Labas vakaras, mieli televizijos žiūrovai. Su jumis, kaip ir kiekvieną sekmadienį, sveikinasi "Sveikinimų koncertas"... Stop! Iš tiesų, vos nesusimaišiau. Jei rimtai, tai šis "Anapus FM" įrašas primena savotišką pensininkų balių. Bet ne 80-mečių, turgaus bobučių, o karo ir politikos veteranų balių. Gausybė muzikinių legendų bei keletas naujų kolektyvų. Kviečiu susipažinti su šios savaitės albumais ir skanauti juos iki kito karto. Nes kita savaitė žada būti galingiausia iš visų. Tikriausiai, daugiau šį rudenį nebus tokios savaitės, kuomet pamatysime tiek daug grandų ir savo stiliaus lyderių albumų. Na, o iki tol, jūsų dėmesiui, ketvirtasis "Anapus FM" įrašas!
Taip pat kviečiu prisijungti prie savo Facebook puslapio, kur reguliarai matysite muzikinius atnaujinimus: Budgis.
Vieni iš Japonijos scenos lyderių ir post-roko genijų, apskritai. Mono yra pavyzdys post-roko, kurį galima klausyti valandų valandas ir neatsibos. Yra pavyzdys to, kaip instrumentai turėtų groti, kad jiems nereiktų vokalo. Man, asmeniškai, tik labai maža dalis post-roko kolektyvų susiklauso gerai, nes dauguma grupių tiesiog muzikaliai neištraukia tiek, kad jų kompozicijos klausytųsi be vokalo. Su Mono iki šiol, be abejo, buvau susidūręs, bet niekada jų neklausiau normaliomis porcijomis. Matyt, tuo metu dar nebuvau iki to priaugęs. O gal ir ankstesni albumai nebuvo tokie geri. „For my parents“ yra geras, nes muzika čia labai kinematografiška, paremta klasikinės muzikos ir ypač epinių garso takelių motyvais. Šis albumas yra geras, nes muzikinės dermės primena auksinio 70-80 ųjų pop laikus ir tokius kompozitorius kaip Charles Aznavour. Gal tai girdisi tik vietomis, bet tos vietos - genialios. Dar nežinau, ar galima vadinti šį albumą metų post-roko albumu, bet kad geriausiu fonu rudenėjančiam miestui, tai tikrai.
Rašydamas apie tokias nemirtingas legendas kaip Bob Dylan, jaučiu kažkokią pagarbą, atsakomybę, jaudulį. Atrodo, kad rašai apie paprastą albumą, bet kai jį sukūrė toks nepaprastas muzikantas, negali kalbėti tiesiog paprastais žodžiais. O, vis dėlto, teks. Naujas Bob`o Dylan`o albumas „Tempest“ niekuo nenustebina ir niekuo neišsiskiria iš kitų Dylan`o albumų, tačiau ši nauja muzika vis dar yra gerai nuteikiantis country/folk rokas. Kiek įdomesnės paskutinės dvi dainos: 13 minučių „Tempest“ apie J. Camerono„Titaniką“, o „Roll on John“ apie John`ą Lennon`ą. Beje, pastarojoje skamba ir keletas The Beatles dainų motyvų. Pažįstamas balsas, salūno atmosfera ir butelis viskio. Savotiškas sugrįžimas į auksinius roko laikus, kurie turėtų sukelti nostalgija ne tik mūsų tėvams, bet ir mums patiems.
Jau trečioji post-roko atlikėjų Toundra trilogijos dalis. Po tokio puikaus Mono albumo sunku vertinti kitą post-roko kolektyvą, tačiau šie vyrukai yra kiek kitokie. Jie groja agresyviau, jų muzika labiau orientuota į roką, o garsą paįvairina violončelės partijos. Toundra muzika vietomis panaši į purviną sludge'ą, o vietomis - į atmosferiškuosius Anathema. Ir šis kontrastas palieka neblogą įspūdį, nors vis vien man čia norėtųsi vokalo. Bent vietomis. Bet kokiu atveju, geriausia dalis iš visos trilogijos.
