
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Aš ne tas. Ne tas, kuris kas rytą eina semti vandens iš šulinio. Paskum užkuria krosnį ir iškepa gardžiai erotišką obuolių pyragą. Aš ne tas, kuris sėja ir pjauna, ne tas, kuriam dienos kaip šventės ir net žydėjimo vyšnių seniai nebebūta. Aš ne tas. Norėčiau kartkartėm pasakyti, kad man tylėti sekas geriausiai. Tu dėtumeis supratęs mane, nors iš tiesų... iš tiesų tyla reikštų nežinią. Kartais nežinios nekenčiam labiau nei žiemos. Kartais jos trokštam labiau nei norėtume būti trokštami. Su nežinia ateina švelnus žinojimas. Švelni nežinia. Taip aš skaičiuoju savo lytėjimus. O kaip tu mane skaičiuodavai? Braidome po pievas, ypač patamsy, dar labiau ypač visiškai sutemus. Paleidžiami visi galimi dušai ir kriauklių čiaupai, it fonas būtų reikalingesnis už patį žėstą. Ir einam į gimtadienius, einam į vonias, it nelaukti svečiai, pamiršę dovanas. Žadu žūtbūt sugrįžti, kitos išeities jau nei būt nebegali. Aš linkstu neišvengiamai šviesos pusėn, išsidėliojusi mozaikom prieš tavo šildantį veidą. Ramu. Dievaži kaip ramu man. Tu tyliai vedies mane durim, laiptais, liftais, kabinom, kad kuždėtum: "Pabūk prieš išeinant". Dešimt kartų būnu ir vis neišeina išeiti. Su šalikais ir su paltais. Man ramybė svarbiau už dorybę. Man troškimai svarbiau už moralę. Ir kai tu šypsais per krutinę į sielą. Tenoriu būt, būt taip, kaip dabar esu. Ir kada aš baigsiu tikėjimo seansą. Jau pabodo keisti dievus į dievus. Stabus į stabus. Troleibusais grįžtam namo. Kartais paryčiais prasilenkiam su pareigingaisiais, kartais naktimis su nusidėjėliais, tokiais kaip truputį aš, truputį tu. Ta jauki ramybė tavo nuosavoj erdvėj man verčia išeiti, kad turėčiau kur grįžti. O tu pasitiksi kas kartą mane su kava, nors jos ir negeri, turi didžiulį maišą, užrezervuotą truputį man. Tai vis dėlto, kaip tu mane skaičiuoji? Ir vis dėlto būnu taip, kaip dabar esu. ...tokiais kaip truputį aš, truputį tu įgaliotais asistuoti po du. kuždam kits kitam šabloniškus vėjus. netyčia užsimerkiam kad tik atsimerkt nereikėtų, nes kartkartėm tai pakvimpa galais. galinėse stotelėse ramybės nuojautos švelnios užuomazgos, kuriomis matuojamas mūsų klimpsmas. o kaip tu mane skaičiuodavai? jei esi skolingas obuolį, turi atsimokėt visais malonės būdais ir grįžt kaip nusidėjėlis švintant, truputį kaip tu, truputį kaip aš. ir koneveikė mane Dievas, kad aš, būdamas gausiai mąstantis, likimą prilyginu obuoliui. jei išmestų mane iš rojaus, aš jau žinočiau, kad bus ir yra, buvo ne vienas rojus. juokas per juoką, tas juokas per kitą. mano tapsmas išmokė mane negirdėt. taip kaip truputį tu, truputį aš. girdime. ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |