
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Kartais sunku suprasti kas tikra ir kuo turi ar nori patikėti. Tada bandai susivokti savyje ir atrandi savo bejėgiškumą,pasimeti savo iliuzijose vakarais ir pasilieki ten gyventi tol,kol kažkas tavęs nepažadina tikram gyvenimui. Aklas tikėjimas mėnulio šviesa,sielos muzika ir skaudanti galva. Viskas sunkina iki parkritimo,skaudaus parkritimo,kuris priverčia sugrįžti realybėn. Ir kam tada visa tai-tas pats dangus,lietus ir daina?Susivoki ir gyveni,kad ir kaip bebūtų keista,iki tol,kol ir vėl geriau pasilikti iliuzijose,negu tikrame pasaulyje. Jose gali pasislėpti ir šypsotis tikra šypsena,turėti tikrus draugus ir būti laimingas,kol viskas nenublanksta ir išnyksta su ryto aušra. Kaip šypsotis,kai visi raumenys tau prieštarauja? Kaip kariauti pačiai su savimi,kai esi beginklis... Įsijungi senai girdėtą muziką,panyri ir viskas bėga pro akis... Vienos akimirkos pritemsta,kitos stovi čia pat ir vaidenasi iki nekentimo,taip iki paryčių,su vakaro ūkanom išnykstant. Iki kito karto,iki bado ir iki kitų sapnų,kurie aplanko dūžtant pasauliui. Išalkęs žmogus.Pamaitink jį-žodžiais,apkabinimais,tikrais jausmais ir jis bus sotus visam gyvenimui,o tu būsi ramus,stebėdamas savo gėrį augant. Po visų vargų-man tik reikia tavo veido,į kurį galėčiau žiūrėti daugiau nei amžinybę,tavo glėbio-kuriame pajusčiau šilumą ir galėčiau užmigti,tavo lūpų-kuriomis kartotum man skirtus žodžius,jaustum mano lūpas,tavo įkvėpimo,kad išlikčiau čia,su tavimi. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |