
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Vis sumušu kažką, šį kartą tai buvo vaikinas, kaip supratau, jį sumušau per stipriai, jis mirė. Aš jį užmušiau, tada jie troško keršto. Jaučiu, kaip sapnas sukyla prieš mane, siekdamas mane užmušti už nusikaltimą, aš bėgu, lipu per tvoras, bėgu per vaikystės kiemą, per žvyrą, dykumą, o jie vejasi. Sustoju, įkvepiu ir galvoju, kaip save nužudyti, kad jie manęs nepagautų. Geriau nusižudyti, negu leisti jiems tai padaryti, kitaip net mirtis manęs neišgelbėtų. Aš vis galvoju, reikia kažkaip save pačiai nužudyti, tada sapnas baigsis. Atsisuku, o ten jie, ir--- Atsikeliu. Greit 11 valanda ryto. Ir sapnai kartojasi. Kad aš vis mušuosi, o tada sapnas bando užmušti mane. Vakar buvo negerai. Buvo blogai, labai. Gulėjau ant lovos ir pykau ant savęs, už ką? Nebuvo jokių atsakymų tik pyktis ant savęs, nekentimas, nerimas, skausmas, krito ašaros, kas vyksta, niekas negalėjo pasakyti. Mintys skriejo žaibo greičiu, sugalvojau 100 minčių kaip pakreipti visą savo gyvenimą bloga linkme, tada suėmiau galvą rankomis ir bandžiau nekvėpuoti. Sutemsta, tada vėl smegenis įjungiu iš naujo. 'Viskas, baik.' Ir tada visas pasaulis užtilo. Tamsoje gulėjau tol, kol akys sulipo ir sapnas pasiglemžė mane ir mano gyvybės likučius, kuriuos jis bandė sunaikinti. Aš nelaiminga, nes sapnas trokšta mano mirties. Galų gale aš to trokštu. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. birželio 8 d. 18:51:46
____________________
Iš filosofiškai pabaltintų karstų aš išmetu tai, kas juose yra, ir juokiuosi sardonišku įniršiu.