buitika

buitika

girlangel

Mažasis Princas ir Rožė
(ne egziuperiškos, o ievūziškos istorijos)

intro

Žmonių santykiai svarbiausia - dabar pasakytų Remarkas, jei dar gyventų ir norėtų pabendrauti su mažvaike, o gal nepasakytų, jei nebūtų įvykę pasauliniai karai, ir jis nebūtų prarastas, atrastas, ištremtas, partremtas, parašęs ar pasirašęs, ar kaip kitaip morališkai nusiskriaudęs ar nuskriaustas. Nors aš irgi save nuskriausčiau, kad tik galėčiau taip rašyti ar pasirašyčiau su velniu sutartį, kad pastarasis man nors žiupsnį talentėlio siūbteltų. Nereikia man amžinybės eliksyrų ar pasaulio gilumos paslapčių (žinau, kad yra pluta, mantija ir branduolys, ir gerai), neturiu aš faustiškų bei getiškų užmačių, tik trokštu garbės. Visai žemiškas ir, regisi, į pasaulio nuodėmių katilą įsimaišantis noras. “Ir man visai nereikia daug dirbti su eilėraščiais, kaip mąsto jaunųjų poetų sąjungos vyriausiasis!” - pasakytų mano nekuklioji pusė. Spėju, ta pusė ir turi tą talento nuolaužą, nes kuklioji pusė nepriežgyniautų poetinės sąjungos vadui, o nekuklioji nebijo talentu naudotis ir jaučiasi pranašesnė už kitus susidvejinusius, susitrejinusius asmenis. “Bet vis tiek norėčiau išleist knygą” - jau prabyla kuklioji pusė. Ir ką tu į ją sudėtum? Verkšlenimus, gyvenimo neteisybės pripažinimą, turtines nelygybes, kvapus ir skonius? O ar būsi novatorė? Žinai, kiek tokių knygelių, alsuojančių pirmojo asmens išgyvenimais, intymiomis akimirkomis? Kad ir Neringos abrutytiškas kojų skutimosi ritualas - juk kraupiai asmeniška ir intymu, o ką naujo tu parašysi? Apie pažastų skutimą ar deginimąsi soliariume? Nebūk naivi, kaip kūnas, pasiduodantis dirbtinei saulei, neapsidžiauk išvydusi individualumo šmėklą. Žinai, kiek poetesių ir poetesų vien po internetą naršo, o dar sudėsim tuos, kurie internetu jau nebeišmoks naudotis, nes suseno. Ir šioj situacijoj gali apimti tik šleikštulys ir ne tik kavinėj ar bibliotekoj, o net maudantis putų vonioj, bet vėl visi rėks, kad ne savo jausmą pasičiupai.
- Sugalvok ką nors kita! - skanduos minia.
O ką? Laisvės idėjos atgyveno, status quo nusibodo, o proletariatas vėl virto valstiečiais - nebėra jau ką mąstyt. Naujų ideologijų nesukursiu, nes dar fašiste apšauks, nesvarbu, kad skelbsiu taiką ir gėrį. Tik hipiai žinos, ką rezgu ir likviduos galų gale. Taip, žmonių santykiai - svarbiausia, Ėrichai, taip, žmogus kenčia dėl savo abejingumo, Alberai, taip, senis jaučiasi nenugalėtas visai kaip laimėtojas po bulių kautynių, Ernestai. Ir ką? Kur ta riba, kai viskas dar bus tavo, tačiau ją peržengus tampa didele didele kopija, nuorašu ar dublikatu. O gal tiesiog būtina turėti vienodus raktus, kad galėtum užeiti į tuos pačius gimtus ir išsvajotus namus?

40 kilometrų + dar kažkas

Vieną naktį besapnuodama kažkokį šlamštinį sapną suvokiau, kad galiu su juo daryt, ką noriu, nes skęstu savotiškoj sapniškoj realybėj, kai manau, kad miegu, bet iš tiesų - nė velnio! Kartą vienas anos realybės įvykis užsibaigė ne taip, kaip man norėjosi ir, mano sąmonei pabudus, bet kūnui dar miegant, nusprendžiau sapną pabaigti taip, kaip man prie širdies…
Šiaip ne taip nužygiavus 40 kilometrų norėjosi tik poilsio. Suprantama. Aš juk ne koks anglų tankas per pirmąjį pasaulinį, kuris varo skersai minų lauką. Norisi man kartais pailsėti. Taigi lakstau, marširuoju po Čiobiškio vaikų namų stadioną, o visi spokso į mane savo riešutiškas akis išpūtę. “Gal ji nežygiavo?” - gimsta genijiškos mintys stebinčiųjų akyse. “Žygiavau ir net 40 kilometrų” - atrėžiu savo pilkosiose rievėse, tarsi jie būtų telepatai ir girdėtų mano manifestus. O man vienodai. Aš lakstau tarsi turėčiau kažkokį konkretų tikslą. Bėgu nuo staliuko, apkrauto mano žygio draugais, ligi kilnojamos prausyklos neva kojų plautis.
- Gal reikėjo batus apsiaut? - paklausia kažkoks visažinis taip, tarsi dėl batų būtų prasidėjęs pramonės perversmas, o aš, matote, luditė - mašinų daužytoja, pramonės perversmo priešininkė - vaikštau basa.
- Sušlapo - atrėžiu ir pridedu. - anava džiovinasi po kilnojamais dušais, iš po kurių pučiamas kažkoks nei šiltas, nei šaltas oras ir dar velniažin kuria kryptim, bet tikrai ne į batus.
Visažinis asiliukas pakinkuoja galva ir nupėdina, nusiprausęs savo avižom aplipusią arklio šypseną. O aš toliau lakstau, nes visgi prisiminiau, jog turiu tikslą - sprogdinti visų akis iš nuostabos ir mintyse kartoju kaip mantrą - “man atsivėrė antras kvėpavimas. Om. Om.” Tačiau mane pasigauna Olego draugas ir reikšmingai sako rodydamas į milžinišką palapinę:
- Ateik čia.
Mano basos, nuplautos, bet vėl šapais aplipusios ir asfalto kauburių įspaudais nusėtos pėdos sumažina greitį, ir aš nuolankiai paklustu, kaip Kristui ištiesus į savo pasekėjus rankas, nuseka paskui pranašą avių banda. Mane po agromna palapine, kuri buvo sukonstruota į mini kino teatrą, pasitinka Olego draugas ir invalidas - Olegas (50 kilometrų žygiuoti su visa karine ekipuote - ne juokai, greičiau durnystė!). Aš kukliai pasisveikinu ir mane praleidžia į priekį neva atsisėsti dviem vietom toliau, nes strategines vietas prie šono turi užimti Olego draugas ir invalidas. Mums susėdus prasideda diskusijų vakarėlis, bet tikriausiai Maironio ir jo draugų būrely kalbos buvo įdomesnės ir karštesnės. Visi spokso į teliką (didelį teliką), pastatytą palapinės prieky. Ten rodo olimpinių žaidynių rezultatus, visokius aptarimus ir pasisakymus - žodžiu, Lietuvos televizija. LTV toliau porina apie kažkokius lietuviškus pasiekimus, o invalidas gardžiai rūko. Staiga jis atsisuka į mane savo dūmine šypsena ir klausia ar nenoriu pašokti, mat groja Rytis Cicinas. O paskui vėl ima čiulpti suaugusiųjų saldainį. Matau, kaip jo ranka su cigarete atsiranda man už nugaros. Invalidas sėdi sau ramiai ir patenkintai. Staiga rūkalas, pasiaukojęs dėl didesnio žmonių mirtingumo procento, atsiranda ant grindų (žolės pavidalo grindų), o invalido ranka, taip šauniai gniaužusi žmonių retintoją, apsivija mano pečius. “Taip ir galvojau” - dilgteli kažkur pilve. O jis lyg niekur nieko pradeda kažkokius monologus apie Lietuvos miškus.
- Kas aš tau, kokia nors geležinkelio mokyklos studentė ar būsima girininkė, negali gi tu apie kiną ar muziką pašnekėti? - šūkteliu jam į kriauklę. Ech… nemoku aš rėkti. Invalidas, paporinęs apie kažką, atsisuka į mane ir klausia:
- Ką tu apie tai manai?
-Hmm…na, nežinau….- ir nukandusi sakinio galą išverčiu blondinės šypseną, nors mano plaukai rudi. Olegas vėl atsuka savo neva nekaltą barzdą ir sako:
-Kad jau visą laiką tokia tyli esi, duok, nors kojas pamasažuosiu.
Nustebusi tokiu galantišku elgesiu pradedu valytis savo aplipusius padus ir po vieną koją kišu jam. Jis juokiasi.
-Tai kad nešvarios - atsakau žiūrėdama bembio akimis. Anas masažuoja mano kojas, o aš cypsiu kaip koks viščiukas.
-Kas yra? - klausia masažo meistras.
-Skauda - numykiu
-Tai sakyk, kada skauda.
-Gerai.
Apčiupinėjęs mano padus klausia, kaip aš sugebėjau juos taip nudaužyti. “Durniams sekasi” - pagalvoju, o sakau:
-Durniams gerai, oi, tai yra nežinau. Galų gale invalidas nusprendė, kad nemokamas masažo seansas baigtas ir vėl siūlo eiti šokti, nes, matai, vėl Rytis Cicinas su savo meilės laivu atplaukė. Deja, Olego kojų niekas nepamasažavo ir jis susivokė, jog po jo 50 kilometrų jis visgi jėgų turįs mažiau nei noro šokti. Tačiau sugalvojo, kad jam kažkur reikia nueit. O aš likau sėdėti ir spoksoti į LTV naujienas. Arba ne - nuėjau už miestelio, atsistojau ant tilto ir nušokau, bet, kadangi upeliūkštis buvo kraupiai seklus, - susilaužiau koją. Arba ne - nuėjau šokti viena.
Tą rytą taip ir neapsisprendžiau, kurį čia turiningą užsiėmimą pasirinkus. Nes Fridrichas Nietzsche sako: “Arba nesapnuoji, arba sapnuoji įdomiai”.

