*i finally can look at you in peace...

...i don't eat you any more.*

Yra kazkas, neapibreziamo, apacioj kiekvienos naujos zmogaus minties; kiekvienos genialios idejos, nors nebutinai; paprastos kasdienes mazytes uzuominos, netiketai uzklupusios musu smegenis. Kazkas, kas niekada nebus issakyta, tinkamai ir iki galo neiskominikuota, niekam kitam. Po trisdesimt penkiu metu bandymo aprasyti, didziausiais tomais, maza dalis to kazko, kas neturi dar zodzio ir bendrinio apibudinimo, liks, taip ir nesugebeje istrukti is smegenu, iki pabaigos musu paciu. 

Skauda zinoti, kad taip ir nugyvensim nesugebeje niekada visiskai simtu procentu atsiverti kitam zmogui. Absoliutiskai issinuogine, atrodytu, su keliokika tukstanciu, gal net milijonu, sluoksniu tuo pat metu. 

Stengtis buti paprasciausia savo paties versija, galvoju, yra beprotiskai svarbu, nes, velniu, mes jau ir taip pernelyg komplikuoti kuriniai. O gyventi ne pirmoko matematika irgi.

Uzuagam, praaugam savo momentinius idealus, kurie pavirsta i dulkes ir pelenus, issiskaidydami i daugybe nesuskaiciuojama kieki fragmentu; o jei dar, neduok die, iki jiems krentant nespejot susikurti kito asmeninio pasaulio, teks klupt ant keliu ir statyt tu milijono pabirusiu fragmentu, sielai klykiant is skausmo ir nostaligijos kazkam daugiau. Apimtas tokios staigios tustybes svajotojas bus priverstas knistis senose svajonese, graibstyti kampucius tame kas liko, lyg tai nebutu tik sudegusios zarijos, berksciai tiketis pamatyti nauju spinduliuku, kad ir kokio mazumo, tam kad pakurstyt jau prigesusia ugni, susildyt leini krauja, ir alsuoti laisve, mylint taip, kaip kazkada pries tai visa kas liete sirdi, kaitino krauja tekanti venomis, sudrekindavo akis... ir galiausiai taip beskrupulingai isdave.

 The only things that truly define us, is what inside our hearts.