*get comfortable with uncertainty.

Gerumas. Tai vienintelis imanomas metodas bendraujant su gyva butybe. Naudodamas terora pries guvyna, toli neisi. Ir nesvarbu kokio jis lygio ar kaip labai pazenges/issivystes bebutu. Tai as asmeniskai ismokau, darau, ir neketinu nustoti. Teroras, kad ir kokio pavidalo: psichologinis, gilus ar pavirsutiniskas, baltas, nekaltas, ar spalvotas. Teroras absoliuciai paralizuoja kiekvieno mastancio zmogaus nervu sistema. Sako naivi. Gerai, sakau, galbut. Nesutinku asmeniskai, bet o jeigu ir taip, tai turint galvoje kitas galimas etiketes, as, rankos aukstyn, renkuosi sita. Kiekviena karta.

Kadangi esu augimo ir progreso milziniska faaane, nenuostabu, kad as visiskai nebijau metu ir mane nuosirdziai zavi nemaza dalis viso to, ka pats amzius atsinesa su savimi. Patirtis, zinoma, vienas pagrindiniu dalyku, poziuris: I mane ir mano I Jus (meaning, visus ir viska). Man malonu, kad aplinkiniams rupi ka as turiu pasakyti, kad klausosi ir nebemoja ranka nurasydami mano ‘vaikiskas’ idejas. Klausia patarimo, nuosirdzios asmenines nuomones. Diskutuoja. Argumentuotai. Dieivinu. As ir pati klausausi. Kitaip. Labiau. Ir net ir tada kai pries mane esancio zmogaus tikejimas, kuo tai bebutu, yra visiskai priesingas manajam, reakcija asmenine, matau dabar, pasikeite kardinaliai. Vietoj trumpo ne, dabar domiuosi kodel. Ir man istiesu idomu. Vidury diskusijos apie Dieva, sakykim, likima ir zvaigzdes, as sakau: - vienas klausimas man neduoda ramybes, - jeigu nera Dievo, tai kas tada priziuri zmogaus gyvenima, ir, apskritai, viso pasaulio eiga. - zmogus pats save priziuri, - atsako. Gerai. Gerai, as girdziu. Bet argi tam kad galetume save priziureti, zmogus, neturi tureti detalu plana, rysku plana, ar nors kazkiek organizuota, priesais save, tam tikram, nemazam, laiko etapui I prieki. Sakykit tada, kaip zmogus gali save priziureti, save vesti, kai jis ne tik, kad neturi galimybes planuoti tukstanti metu I prieki, simta, desimcia, bet kai jis net nera tikras del savo paties rytojaus. Zingsnis I prieki, okei diiiidelis suolis: jums suteikta proga vesti save savo paties gyvenimu, planuoti tuos ateinancius metus, velniu, ne tik savo, bet ir kitu gyvenimus delioti kaip paciam atrodo tinkama. Ir, staiga, jus, nezinau, susergate plauciu veziu. Nusisyypso, sako:- vezys. Nezinau ar pati mintis apie liga ar netiketas pokalbio pasukimas nustebino. Surauke akis tada. Aha, galvoju, va taip tatai ir baigiasi musu gyvenimo vedimas. Tada niekas aplinkui mums neberupi, ir ziurime tik saves pacio. Seimos nariai pradeda meluoti. Jautiesi ne savo vietoj, lyg kazkas butu itin ne taip. Begi pas daktarus, skubi pas dvasiu isvarytojus, raganas. Ir visi lygiai tokie pat bejausmiai. praskipinam kazkoki etapa, kas ir kaip, bet sitos istorijos pabaiga vistiek baigiasi tragiska: zmogus, kuris dar visai neseniai galvojo kad ir priziurintis kazka kita/kitus, atsiduria medinej dezej, tuscias, ir, stovintys aplinkui, matydami bejausmi niekam nebetinkanti zmogu priesais, sudegina jo kuna orkaitej. Arba arba, dar blogesnes siuacijos pavyzdys, nusprende zmogus x nuvykti I uzsieni, ir pries jam ilipant I lektuva, nene dar net nepasiekus oro uosto, ji, del niekam nezinomos priezasties, partrenkia pro Sali vaizuojantis automobilis. Ar jis pats sau nusprende kad sitokia jo ateitis (baigtis?), kad sitokia jo gyvenimo istorija? Ar jis pats save butu nuvedes tokiu keliu? linkstu asmensikai prie 'kzkas kitas' (ivardintas kiekvieno asmeniskai), visiskai kitas, tuo keliu palydejo. Klausimas, taip, bet niekam konkreciai. Kiekvienas turim savo Dievus. Ir gerai. Kad ir koks blah, kad ir koks nekonkretus pavyzdys, bet sitas suvokimas ir susigyyyvenimas su asmeniniu kas tai bebutu, yra pati naujausia atrasta ir mylima dovana mano amziaus.