Benai, bye bye….

Ir tada pažadėjau daugiau niekada dėl jų neverkti…
Tąsyk pirmą kartą per penkias dienas pamačiau jį su karine uniforma. Kažkodėl iš karto į galvą suplaukė visi anekdotai apie policininkus, bet taip greitai, tarsi per google.lt ieškočiau. Sėdėjau aš ir valgiau valgykloj kareivišką vakarienę. Braidžiojau po lėkštę taip, tarsi ten pieva būtų. Ir tos dešrelės nesudomino ir suskystėjusi bulvių piure su atkramtytom kopūstukų salotom netraukė. Nors, regis, 40 kilometrų per dieną - ne juokai, veikiau beprotystė, bet valgyt absoliučiai nesinorėjo. Gal dėl to, jog visas žygio dienas nieko nevalgiau, išskyrus vakarienę: skrandis susitraukė, o gal smegenys nuo durnumo. Šiaip ar taip maistas nelipo prie dantų ir Vytukas jau skėsčiojo šakutės dantukus į mano ryžiškai razinišką apkepą. Tačiau po sočios armiškai civiliškos vakarienės Vytukas nusuko akeles nuo mano apkepo. Regis, akys buvo talpesnės, negu skrandis. O gal godumo pradžioj būta… Bet atliekų dėžė juk niekad nebūna soti. Taip besiaiškinant patiekalo suvartojimo būdus, prieina prie stalų grandinės, prie kurios įsikūrę ir mes, Olego draugas ir Olegas. Sumirkčiojęs lyg man, lyg Vytukui, klausia, ar gali prisėst. Nukeliu savo medines kojas nuo gretimos kėdės, kad invalidas prisėstų, beje, šiandien jis jau nebe treninguotasis - invalidas, o šaunus kareivėlis, kas blogiausia. Ir dar puikiai, nešlubuodamas vaikšto. Šį kartą jis pamonologavo sodininkystės temomis. O aš galvojau, kad jie armijoj tik krosus bėgioja ir bicepsus auginasi. Negi tokiom gausiom žiniom apie miškus ir sodus išgąsdinsi priešus? Nors gal jie pagalvos, kad mes ten (Lietuvoj) visi tokie ir pabėgs. “Kam mums reikia tų žemdirbių aruodo?” - tars generalinio štabo vyriausias ir pridurs: “ir su Europos Sąjunga pyktis nereiks”. Du šūviai į Lietuvos šikną - nieks neišžudys, bet už tai ES nustekens. Na, bet kareivukas nieko nesakė apie ES, ir aš savo transatlantinę nuomonę pasilaikiau sau, kaip visi lietuviai daro. Vytukui susirinkus butaforinius indukus, likau su dviem krašto gynėjais.
- Šiandien negalėsime susitikti, nes mano kuopa 19 valandą išvažiuoja.
Bandau išlyginti skausmo nulipdytą veidą, ištiesti dantų bėgius nuo vienos ausies ligi kitos, kad galėtų ašaros pasivėžinti ir mintyse kartoju: “Man nesvarbu, aš atsiskiriu nuo žemiškų problemų ir vargų, manęs niekas nejaudina, aš rami kaip belgas, kaip visa Belgija, ne, rami kaip Nyderlandai.” Tačiau jaučiu, jog ne nuo problemų atsiskiriu, o mano vyzdžiai atsiskiria nuo akies obuolio, bet už tokį diletantišką atsiskyrimą nirvanos nieks neduos.
- Man labai gaila - graudena kareivis.
- Kodėl? - išsiveržia vištgaidiškas klausimas. “Po velnių - galvoju - tave, Buda! Susikišk sau savo meditacijas po ąžuolais, klevais ar kitais tuoletinio popieriaus šaltiniais.” Norisi tėkšti padėklą į kareivį, bet nenoriu padėti galvos kaip Antuanetė už savanaudiškumą. Aišku, niekas manęs negiljotinuos, Prancūzijos revoliucija baigės seniai ir Nepaperkamasis mirė, o čia ir ne Prancūzija. Bet savų ginklų armija sukaupusi. Mačiau, kaip helikopteriai dūzgė virš Ruklos ir tegu nemeluoja, kad žurnalistus katalino.
- Todėl, kad ir aš norėjau su tavimi susitikti. - nuaidi atsakymas.
- Tai mes daugiau nepasimatysim? - garantuotai užklausiu, net nežinodama, kokio atsakymo tikiuosi. Olego draugas spokso čia į kareivį, čia į mano tariamas ašaras.
- Ne.
- Tai iki. - atrėžiu. Kodėl iki? Taip ir nesuvokiau, kodėl tai pasakiau, bet šikną išvizginau stulbinamai iš valgyklos. Nė kartelio neatsisukau, o daug kas atsisuko; pasijutau kaip kokia manekenė ant podiumo, o paskui kaip manekenė, nusiliuobusi nuo pakylos, bet Vytukas nieko nepastebėjo, nes lauke vėl šlubavau kaip gera. Invalidų suvažiavimas - taip atrodo (o gal yra?), kai žvelgi į viską iš šono.
Nukrypavau porą kartų į medpunktą ir iškart pasijutau daug geriau, ne fiziškai, žinoma, nes, iš patirties sakau, “Ben gay” nepadeda, bet morališkai, kai aptikau po palapinuke daktarus žaidžiančius kareivius.

