Will I see you again?

Where are You now? Are you lost? Will I find you again? Are You alone? Are you afraid? Are you searching for me? Why did you go? I had to stay... Now I'm reaching for you... Will you wait? Will you wait? Will I see you again?

Už lango lietus... Gal Tu juo pavirtai?

Apsiniaukęs dangus... Ar žvelgi iš tenai?

Ar Tu tik išvykai? Ar surasiu Tave?

Ar daugiau niekada nebebūsi šalia?..

Ar mane Tu girdi? Aš Tavęs jau nebe...

Ar matai, ar jauti? Tebesaugai mane...

Ar Tu vis dar esi, tik Tavęs nematau?

Ar Tu tik atminty?.. Ir jau niekur daugiau?..

Jei viskas būtų buvę kitaip... Jei aš būčiau buvęs nors kiek supratingesnis... Aš tiesiog nenorėjau...negalėjau... Tam, kuris mane išmokė daugiausiai. Tik dėl Tavęs esu tas, kas esu dabar... Žmogus turi pajusti skausmą ir kaltę, kad suprastų, kas yra laimė... Bet kodėl taip? Ir kodėl taip anksti, taip staiga?...

Sunku patikėti... Prieš keturis metus viskas buvo visiškai kitaip... Mano gyvenimas, mąstysena... Jokių depresijų, sielvarto, skausmo. Tik du mylintys žmonės, reiškę man viską. Galbūt tuomet tebuvau paviršutiniško mąstymo vaikas, o dabar esu į save pasinėręs ir kažin kokių prasmių beieškantis paauglys... Galbūt dabar aš gilesnis, paslaptingesnis, išmintingesnis... Bet mielu noru vėl būčiau tas pats vaikas, įstrigęs ties trylikos metų riba. Jei tik Jie būtų šalia...