*you can't save people, you can only love them

As kalbejau su tokiu tonu ir taip, lyg as buciau teiseja, ir zinau, dabar, tai buvo mano kalte. Net ir itraukta I tuometiniu ivykiu sukuri, kai maniau esanti viena, be gyvenimo gido salia, be patarejo, buvau, prisiekiu, atsimerkus ir net jauciau kai kritau, gyvenau tame momente, ir net ir dabar, ziurint atgal, rankos aukstyn, neturiu jokio pasiteisinimo delto kaip elgiausi, ka sakiau, ir kodel. Ir, vis delto, per pastaruosius kelis menesius as jauciausiai beveik laiminga. Ne, kodel beveik? Buvau itin laiminga. Tokia laiminga, in fact, kad net samoniningai jausdama asmenine degradacija, kurios akimirkas pagaudavau pati (daznas akimirkas), privertusias mane krupteleti, giliausiam savam sielos taske, nuodyjusias mane dar labiau, nepaveike mano jausmo. Na ir kas, kad krentu, sakiau sau tada. Nenukrisiu. Gimiau po laiminga zvaigzde gi. Lipau skardziu neturedama uz ko laikytis, nieko kito, apart plonytes lentos, ir buvau patenkinta savo tuometine pozicija, net ir beprotiskai bijodama aukscio, kelis kart net zvilgtelejau I praraja po kojomis. Rizikinga, zinojau, bet kaip  malonu. Ir ta aiski ideja, tas sekantis zingsnis, didesnio plano dalis, ka as zinooojau kad tureciau daryti, tas zingsnis palauks. Visa kas vyko, atrode kaip laikinas nukrypimas. Zinai, kai jauti kad elgiesi ne ypac gerai ir ne pagal taisykles, bet dar padorumo remuose. Kai drebi is malonumo zygiuodamas salia rrribos. Kodel nesimegauti, galvojau tada, jeigu jauciu kunu, kad viskas savam laike, savoj vietoj. Koks klaidingas poziuris, odievazi. Visokie iskrypimai issivyste is to; ir, jeigu as nebuciau buvusi tokia tvirta ir isikibusi savo esminiu pagrindu, galbut, netgi issigasciau tu laikinu mazuciu, neretai reikalingu, gyvenimo nuodemiu.

Gyvenam tame momente, zmones  nepastebim kaip krypstam ir link ko. AtsikelIan tada viena ryta, po kazkurio laiko, ir matom viska taip ryskiai, tokiom ivairiom spalvom, kad liekam kiek sugluminti. Ir nors ir ne visiskai suprantam kieno apakinti ir kodel, einam tiesiai per daug neklausinedami. einam kur veda sirdis. O laikas jau parodys.

There are no more words to say. We've said them all. 

And I'm done.