Dėdės Tomo trobelė

Vienas odekoloniškai nusikosėdamas sako:
- Težolaja kašlia! - taip liaupsindamas bomžiškojo gyvenimo ypatumus, o aš grybauju klaipėdiškomis gatvėmis beieškodama Tomo. Liepė sėst į 8 autobusą ir važiuot kažkur už dviejų sankryžų, pro Mcdonald, pro kažkokią žalią parduotuvę. O aš pravažiavau tik bažnyčią, prie kurios sugebėjau išlipti, o vėliau pasirodė, jog buvau pravažiavusi tik vieną žiedą (pagal Tomo apskaičiavimus). Prieina prie manęs langų ploviklinės kartos atstovas ir klausia:
- Turi bašlios?
Aš stoviu įbedusi akis į blizgantį raudonskruostį ir mąstau, ką čia atsakius:
- Na, aš turiu tik pinigų. - lepteliu.
- Tai aš to ir prašiau, puskvaiše! - spjauna man į veidą savo išlukštentą žargoną. Ech, būtum tu pasimokęs nors kiek kalbos kultūros visi barbarizmai išgaruoų. Nors Roma irgi nesusitvarkė su savo barbarais. Visą kiaulės išniokojo ir dar apsigyvent sugalvojo. Tik germanai sugeba taip išmislyt. Jei romėnai liko durnio vietoj, tai ko man, miesčionkei, tikėtis. Suraito visokie pasaulio atmatos. Ir tasai kosčiotojas stveria mano nekaltai ištrauktus 10 litų ir piktai nueina. O aš atsisėdu ant asfalto šalia kažkokio stulpo ir toliau braiželioju kažkokius eskizus: tai tolius, tai bažnyčią, tai dar kokius elektros stulpus. Man ima skambinti Tomas, gerai, kad nors ne varpais.
- Kur tu? - klausia.
- Aš jau čia. - sakau ir pradedu dairytis. Pastebiu kažkokį šortuotą išvaizdų vaikiną.
- Aš sėdžiu. - sukrenkščiu į ragą ir stojuosi.
- Tau kas yra? Ko sėdėjai ant asfalto? - dabar jau gyvai klausia manęs Tomas.
- Nieko. Piešiau.
Jis į mane keistai pažvelgia, tarsi aš būčiau kokia nenormali ar nusipjovusi ausį kaip van Goghas. O aš nuseku paskui į jo nuomojamą kambariuką.
Lovytė didelė ir minkšta, bet kambarys - stalininiais laikais apstatytas: viskas tik ir alsuoja proistore. Svarbiausia, žydrasis ekranas veikia, nors ir rodo tik “Barą”. Draugiškai susėdę ant sofos pradedame šnektą apie belzebubaižin ką: ne tai apie paukštelius, ne tai apie laisvojo nepriklausomo kanalo visai nelaisvus “baro” dalyvius. Bet “akvariumas” buvo geresnis, ten bent pažiūri į visus kaip į durnius ar žuvis, ir viskas, o čia: meilės, peripetijos, laisvės troškimai - visai kaip 1917 metais, kai mūsų protėviai bandė laisvais ir nepriklausomais apsiskelbt, o tik vokiečiams rankas nubučiavo - taip ir bariečiai televizijos kameros objektyvus iš tos laimės, garbės ir populiarumo laižo. O mane laižo Tomas. Bet bučiuodamas kažkaip žuviškai, išsprogiškai spokso, regis, akys stiklinės būtų, kiek žinau, vaikinas žuvimi lyg niekada nebuvęs. Spoksau ir aš besibučiuodama, negi užmerksiu akis. Pasibaigus akių ir liežuvių karui, žvilgčioju pro langą ir vėl pradedu vaidinti didžiąją dailininkę. Nupaišau kelis lapelius neva besimatančius pro langą, elektros laidą, jungiantį du langus, ir protingai klausiu:
- Ar žinai Klodą Monė?
Tomas spokso į mane, tarsi į kokią kietą viktoriną būtų patekęs, ir rėžia:
- Mesk tu tas piešeliones!
O aš, per amžius subrandinusi ryžtingą, naivią, vaikišką sielą, nenusileidžiu ir toliau ryškinu daugiaaukščių sienas. Peržiūrėjus visą laisvąją programą atėjo metas gult. Man galantiškai buvo pasiūlytas vonios kambarys su nedviprasmiška užuomina išsimaudyti po dušu. Įlindusi į mini kambarėlį su čiaupu, atlikau visus savo pasiruošimo nakčiai darbus: nusivaliau ir nusiprausiau veidą, išsivaliau dantis, išsitraukusi iš kuprinės apsimoviau ilgas žydras kelnes ir juodą maikę, net liemenėlės nenusiėmiau - norėjau jaustis saugi. Įžengus į kambarį, Tomas prapliupo juoktis.
- Taigi nieko tau nepadarysiu - bando mane įtikinti savo gerais ketinimais, nors miegosim vienoje lovoje.
- Aš taip visada miegu - vaikiškai ryžtingai atsakau ir atsiguliu. Dabar jau prasideda dviprasmiški pasiūlymai, kuriuos mano septyniolikametiška galvelė sutiko itin nepalankiai. Neužmigau pusę nakties: iš pradžių nervino Tomas, o paskui neaiškūs kojų ir rankų raumenų skausmai. “Čia Dievas man keršija, nusidėjelei” - šmėkščioja galvoje Dievo figūra kaip Remarko “Triumfo arkos” pagrindiniam herojui gestapininkas Hakė vaidenas. Guliu jau kone įstrižai, kol net miegančiam Tomui kyla įtarimas. Tačiau nuraminau jį, jog man taip visada būna, ir jis užmiega vėl saldžiu vyro miegu.
Rytas pasirodė įdomesnis už vakarą, bet, deja, nė kiek neprotingesnis. Įgriuvęs Tomas į kambarį liepia man ropštis iš guolio ir klot lovą, nes buto šeimininkė sumanė apsireikšt. O aš galvoju, galgi man nusirengus visai, įsisupus į antklodę ir pašmėžavus gaspadinei po akim, kad žinotų, ką jos nuomininkas išdarinėja. Tačiau visgi tąryt buvau teresiškos širdies, ir kupina princesiškai dianiško gerumo net lovytę suklojau. O bedulkindama nakties dulkeles pastebėjau mini blondinę ant lentynos. Buvau kažką girdėjusi iš Tomo lūpų, kai buvo atitraukęs nuo manų, kad turi sužadėtinę, bet nežinojau, kad blondę. O dar tokią baisią. Nors grožis, be abejo, reliatyvus dalykas (tik ne manekenių, suprantama). Rubensui, pavyzdžiui, patiko kriaušės formos tipo moterys, o kai kam patinka blondinių tipo mergos. “Štai kam jis vakar sms'iukus siuntinėjo, kiaulės galva!” - praslysta mintelė mano lygių geležinkelių išraustoj smegeninėj.
Gaspadinei susirinkus savo personalinius dokumentus (gal galvojo, kad Tomas ją parduos radęs jos dokumentus, o gal pase ji nelabai gražiai atrodo?), kažkodėl jai reikėjo būtent tą rytą tų dokumentų; susirinkom visa chebrytė virtuvėj: aš, Tomas ir dar dvi to buto kaimynkos - ryškios provincijos ir artimiausio viešnamio atstovės, porą kartų gavusios per snukelį, todėl pametusios vieną kitą dantį ar veido mėsos gabalą. Bet tai mums nesutrukdė suvalgyti po gabalėlį tortuko užsigeriant kava, o Tomui apskritai nieks netrukdė, ir jis valgė gelstelėjusius raugintus agurkus.
Išlydėjęs mane į stotelę myktelėjo:
- Nežinau, ko tikėjaisi, bet laiką praleidom prastai.
- Aš nieko nesitikėjau ir gavau labai daug - atsakiau per naktį subrendusios merginos tonu. Jis paskutinį kartą į mane pažvelgė savo durnu žvilgsniu ir, matyt, pagalvojo, kad aš kokia nesveika, keistuolė ar dar kokia nors ne tokia, kokios jis tikėjosi. Daugiau mes nesusitikom, o aš nebesėdau į 8 autobusą.
Gerai, jog jis pamanė, kad aš keistuolė, nes keistuolių nieks nebando paaiškinti, jais tik stebimasi, o visi poelgiai nurašomi į “keista”. Bet jis nesuprato, jog tie poelgiai ne keista, o - vaikų darželis.

