenant antradienį"? Taip, mokslininkai jau seniai ištyrė, kad galima prisiminti ateitį. Primena kažkada velniux minėtą ligą paramneziją. Bet ne, man dažnai kartojasi tas dalykas ir aš, kažkieno nelaimei, esu psichiškai ir fiziškai sveikas. Bet vis tiek save įsivaizduoju toje nuotraukoje ir būtent antradienį. Gal keltis ir netingėsiu, bet... mokytojai visus nervus suės.

Mano margutis šiandien buvo šito gražaus daikčiuko stiprumo. Nors pačio margučio paragauti neteko, tik tai kitiems išdaužiau tas spalvotas cholesterolio bombas. Kažkodėl tų ovalo formos sidabro kamuoliu su aukso viduriuku nemėgstu... Dabar ir jų kainos atitinka sidabro ir aukso kainų tendencijas... Imant proporcija: 1/1. Man vieną dieną akys išsprogo, kai pamačiau mano mamos draugės kioskelyje kiaušinius po daugiau nei 6 litus. Prasitryniau akis, nu vis tiek tas šešetas mano akyse. Va, dabar margučių metas:

Tikiuosi jau atsižiūrėjote, taigi, SVEIKINU VISUS SU ŠV. VELYKOMIS! Šiandien nukeliavau į bažnyčią. Bet kažkaip tos visos kunigo pliurpologijos nebuvo itin įdomios, tuo labiau, kai jis buvo ne kas kitas, o mano nemėgstamas kunigas. Pykčio įsikūnijimas. Dieviškas šetonas.  Mane labiau sužavėjo vargonai. Pirmą kartą išgirdau vargonų skambesį toje bažnyčioje. Nežinau, bet vargonų skambesys mane traukia. Prašau susipažinti su Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia:

Šita moteris manęs net nesustabdytų. Tiksliau mano juoko... šiandien jis skaldo sienas.  Mano nuotaika gera, tik duokit duonos ir žaidimų, kaip romėnai sakydavo. Šįkart tik duoną į anekdotus iškeičiau. Tuoj bandau prisiminti kokį nors jums papasakoti. Va, prisiminiau:

-Mama, kopėčios nukrito

-Iš kur žinai?

-Tėtis ant liustros kaba. 

Arba žymus posakis, kurį ir jūs turėtumėte žinoti:

"Asilu gimęs žirgu netapsi"

Dabar kemšu saldainius "Meška šiaurėje". Kokie skanūs. Ką, seilė tįsta?  Net negalvokit, neduosiu. Aš labai skūpas. Kaip vakar R.J. ar velniux, kažkuris iš jų rašė: žmonėms šiais laikais rūpi ne dvasinės, o materialinės vertybės. Lyg ir velniux taip rašė. Taip, geriau pagailėsiu saldainių, negu to, kad dėl jo jūs su manim nebendrausit. Logiška. Ar aš čia taip parašiau, neblogai...  Tik aš stoviu tiek už dvasinius, tiek už materialinius dalykus. Pamąstykime, taip, dvasiniai dalykai žinom kas yra, daug apie juos žinom. Bet ar tas visas Lietuvos šeštadalis yra laimingi gyvendami skurde. Kartais materialūs dalykai gali pakeisti gyvenimą į gerąją pusę. Bet nieku gyvu nepateisinu tų, kurie pasirinktų variantą "pinigai" atsakinėjant į klausimą: "pinigai ar laimingas visavertis gyvenimas". Ir tuo labiau, kai tai sako pasiturintys žmonės... Tiesiog tai yra mūsų begėdiškos visuomenės pūvimo šaknys. Lietuva praskurdo... Dabar politikai ir verslininkai vogdami milijonus palieka skurde milijonus (žmonių). Materialinės gerovės pagrindas valdo mūsų visuomenę. Tai yra kažkas beprotiško lyginant su dvasinėmis vertybėmis. Aišku, norisi ir to turtingo gyvenimo. Bet žinant, kad už borto lieka svarbiausia, tai jau geriau gyventi skurde...

Gerai, negadinsiu jums šventės su tais savo pamąstymais. Taigi, atšvęskite, bet per daug nepasigerkite ir kad išsipagiriotumėte iki atostogų pabaigos 

28

Van der Graaf Generator