Bliuz-rokas gyvas! Kaip ir jo legendos ZZ Top. Iš tikro kažkaip negalvojau, kad jie vis dar gyvuoja, bet pasirodo - dar ir kaip. Kaip ir Bob`as Dylan`as, taip ir ZZ Top neišradinėjo dviračio, o tik supakavo dovaną senų gerų AC/DC laikų gerbėjams. Jau matau, kaip vidurinio amžiaus krizę išgyvenantys vyrai pasileidžia šį kompaktą savo mašinoje ir linguodami į taktą prisimena senus laikus. Džeržgiantis, ritmiškas bliuz-rokas su visais šiam stiliui būdingais elementais. Ypač - lūpine armonikėle! :))
Kaip ir žadėjau praeitą savaitę, šįkart - vėl Trip Hopo porcija. Nors Pentatones būtų galima priskirti ir prie nu-jazz ar net IDM stilių. Gausiai naudodami įvairią elektroniką ir jos stilistiką, grupė sukuria puikią moderniojo džiazo atmosferą. Albume skamba ir keletas gyvų instrumentų, kurių išraiškingiausias - kontrabosas. Labiausiai „The Devil's Hand“ žavi eksperimentais ir naujų skambesių bei komponavimo būdų paieška. Ir kai visa tai vyksta labai minimalistinėje plotmėje, ausims orgazmas tik dar sustiprėja. O kalbant apie orgazmą, tai reikia paminėti, kad šis albumas gana erotiškas ir puikiai tinkantis intymiems nuotykiams. Enjoy!
Na, tiek senukų, kaip šios savaitės Anapus FM, dar nebuvo. Jau beveik 30 metų gyvuojantys Grave Digger grįžta su dar vienu, tradicinio Heavy Metal albumu. Viskas, kas gali būti Cliche tokiam stiliui, viskas čia yra, tačiau pykti dėl neoriginalumo negalima, nes būtent kapų kasėjai ir buvo tų klišių kūrėjai. Jei kas nėra susipažinę su Grave Digger muzika, tai jie skamba panašiai kaip Iron Maiden ir Avantasia mišinys. Nors šiame albume nemažai ir Savatage motyvų. Perklausius albumą, atrodo, kad buvo neblogai, bet nieko labai neatsimeni, tačiau kai pradedi vėl klausytis - ir vėl patinka. Toks įdomus, gana miuziklinės atmosferos vedamas albumas. Kam patinka roko ir metalo operos, turėtų patikti ir šis albumas. Nieko naujo, bet veža.
Buvau sugalvojęs, kad pirmoje eilutėje parašysiu, jog tai pirmasis Anapus FM chanson įrašas. Bet nežinau, ar tikrai galiu taip rašyti. Yoanna yra atlikėja iš Prancūzijos, grojanti labai prancūzišką muziką, kurią būtų galima apibūdinti "chanson ne iki galo". Iš tiesų, Yoanna muzika pilna modernių sąskambių, indie/folk a la Regina Spektor įtakos, o muzika ir melodijos labai lengvos ir paprastos. Albume skamba gausybė gyvų instrumentų, nuo tradiciško prancūziškai muzikai akordeono iki violončelių ir gitarų. „Un Peu Brisee“ yra labai šiltas ir nuotaikingas albumas, kuris ne tik padės įsivaizduoti rudenėjantį Paryžių, bet ir sušildys šaltėjančioje Lietuvoje.
Nesiliauja ant mūsų svieto kurtis super grupės. Šįkart progresyviojo, trash ir heavy metalo mišinį mums pasiūlė tokių grupių kaip Dream Theater, Anthrax, King Diamond ir Iced Earth nariai. Deja, kad ir kaip daug žadančiai skambėtų tokia sudėtis, muzikine prasme gavosi panašiai, kaip su visomis super grupėmis. Šįkart gana nevykęs Metallica goes Heavy metal mišinys. Neblogų melodijų ir rifų tikrai yra, bet viskas labiau iš reikalo, nei natūraliai. Trash metalo fanams gal ir patiks, bet aš asmeniškai rekomenduočiau klausytis šios grupės narių originalių grupių muzikos. Albumas geras vienam perklausymui, kad susidaryti įspūdį kaip tokia komanda skamba kartu bei po to padėjimui į šalį.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Layla
Dead and Gone
Bushido - kovotojo kelias
Live 4 Music
Back In My Life
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 181
Iš viso užsiregistravę: 73335
Naujausias narys: Ausriokas
Šiandien apsilankė: 37472