Skrydis Vilnius - Trakai

“Visos manijos kada nors baigiasi” - taip orakuliškai kažkada sugalvojau visai netyčia.
Viena mano manijų - tu. Dėbsai į mane savo dailininkiškai tyrom akim ir neaišku, ką regi. Gal mėlynus tolius ar lekiantį “Boeing” (nors ne, - keleivinis lėktuvas - ne tavo lygio, ką gi, jei žinočiau, kietesnį pavadinimą, būtinai leptelčiau), o gal kokią viduramžių pilį, pavyzdžiui, Trakų pilį. Gražūs Trakai vakare. O tu toliau maskatuoji savo ilgom rankom ir nežinia, ką sakai, nes aš absoliučiai nesiklausau kokią reliatyvumo teoriją tu aiškini. Man jau prasidėjo visokio pobūdžio haliucinacijos, krūvos baimių, galvų skausmai - žodžiu, viskas, kas veda į neurasteniją, o gal neurozę. Garšva žinojo, apie ką kalbėjo, bet pas daktarus lankytis tingėjo, gal dėl to jo ir neišgelbėjo šinšilai ir zoori. Reikėjo šunį įsigyt, būtų buvus nors kokia relaksacija. O tu, kaip matau, atsipalaidavęs jauties. Prisėdi prie manęs, ir nesvarbu - etika skaitykloj ar Skorsezės “Aviatorius”, mane pakibint atsiras laisvų minučių ir nors viena laisva ranka su keliais neužimtais pirštukais. “Nesispjaudyk kibinimo frazelėm!” - norisi vėjo gūsiu suardyti tavo šukuoseną. Ir kaip koks maniakas - žudikas imu įsivaizduoti savo pirštukus, apsivijančius tavo, madingus kaklaryšius nešioti sukonstruotą kaklelį, ir smaugiančius. Be jokios abejonės, sėsčiau ilgam, bet už tai gal išmokčiau tapyti (nes ten tik du keliai: sportas arba menas) ir rengčiau pasaulinio masto parodas, ir būčiau žymesnė už tave! Gaila, skraidyt mokytis nieks neleistų, nes dar išskrist neva sumanyčiau. Na, bet juk kalėjimas turi ir savų minusų. Grįžusią iš anapus sienos, gal nusivežtum į Trakus. Užeitume į kibininę, ir tu vėl pradėtum man kibinti, nes žaizdos ant kaklo prieš kokius 20 metų jau užgijusios. Užsisakyčiau du kibinus ir kmynų skystimėlio, atneštų juos man veteranas plikis su plaukų salele ant kaktos arba moteris su didele šukuosena: vis tiek kuris - abu Trakų reliktai. Valgydama savo patiekalą prisiminčiau, kokia skani aviena arba tai, ko prikišta į šitas tešlos pluteles. Ir tikriausiai prisiminusi imčiau elgtis tarsi mažvaikė, nes kalėjime nebuvo tinkamos terpės subręsti. O tu, suvokęs, kokia gi vis dėlto nuostabi yra Trakų pilis naktį, vestum karalaitę, gyvenančią tenai. Tik nepažadu, kad dirbančiosios bilietų pardavimo kasoje ar muziejaus personalo merginos dar tebėra pačiame jėgų žydėjime, mintimis - gal ir taip.
Ir galų gale pasibaigs ir tavo, ir mano manijos, nors manosios pasibaigusios visada palieka duris praviras, kad galbūt sugalvočiau kad ir Doriano Grėjaus portretą įsigyti. Jaunystės manija - ar tu taip sugebėtum?

