*it doesn't matter what others are doing...

...it matters what YOU are doing.*

Reikia kaip nors, dar nezinau kaip, ismokyti save nustoti isitiketi, kad busime istrige I dabartine situacija visa amzinybe. Jauciames taip, lyg musu sirdys jau niekada neuzgis, ar kad mes niekada nelaimesim sitos amzinybe, rodos, besitesiancios kovos, neretai su savimi paciu. Daznai painiojame sezona su gyvenimo amzinybe. Net ir musu bandomieji laikotarpiai kazkada pasibaigia. Mes uzaugsim, gyvenimas pasikeis, situacijos issispres.

Skamba idealistiskai, nes taip ir yra. Tas momentas, ta diena, kai ilgai trukusios grumtynes galu gale liaujasi, yra nezemiskas. Tik mes, issekinti ilgu valandu nerimo, ir baimes, ir nesutarimu, vidines kovos ir nemiegos, sito nepastebim. Laukiam kol nurims greitai plakancios sirdis, praeis adrenalinas. Gyvenimo tragedija ta, kad niekas nelaukia musu, kol vel ismoksim kvepuoti laisvai. Kol mes uzsieme statom sunykusi ir nusilpusi organizma I pradine jo busena, ta trumpa euforija nepastebeta sunyksta ir mes iduoti nauju zvilganciu ginklu, ant aukstu zirgu jau lekiam I nauja kara. Rekdami ‘uz taika’.

Svarbu ismokti pastebeti tuos mazus laimingus momentus. Tyla. Kad ir neilga. Sventima trumplaikes santarves. Nesakau, kad paprasta. Nes taip nera. Bet galvoju - verta.

Grazios naujos savaites Jums.

------------------------------

Grow through, what you go through.