*the only thing that truly defines us...

...is what inside our hearts.*

Jauciausi lyg verkciau, bet neiskrito ne viena asara. Pazistu ta jausma. Mano akys perstejo, ir burna isdziuvo, skruostai dege, ir visu kunu, atrode, lengvai krupciojau. Nesamoningas liudesys, sielvartas, kurio negalejau paaiskinti. Nei tada, nei dabar. Sedejau, ziurejau tiesiai priesais save, nieko nematydama, ir, verkiau. Garbes zodis. Verkiau be asaru.

Paradoksas, galvoju, gyvenimo. Esu labai jautrus zmogus, is saves, siaip jau, ir verkiu ypac daznai: ziurint filma, skaitant knyga, straipsni, praeinant benami, kartais, uztenka, tik pagalvoti apie kazka kenciant ir, ziu, jau upeliai is karolytes akiu. Nepaisant to, per savo suauguio zmogaus gyvenima, verkti del kazko asmeniskai man nutikusio dar near teke. Nesiskundziu situacijom, neaimanuoju del asmeniniu bedu, didelio kiekio darbu ar niemiegotu valandu. Gripus issergu tyliai. Nesusipratimus issprendziu. Apkalbas praleidziu pro ausis. Visa kita, kas skauda isjauciu ir ismiegu ar (nesididizuoju) iskeikiu. ir ramu.

Todel nuosirdziai jauciuosi sugluminta savo kad ir kas tai bebuvo vakar nakti. Jausmu ir reakcijos i…dievai, net nezinau I ka. Galvojau visa ryta duse, pakeliui I darba, galvoju ir dabar. Bet nesuprantu. Ir bijau kad gali pasikartoti. As nezinau kas darosi ir mane tai beprotiskai gasdina.

 -----------------------------------------

“There's a bluebird in my heart that wants to get out but I'm too tough for him, I say, stay in there, I'm not going to let anybody see you.”  ― Charles Bukowski