Aleksandropolis

Keleta kartų pasistaipiusi prieš veidrodį nusprendžiau, jog tik veltui gaištu laiką. “Juk vis tiek negražus, tai ko man stengtis jį sužavėti?” - pamąstau blaiviai ir išžygiuoju pro duris.
Šiaip ne taip, ogal taip, t.y. autobusu, nusigavau iki “Akropolio”. Tik įėjus pro duris širdis pradėjo daužytis, blaškytis tarsi už vartų Hanibalas lauktų ar man Rubikoną peržengti reiktų. O čia - tik kažkoks nei aklas, nei ne aklas pasimatymas. Pradėjau karštiligiškai darkytis po parduotuves neva kažko ieškodama, tikriausiai ramybės. Be abejo, kalnas laiko praėjo, kol padoriai susirašiau su Aleksu kokioj vietoj susimatysime, aišku ir telefono sąskaitą patuštinau. Galų gale susitarėm - prie lifto. Aš, kaip gudresnė, užlipau į “pusantrą” “Akropolio” aukštą, iš kurio puikiausiai mačiau visus besiartinančius ir tolstančius prie ir nuo lifto. Ir vos koks ne itin patrauklus individas prisiartina prie lifto mane nusmelkia, tarsi kardu perrėžia. Mintyse kartoju kaip maldą - “Tik ne tu ir ne tu, ir tikrai ne tu, o, jėzau, tik ne tu. Eik iš ten, eik! Ir tu eik! O, tu, ko ten stovi?!” Sunku buvo stovėt ir spoksot. Matau, kaip pusilgiais plaukais vaikinukas prisiartina prie lifto ir kažko nė nenori nueit. “Koks gražuolis - galvoju - tikrai - ne jis”. Bet, kadangi esu pati gudriausia, parašau žinutę: “Pažiūrėk į viršų”. Akurat. Pakelia gražuoliukas ir pamato mane - tokią asilo galvą, kuri prieš išeidama net nesugebėjo padoriai susitvarkyt. Ech, tos moterys. O aš stoviu ir žiūriu į jį, kaip kokia Rapunzelė, tuoj išmesianti savo nutriušusių plaukų kuokštą, kad princas galėtų užsiropšti mano plaukų išsišakojusiais galiukais. Reiktų tokią akimirką kokiu “Pantene” pasinaudoti, bet ir “Palmolive” iš bėdos paimčiau. Anas stovi apačioj ir nesupranta, ko aš ten taip ilgai stypsau ir seiles varvinu. Regis, jis tuoj ims šokinėti į visas puses, kad tik apsisaugotų nuo mano seilių lietaus. Jo akivaizdūs gestai privertė mane susivokti, jog laikas leistis žemyn, ir aš iššiepiau šonuose truputį papuvusią šypseną ir nulipau. Pradžia - jokio įspūdžio - labas labas ir pan. Kokius 10 kartų vaikščiojom ratu po visą pramogų sostinę, kol kažkokie mažvaikiai pradėjo keistai į mus dėbsoti ir rodyti pirštais. Gal galvojo, kad regi deja vu. Gal ir būtų pagalvoję, jei žinotų, ką šis žodis reiškia, bet tai vis tiek nieko nereikštų, nes Aleksui kilo stebuklinga mintis - eiti žiūrėti kaip jo draugai žaidžia “oranžinio viruso” krepšinį. Gerai bent, kad ne oranžiniais pasivažinėt sugalvojo ir kad jo credo ne - važiuok oranžiniu, o - žaisk oranžinį! Gal oranžinėj revoliucijoj būtų buvę smagiau kartu su Ruslana minioj pasistumdyt, bet tada buvo ne 2005, ir ne oranžinė revoliucija, ir tuo labiau ne Ukraina, o tiesiog oranžinis virusas. Žmonių ten buvo tiek, jog panašu, kad buvo užsikrėtę kokiu embolos virusu, maru ar juodlige ir susirinkę į vieną vietą, kad kitų neužkrėstų. Na, gal persūdau, bet liguistų tai buvo. Ne tik tų, kurie buvo susidomėję krepšiniu, bet ir viena tokia neva priklausanti Alekso draugų ratui, kuri labai intensyviai tyrinėjo mano odos spalvą, kalbos manieras, bandė įžiūrėti kokios spalvos buvo mano kelnės ir striukė. Bandė nuspręsti, ar aš agresyvi, ar pavojinga (mat galiu nuvilioti ir jos išrinktąjį). Nujaučiau, jog jei būtų galėjusi prieiti arčiau, nustatytų, kokios spalvos gumyte buvau susirišus plaukus ir kokia mano akių spalva. O sužinojusi, jog ji žalia, būtų apšaukusi ragana, nė nepasidomėjusi, ar mano šeimoje trys kartas gimė tik moterys. Ji būtų iškart mane paskandinusi su akmeniu po kaklu, mirtinai užkutenusi, liejusi man ant galvos verdantį vandenį, badžiusi visą mano kūną adata ir ieškojusi nejautrios vietos neva raganos ženklo. O galiausiai būtų žvilgsniu sudeginusi ant laužo. Na, bet dabar XXI a., tai tikriausiai mane neva atsitiktinai patrenktų mašina. Aleksas, pajutęs, jog susitiko dvi antgamtinės jėgos, padidino tarp mūsų atstumą, ir viskas lyg ir atšalo. Tik ne krepšinio aikštelėj. Po krepšinio maratono grįžom atgal į išganingąjį “Akropolį” ir susėdom ant suoliukų priešais ledą. Be abejo, nuskambėjo daug nepadorių pašmaikštavimų apie jaunuosius čiuožėjus, šiaip praeivius ir pačius save. Ir manęs nuskriaustos nepaliko: apdovanojo keliais riebiais epitetais. Ech, tie vyrai. Iš kur jie ten, iš Marso? O gal greičiau iš planetos X, senokai naujai, o gal tik apskritai atrastos planetos, kuri yra dar toliau nei devintoji planeta, kažkada laikyta paskutiniąja. Tačiau mums sugrįžus į Žemę, prisiminiau, jog šiandien ne su vienu Aleksu susitinku.
Ką gi, pabendravusi su juo artimiau supratau, jog jis ne toks princas, koks pasirodė iš viršaus. Gal vaizdas iš viršaus visada būna apgaulingai geresnis? Šiaip ar taip, buvęs princas labiau primena kaminą, nes iš jo nuolat rūko dūmai, galvojau, kad jam paskui ir iš ausų ims rūkti, o vėliau - jau ir man. Na, bet nuolankiai atsiprašiusi nuskubėjau į centrą susimatyti su Nerijum.

Balta linija

Švelniai stumtelėjau jį į šoną.
- Aš - ne dviratis, - bandžiau teisinti savo poelgį, - negaliu žygiuoti šia puse, dar važiuos kas iš nugaros ir rėšis į mano užpakalį.
Jis tik nusišypsojo. Einam tylėdami. Ir staiga nušvinta.
- Negali peržengti šitos baltos linijos - tai būtų eismo taisyklių nesilaikymas, - tarsteli jis visažiniškai. “Hmm…mokys mane dabar nebūti dviračiu” - ateina visai ne skaidri mintis. Aš ir taip - ne dviratis. Manekeniškom linijom ir tokiu pat protu (ačiū Dievui) pasigirti negaliu. Tad net tuo atveju, jei pažeisiu eismo taisykles, aš visad būsiu aš. Nebent peržengsiu maitinimosi, tinginystės ar dar kokias gyvenimą reguliuojančias taisykles. Ir vėl tylim. Ką gi, tyla - gera byla. Tik gaila, kad aš ne advokatė ar prokurorė - iškrėsčiau jo kišenes ir suprasčiau, ką jis iš tiesų mąsto. Visgi imuosi tardymo taktikos:
- Na, tai papasakok ką nors.
- Tai gal tu geriau ką nors papasakok. Visai ne pagal tardymo taisykles išsisukinėja. O turėtų gi rėžti visą savo biografiją, kiek prisimena, žinoma. Be abejo, jei man tektų tardomojo vaidmuo labiausiai bijočiau klausimo - “ką veikei vakar vakare, ryte ar dieną?”. Kodėl? Nes labai dažnai neprisimenu, ką veikiau, o jei dar lieptų įvardyti savo suvartotą meniu, sutrikčiau dar labiau. Ir tada jie manytų, kad aš esu ta, kurios ieško pasaulio tvarkos prižiūrėtojai. Bet aš galiu pasiteisinti: psichologas, vedantis psichologijos pamokas (ne staigmena!) dvyliktokams, kartą pareiškė, jog daug mąstantis žmogus, turi trumpą atmintį. Be abejo, aš nesigiriu, tik šiaip bandau pateisinti ir taip netobulą save. Deja, daugeliui trūkumų (regis, aš ir sudaryta tik iš skirtingų nederančių detalių. Aš vienas brokas.) dar neradau pateisinimų. Todėl kaltinu (dėl visko) Dievą, bent kol kas. Kol rasiu racionalesnių, labiau atitinkančių tikrovę kaltininkų. Merso užvertęs arabą, savo trūkumą teisino spiginusia saule. Kokį trūkumą? Bukumą(!), nei iš šio, nei iš to nušauti žmogų, tik dėl to, jog buvo nežmoniškai, prakaitiškai karšta. Tie prancūzai kaip visada - išsidirbinėjimų meistrai. Nors lietuviai - irgi. Užtenka pažvelgti į naujos (senos?) kartos politikus - tikras išsidirbinėjimų lobynas. Deja, pradėjau išsidirbinėti ir aš:
- Einam prie tvenkinio! “Taip… Žvėryne prie kažkokio putom ir dumbliais apėjusio prūdo - labai romantiška, bet aš gi - romantikos profė.
Dėkui Dievui, buvo nors keletas ančių, nes jau būčiau nepasiteisinusi (įtikinamai), kodėl spoksau į tą pašvinkusį vandenį, pasipuošusį pusbonkių, čipspakių, snikerspopierių karoliais? Vaizdas itin derantis prie didingo Russian embassy pastato, aptverto kone spygliuota viela.
- Galėtų ir išvalyti šitą! - ekologiškai kultūriškai žagteliu, o jis tik sutinkamai palinguoja. Ką gi, pokalbis ir vėl eilinį kartą neužsimezgė ką čia dar tokio super pasakius, kad tyla truktų po ištartų žodžių dar ilgiau nei dabar. Gaila, bet inteligent galva nieko nesugalvoja
Sumanėm (tiksliau aš pasiūliau) nukeliauti į Vingio parką. Ko, pati nesuprantu, bet vis netūpčioti ant tilto ir nesąmoningai laukti, kol jis mane apkabins. Arba viskas, arba nieko. Nieko. Nes viskas buvo per daug. Eidama šalia jo pastebėjau dar vieną savo trūkumą, kuris anksčiau nebuvo aktualus - esu žema! Beveik Prokrusto lova - nors imk ir išsitempk, o gal legviau jam kojas apkapoti? Šiaip ar taip pasijutau kaip liliputas, kai į jų šalį atsibeldžia Guliveris. Ir ko tam žalčiui ten reikėjo. Deja, savo pasivaikščiojimo kelionėmis nepavadinčiau. Pasibindzinėjimas po parkiūkštį nebent. Jokios gyvybiškai svarbios informacijos iš jo neišpešiau, tokio tikslo ir neturėjau.
Matyt, per daug plepėjau (vėl mano trūkumas!), o gal per mažai. O gal jam paskaudo kaklą vis žemyn spoksot (man tai nepaskaudo, nes akys nei į viršų, nei į apačią nekilo ir nesileido - žvilgsnis buvo sukiojamas tai šen, tai ten: bandžiau išsiduoti, jog jis man patinka, bet, matyt, nepastebėjo), o gal dar koks šuo savo penktą koją jam pakišo ir jis liuobės į realybę (tikėjaus bent trumpam apžavėti), nes manęs jis daugiau jau niekur nekvietė. Pats pasinaudojo savo patarimu neperžengti baltos linijos.

