Ispaniškai pasivadinusi trio iš New Jersio groja jau dvidešimt aštuonis metus ir sugeba tai daryti taip tyliai, jog juos girdi ir pastebi tik tie, kam jų reikia. Per karjerą jie yra išleidę daugiau nei dešimt studijinių albumų, jau neskaičiuojant extended play‘ų ir visų kitų komercijos šului nežinomų daikčiukų, kuriuos rankioti be visagalio interneto tikriausiai būtų be galo sunki užduotis.

Šį kartą tik apie vieną – bene žymiausią ir populiariausią jų albumą, girdintį kaip širdis plaką lyg vieną, išleistą pačiame devyniasdešimtųjų alternatyvaus roko žydėjime. Tiesa, paprastu ir pilku roku tai pavadinti būtų tikra bausmė – grupė groja visiškai ekspermentinį kratinį, pasisemdama gražiausias folk‘o, shoegaze, elektronikos ir klasikinio rock‘n‘rolo palikimą. Tarsi modernieji Velvet Underground, jaukiai ir nepastebimai paliesti modernių vėjų. Šis vardas atrodo yra neatsiejamas nuo Yo La Tengo kūrybinio kelio.

Taigi, „Vieningai plakanti širdis“ – tai daugiau nei valanda trunkantis potyris, dominuojamas be galo melodingo boso, įgarsinto dvibalsių šnabždėjimu. Kuomet pabandoma kiek patriukšmauti, išeina visiškai Sonic Youth prilygstanti alternatyva, kaip kad „Sugarcube“ ar „Deeper Into Movies“. Twin Pyksiškas instrumentalas skraidina po psichodelines pievas, dažniausiai tyliai ir hipnotizuojančiai, išskyrus lyg paskutinis Europos Sūnus griaudinčiame beveik vienuolikos minučių „Spec Bebop“.

Folko dalis tokia tyli, atrodanti lyg Johnis Cashas būtų pamiršęs savo kaubojišką arogancija ar Nico, atsistojusi prie mikrofono prašviesėjusiomis akimis pačioje lomkių nuo heroino pabaigoje. „Shadows“ bei koveris „My Corner Of The World“ yra tokie tylus, gaivūs ir malonūs, jog gali pajusti optimizmą bet kokiomis aplinkybėmis.Yra ir kitas koveris (pasikapsčius diskografijoje supranti, jog koverių darymas yra mėgstamas muzikantų užsiėmimas) – „Little Honda“, bandantis perkelti Beach Boys naivumą šioms dienoms.

Albumas aukštybę pasiekia su tobuliausiu shoegaze ir Velvet Underground mišiniu – „Moby Octopad“, kurios boso partija galėtų pretenduoti tapti mokinių pradžiamoksliu, o balsų harmonija nuplaukia nekažkiek toliau nuo hipiškų ūkavimų, dar negalint apsiginkluoti technologijoms ir atsiplaiduoti. Elektronikos prisilietimas albume be galo galantiškas ir nepastebimas – „Autumn Sweater“ yonikose aidintis bytas vargiai galėtų išjudinti net ir apsiratavusį reiverį. Užtat yra atmosfera, kuriai tikrai nereikia daug žodžių – vien tik daug garso.

Yo La Tengo vardas yra sinonimas tikros alternatyvus – neriškios, tylios ir neatpasakojamai melodingos. Visiems Velvet Underground, Sonic Youth ir Nick’o Drake’o fanams tai yra būtinas išgirsti perliukas, dar sykį sužadinantis nostalgiją praeitam dešimtmečiui. Tiesa, trijulė iki šiol sėkmingai gyvuoja ir skleidžia savo garsus po pasaulį, paliekantys dideles galimybes toliau grimsti į jų muziką bei kur kas mažesnes – kada nors pamatyti ir spektaklį.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.