Buitika
Spuogas

Dygsta spuoginio pavidalo ragas mano kaktos vidury. Niekada nebuvau susižavėjusi vienaragiais žirgais. Į mitines būtybes nepretandavau. Aš - ne Radauskas ir savo simboliais neužkamšysiu žalių girių ir po mirties tikrai netapsiu vienaragiu, tokių girių lankytoju. Kadangi manęs absoliučiai nežavi virtimas gyvuliu ar žvėrimi, nusidraskau savo animalistinę gėdą. Tiesiog nuostabu! Pabėgusi nuo, vilko užšokau ant meškos: mano kaktoje atsivėrė akis. Trečioji akis. Ciklopas. Gaila, kad aš gyvenu ne Graikijoj. Susitikusi Heraklį taip lengvai nesileisčiau nugalima. Mano pirmtakai nebuvo išlavinę pakankamai smegenų intelektualinei kovai. O Heraklį būtent tik ir nugalėsi su IQ intelekto testo aukštu rodikliu. Betgi girdėjau, kad tos akys - ne vietoj ir ne laiku - būdavo bent jau kokiom antgamtinėm savybėm apdovanotos. Galėčiau dabar, tarkim, matyti ateitį. Dvi akys rodo dabartį, o trečioji - ateitį. Kadangi mano atmintis veikia bene kaip praeities ekranas, turėčiau trijų dimensijų, trijų laiko atkarpų stotį savo kūne. Man pavydėtų netgi prezidentų ekstrasensės. Na, gal akis trečioji ir ne itin maloniai žiūrėtųsi, bet ko gi nepaaukosi dėl garbės ir … pinigų. Išspausčiau iš tos žvairosios viską, ką galėčiau. Parsiduočiau į kokį cirką ar zoologijos sodą, jei tik padoriai mokėtų už pasirodymus. Bet, deja, regis, mano puošmena jokių super galių neturi. Tai ko ši verta. Regiu, kad veikia ji kaip juodoji skylė: tik traukia, tik traukia visų žvilgsnius, vieną kitą paguodos žodelį išpeša iš naivių burnų, kurios mano, jog mano kaktoje tik spuogo nuoplaiša. Velniava, nežinau, kas bus rytoj per vokiečių kalbos įskaitą, kur mokytoja žiūrės? Juk manoji akis tokia dėmesio rijikė, o plaukais apsisukti galvos negaliu, atrodysiu kaip kokia nekokybiško peruko nešiotoja ar koks turkas idiotiškai susisukęs savo turbaną. Šnekant su žmogumi reikia palaikyti kontaktą. Kontaktas, kiek žinau, palaikomas žvelgiant adresatui į akis. Į kurias akis žiūrės egzaminuotoja? O gal turėčiau klausti į kurią? Šiaip ar taip, kontaktas bus!
Siūloma idėja - užsimesti toną make up'o ir deučiškai balzganojant savo monologą, jausti kaip dygsta nauji ragai, tik šį kartą, deja, jie pasirinks plotus, ne itin atitinkančius jų buvimo vietos taisykles. Pavyzdžiui, ant nosies galo… kaip toks ragas turėtų vadintis? Gal jau raganos karpa? Ir nuo tokių pasidauginančių ragų - karpų neatitrauksi dėmesio net riebaluotų plaukų makaroniška išvaizda, nes spuoguoto paauglio gyvenimas tižolij.

Balta

Sniegiškai balta. Pakrantė nuklota sniego grūdais, žvilgančiais kaip sudaužyta žvaigždė. Sniegas purus, blizgantis. Švysčiojantys spinduliai nuo sniego plutos tyliai įsilieja į baltą foną. Saulės nėra. Balta. Jūra balta, nes putota. Bangos ritasi į krantą, savo baltom numirėliškom lūpom atkanda smėlio ir sniego gabalą ir traukiasi atatupstos. Siaučia pūga, beblizgant sniego granulėms. Dangus baltas, dovanojantis baltus sniego pūkus ir mirštančias peteliškes. Balta. Visur tik akinamai balta. Jūra šoka pagal čiurlionišką muziką, vingriai ir grakščiai supdama savo klubus. O pūga pritaria. Jūros ir pūgos duetas. Dualistinė karalija. O aplink balta, tiršta. Pieniškai šalta, tarsi ištraukus iš šaldytuvo.
Bet Čiurlioniui liepia užsičiaupti reaktyviniu greičiu dangumi lekiantis juodas paukštis. Tik purpt! Ir baltam, žvaigždėtam sniege paliko juoda dėmė.

Žudynės

Nusižudė sniegas krisdamas nuo mokyklos stogo. Ne vienas toks buvo. Savižudžių buvo daug. Nenuostabu, mes garsėjame šioje srityje. Jie krito ir krito nuo stogo ant tokių pat baltų lavonų apačioje. Lavonais nuklotas visas pasaulis. Medžių šmėklos rauda dėl mirusiųjų supamos vėjo. Sunykę, nusiminę, menkstantys namai - paminklai. Kuriuose įsiamžinusi gyvenimo realybė. Daugiaaukščiai - karstai gyviesiems. Nuo menkiausio žemės įnorio gyvieji nebebus tokie gyvi kaip pirma ir daugiaaukščių krūva jau bus savo paskirtį atliekanti masė - karstų krūva. Gyvi palaidoti, negyvi palaidoti, gyvi nepalaidoti. Visi raudos ir rausis plaukus. O kai kas neturės ko rautis. Na, bet tai plikių problema. Visgi namai dar stovi. Žemės kantrybės taurė, o gal visas sloikas dar neperpildytas. O iš mano vonios jau ima piltis vanduo. Visai kaip Nemunas patvinsta pavasarį. Todėl ir žudosi sniegas. Charakiri - jų garbės reikalas - geriau negu nudegti kūnus nuo saulės. Todėl ir žudosi, nes nepakelia gyvenimo vargų, neužridena savo akmens, bet nenori sizifiškai vergauti, terieda tas prakeiktas, velnio neštas ir pamestas akmuo. Prometėjiškų kančių irgi nieks netrokšta, todėl ir nedaro nieko gera.”Supūkit jūs visi paragare” - tyliai kaip maldą kiekvienas ištaria, o vietoj “amen” kokį riebų keiksmą ar prakeiksmą, kad gyvenimas ne trupinyčiu šviesenis nepasirodytų. Ir gerai. Manos senelis (tikras senelis!) galvoja, kad aš protiškai ir (ar) psichiškai atsilikus. Ir ką? Tegu galvoja. Be jokios abejonės, man nuo to ne geriau, bet ir ne blogiau, ir kaip sniegas žudytis nenoriu. Galų gale ir vaizdas neestetiškas, o tuo labiau neetiškas.

Triušena

Apvyniojusi keletą sruogų apie pirštą nužvelgiu išsišakojimais nuraizgytus plaukus. “Triušena” - gimsta galvoje. Betgi triušis - švelnus padarėlis ir kailiuką padorų turi Tai kodėl šie žodžiai panašūs. “Nutriušę” ir “triušis”. Argi nutriušę plaukai atrodo kaip triušis? Na, savotiškas panašumas gal ir yra. Galva atrodo pūkuota (šiek tiek), o triušis irgi pūkuotas. Bet triušio kailis šildo, o plaukai tokia nuostabia savybe pasigirti ne itin gali. Jau girdžiu - “tikrų plaukų kailiniai!” Naujausias modelis! Na, gal ant grindų ir pasitiesčiau, bet tikrai netiesčiau ant savęs. Be to, mano plaukų iškrenta tiek, kad seniai kilimą nusiaust galėjau, o jei dar šuns plaukais padekoruočiau, būčiau pripažinta madų pasauly. Pats Statkevičius paspaustų man ranką, bet netyčia pastebėjęs mano nutriušusius plaukus, pasiūlytų pas kirpėją apsilankyti ir dar parekomenduotų. O aš tyliai numykčiau: “Mmm… darbas, darbas. Nėra laiko.” Tačiau triušis niekur nedingo. Jis ir toliau laksto ir bastosi po kambarį kaip koks stepių klajotojas ir visai ne klajokliškai nugraužia mano vienintelį susisiekimą su madų pasauliu - teliko laidą. Dabar jau net nuslinkę plaukai nepadės sujungt laidų. O du pirštus į rozetę visada galiu sukišt, bet ar bus iš to naudos, juk telikas vis tiek nerodys.

Sloga

Reaktyviniu greičiu teka snargliai. Vos spėju gaudyt juos, dar neperžengusius pavojingiausios ribos, nuo kurios aplinkiniai žmonės jau įmatys esant stiprų snarglių klampumą, dauginimąsi ar tiesiog slogą, tačiau apsisnarglėjusiom lūpom ne itin sudominsi pašnekovus ir jie dums nuo tavęs. Net jei tu aiškinsi kokią nors kietą teoriją, kuri, be abejo, nebūtų jiems įdomi net tuo atveju, jei tavo snargliavimo laipsnis nebūtų padidėjęs. Kalbėk jiems nekalbėjęs apie Pirmojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes. Jie bėgs nuo tavęs greičiu proporcingu tavo nosies bėgimui. Vadinasi, po kelių sekundžių visas tavo šiaip ne taip prisitrauktas keturių penkių žmonių būrelis išsiskirsto kas sau. Ir visame šitame kaltas tavo silpnas imunitetas, kuris, parazitas, parsiduoda kiekvienai sutiktai bekterijai ar virusui. Ir jam nesvarbu kas. O tie vitaminai, kuriuos gėrei visą žiemą, pasirodo nė tavų nagų sustiprinti nesugebėjo, o kur tokį kūną! O kūnų daug - kapinėse. Ir lavonų sklaida, kaip pasakytų žurnalistai, - nepastovi. O aš sakyčiau, pastovi ten, kur daug kapinių. Bet Dievas neveiksmingas, kai kovoji su sloga. Maldos ir poteriai nepadės. Čia reikia stiprių vaistų - česnakų. Už tai ir vampyrų vienu kartu išvengsi. Be abejo, ir žmonių!

Kraustymosi esė

Skambutis nuaidi 20 minučių anksčiau negu turėtų baigtis pamoka. Visi sėdi. Matematika. Regis, visiems vienodai. Sėdi, kaip Antuanas Rokantenas bibliotekoje ir jaučia, kaip skleidžiasi šleikštulys. Abiturientai, deja, nejaučia nieko. O gal ir jaučia? O aš jau pavargau. Taip. Pavargau. Atsibodo man kraustelionės iš vienos vietos į kitą, o čia dar ir kvapas nekoks. Atsibodo man mano šlykštus veidas, gąsdinantis kiekvieną rytą. Regis, ant kaktos parašyta -“Cha, cha, cha! Ką į mokyklą žadi tokia eiti?!” Atsibodo man tėvo priekaištai susirišti plaukus. O gimnazistai toliau narplioja (ar bent jau apsimeta tai darą) uždavinį. Už durų girdisi susižavėjusių mažamečių šūksniai dėl anksčiau pasibaigusios pamokos.
Šiemet mums mokslo metai irgi baigsis anksčiau (be abejo, sąlyginai). Kai 12 metų priklausai kažkokiai bendruomenei (šeimai, sektai ar fabriko darbuotojų kolektyvui), jau nebesuvoki, kad kas nors gali pakisti. Nesvarbu, ar tau patiko būti tokio vieneto nariu, ar ne (anksčiau ar vėliau su visom blogybėm susitaikoma) - jau nebesuvoki savo gyvenimo kitokio. Bandos jausmas. Graudu. Ne visi išmesti iš bendruomenės įveiktų visokius fobijų, baimių, ligų, prisitaikymų barjerus. Čarlzas Darvinas ir vėl eilinį kartą tirumfuotų: “Ar aš nesakiau, kad visi neišgyvena?”. Na, bet Darvinas grabe ir mums į kriaukles nerėks savo amžinų tiesų. Jei kalbame apie senienas, tai naujame mano (na, ne mano - visos šeimos) bute buvo aptikta radijukė, pavadinimu “RADIOTEHNIKA”. Nežinau, gal tai toks senų laikų firmos pavadinimas. Pats radioaparatas būtent taip ir atrodo - iš senovės. O transliuoja velniažin kokias stotis - “Pūko”, “Lietaus” ir “Lietuvos radijo” stiliaus. Besukinėdama jungiklius maniau, kokią Pirmojo pasaulinio karo stotį atkasiu - taip man kvepėjo archaika. Bet į praeitį sugrįžti nenorėčiau. Visai neseniai per psichologijos pamoką įsižiebė klausimas - ar norėtų kas sugrįžti į kokią 9 klasę, Lina, teigė, jog norėtų, bet aš apmąsčiusi situaciją kokias 2 sekundes atsisakiau tokio pasiūlymo. Vėl iš naujo kapstytis ligi 12 klasės. Ne. Be abejo, kam metai mokykloje buvo vien smaguma, tie gal ir pakartotų maratoną, bet aš nesiryžčiau tokiai avantiūrai. Reikia gi galų gale suaugti. Bet kūno kultūros mokytojai mus išlydėjus, visgi dar norėjosi pabūti vaiku. Mokytoja paskutinę pamoką visas merginas nustebino, kad daugelis pareiškė, jog tai buvo bene geriausia kūno kultūros pamoka. Mano galvoje jau ima šmėkščioti mintys, jog visgi žliumbsiu palikdama mokyklą. O kiek spjaudžiausi, kiek keikiausi, kad noriu dingti iš šitos velnio neštos ir pamestos vietos. Likimo ironija. Gyvenimas krečia pokštus. Parkelyje žaviai vaikštinėjant tave nei iš šio, nei iš to apdergia paukštis, o gyvenimas suverčia tavo pasaulį. Priešai tampa draugai, nekenčiami klasiokai - mielais pažįstamais. Nors dar ir dabar pasislėpęs ant jų burnoji, bet kažkodėl paskutinieji metai suartino. Ech… jau imu kalbėti patetiškai. Tuoj visai nugrybausiu į ašarų jūrą. Bet nėra čia ko žliumbaut, visa, kas gera - baigiasi, visa, kas bloga - irgi. Kažkoks nenormalus sadomazochistas yra pasakęs: “Gyvenimas trumpas: pakentėk truputį…”
Kai kas kenčia. Laukia tų nelemtų egzaminų. Drebina kinkas kaip koncentracijos stovykloj stovėdamas prieš kokį konclagerio kapą, kad tik negautų snukin. O egzaminai gali duoti ne tik snukin… Na, bet tai ne mano problema. Su savo egzaminais kiekvienas tvarkysis, kaip išmano. Tik prisimenu, kažkada kažkur kažkieno pasakytą frazelę (gal TV3 pasireiškė, nežinau): “Geriau siaubinga pabaiga, negu siaubas be pabaigos…”

Kaleidoskopas

Užsiverčiau ant akies kaleidoskopą. Gražu. Mirga marga murga merga. Spalvoti akmenėliai - stikliukai bando apgauti mane, neva jų čia labai daug ir jie sugeba sudaryti simetriškus vaizdus. Dažniausiai - tai spalvota gėlė, vis numetanti kokį žiedlapį vienoj pusėj, bet prisiauginanti kitokį kitokios spalvos. Pabosta spoksoti (o, be to, ir priverstinai primerkta akis pavargo) į tas vaikiškų svajonių duženas. Iš tiesų - duženas. Vaikystė baigias ir prasideda velniažin kas.
Vieną naktį, regis, žvelgiau jam tiesiai į veidą. Jis buvo gražus, brandus, bet ne senas (kur tau bus senas, jei žmogus visatoje tėra keletą sekundžių palyginti su žemės amžiumi). Tačiau jaučiau, jog tas veidas pyksta. Aš dažnai dažnam pasigiriu, kad jis manęs nemyli, todėl jo nemyliu ir aš, bet man neva nuo to nei šilta, nei šalta. Niekas manim netiki, o ar tikiu aš pati irgi niekas nežino…taip ir gyvenam. Tačiau ne vien jį idealizuoju, personifikuoju. Dažnai sakau, jog mano veidas ant manęs niršta arba kad aš jį nuskriaudžiau. Nieko nepadarysi, neretai kalbu ir pati su savimi. Nes tai, ką sakau sau pačiai, sunku sakyti kitiems. Dažnai tos mintys be galo kvailos ar per daug reikšmingos, o gal tiesiog nieko nebūna šalia. Taip dažnai kalbuosi ir su juo. Kaip muilo operų herojės mėgsta monologuoti, taip ir aš. Tačiau apie jį visada sakau trečiuoju asmeniu. Niekada neklausiu - kodėl tu, ką tu, kur tu - ir pan. Antrasis asmuo man per daug asmeniškas. Galų gale “tu” kreipiuosi tik į Dievą, nors nesu tikinti. Tačiau mane kažkas verčia ieškoti kam galėčiau suversti visą kaltę. Tikriausiai egoizmas ir pasipūtimas. Nesu šventuolė. Niekada tokia nebuvau. Todėl jis dabar į mane žvelgia piktu žvilgsniu. Tik įdomu, kada bus paskelbtas mano bylos senaties terminas, o gal mane paleis anksčiau už gerą elgesį. Net jeigu teks atkentėti už viską, norėčiau sužinoti, kada baigsis mano kalėjimo laikas.

tarp mažyčių
prausyklėlių
susitiktas vos
juntamas jaukumas
regis šypsosi
nenusuk akių

išsipylęs užtvankos
vanduo
norėtų nešti
šilumą -
bet sustabdytos kojos
užlaužti sparnai
nesijausk taip pat
paklausk

ištiesęs ranką
paliesk suvilgytus
lapus žolę
kažkada tai buvo
kitaip -
užrakinta rasa
ir likdavo namuos

paspartinęs žingsnį
pasivyk rytą
taip godžiai ir šykščiai
renkantį sekundes
tau stovint
tarp palapinių
***
apšviesti raudonom
lempelėm
pilki miesto kaminai
moja
dangaus naktinei
mozaikai
išsitiesęs ir ištiestas
pievos rūkas rodo
špygas keliaujantiems
žvarbtelėjęs vėjas
smaigsto kūnus
apsiklok

nevykęs žodis
sakinys gyvenimas
išsitaiso sapna
pūkuota žole žengianti
vienatvė
kartais pasiekia mintyse
bet aplankę laiškai
išlydi ją į rytojų

o rytas
alkanas pridusęs
(bėgau paskui
paštininką)
atrieda traukiniais
bet su užkimštais
vagonais

ką gi lieku
perone
***
senam paplyšusiam
portfely
priglausti žodžiai
nepasakyti neparašyti
neišspausdinti
nutylėjimai
deginantys odą
graužiantys kraštus
ir siūles
ir vėl liepiantys
tylėti
jau niekada nieko
nebeišduoti

užantspauduotas oras
pravėrus burną
atčiaupus lūpas
bando prasiveržti
nors pro akių
kampučius
bet jo per daug
per daug tylėta
per mažai sakyta
neužrašyta

tykiom naktim
akim
vakare pastatytais
dubenim veidui
nusiprausti
šviečia mėnuo
gatvių žibintais
trobom ir tvartais
gryčiom malūnais
lydi saulė
kiekvieną
kas vis dar
keliasi
***

2005 m. rugsėjo 21 d.

girlangel /

2005 m. spalio 17 d.

girlangel /

2005 m. rugsėjo 15 d.

girlangel / gyvenimas

2005 m. liepos 13 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (6)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

girlangel
2005 m. rugsėjo 22 d. 06:47:38

ne jums dejau...tiesiog neturejau kur patalpinti...kad butu pasiekama

Atsakyti

T_y_L_a
2005 m. rugsėjo 21 d. 16:23:16

Na as paskaiciau mazdaug puse..bet nepyk jau net nebepamenu apie ka...
Temperaturos turiu...

Atsakyti

lost_in_the_mists
2005 m. rugsėjo 21 d. 16:00:08

tirai, reikejo det po viena dali, nes dabar taj net akys nekyla......

____________________
...asleep in perfect blue buildings beside the green apple sea...

Atsakyti

Priesajka
2005 m. rugsėjo 21 d. 14:43:44

As tikrai neiveiksiu!;/

Atsakyti

xdidix
2005 m. rugsėjo 21 d. 14:34:27

man neiwejkiama..siek tiek paskajtinejau ir numeciau..gajla akyciu ;/

Atsakyti

ajste
2005 m. rugsėjo 21 d. 13:00:52

o cmon!!
nusikopinsiu, bet ish esmes reiktu mazhesnem dalim det, nes tokio ilgio textai ne kompiniam skaitymui.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
DjVaids	Release Me Agnes Carlsson	2
einaras13	Stronger Kanye West Turbūt vienas geriausių gero samplinimo pavyzdžių - sample\'as duoda tik atspirties tašką, bet virš jo einančios melodinės ir vokalinės idėjos yra šviežios ir įdomios	1
malia	Sweet but Psycho Ava Max	1
Konditerijus	Before We Disappear Chris Cornell	1
PLIKASS	Trumpets (Never be the Same Again) Flipsyde	1
Silentist	First of May Tony Hadley Bee gees dainos koveris	0
Alvydas1	Bring Me the Head of Romanez Rome	0
Sahja	Novyj god zhdjot Vera Brezhneva	0

buitika

girlangel

Komentarai (6)

Dienos daina

Šiuo metu vertiname

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Pokalbių dėžutė

Registruokis ir diskutuok!

Informacija

buitika girlangel

buitika

Komentarai (6)

Dienos daina

Šiuo metu vertiname

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Pokalbių dėžutė

Registruokis ir diskutuok!

Informacija

buitika

girlangel