We're going nowhere

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Ech, kol nepasieksi dvyliktos klasės, tol nesuprasi, kokie dviprasmiška situacija gaunas, kai nori mesti mokyklą, ir tuo pačiu pagalvoji, kad dar pasimokytum kelis metus, nes nežinai ką studijuoti 

Nežinai?  tai kaip lygius mokykloje rinkaisi? Taigi nebūtina iškart po mokyklos studijuoti. Paskaityk komentarus apačioj, žmonės ten viską gražiai aprašė. Man rodos, tie studentai, kurie metus po mokyklos niekur nestojo, mokslus meta rečiau. Kažkur skaičiau. Darom išvadas.

Tu esi 11-okė, tu mokaisi pagal naują programą. Aš esu 12-okė ir dar mokausi pagal seną programą. 2014 paskutiniai stojimo metai pagal seną programą. 2015 man bus sunkiau. :) 

Aš 10-okė 

Hm, na, tada jo.. Šito nežinojau 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Ech, kol nepasieksi dvyliktos klasės, tol nesuprasi, kokie dviprasmiška situacija gaunas, kai nori mesti mokyklą, ir tuo pačiu pagalvoji, kad dar pasimokytum kelis metus, nes nežinai ką studijuoti 

Nežinai?  tai kaip lygius mokykloje rinkaisi? Taigi nebūtina iškart po mokyklos studijuoti. Paskaityk komentarus apačioj, žmonės ten viską gražiai aprašė. Man rodos, tie studentai, kurie metus po mokyklos niekur nestojo, mokslus meta rečiau. Kažkur skaičiau. Darom išvadas.

Tu esi 11-okė, tu mokaisi pagal naują programą. Aš esu 12-okė ir dar mokausi pagal seną programą. 2014 paskutiniai stojimo metai pagal seną programą. 2015 man bus sunkiau. :) 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Ech, kol nepasieksi dvyliktos klasės, tol nesuprasi, kokie dviprasmiška situacija gaunas, kai nori mesti mokyklą, ir tuo pačiu pagalvoji, kad dar pasimokytum kelis metus, nes nežinai ką studijuoti 

Nežinai?  tai kaip lygius mokykloje rinkaisi? Taigi nebūtina iškart po mokyklos studijuoti. Paskaityk komentarus apačioj, žmonės ten viską gražiai aprašė. Man rodos, tie studentai, kurie metus po mokyklos niekur nestojo, mokslus meta rečiau. Kažkur skaičiau. Darom išvadas.

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Ech, kol nepasieksi dvyliktos klasės, tol nesuprasi, kokie dviprasmiška situacija gaunas, kai nori mesti mokyklą, ir tuo pačiu pagalvoji, kad dar pasimokytum kelis metus, nes nežinai ką studijuoti 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Nejaugi taip blogai mokykloje. Mane po atostogų mokykla netgi sužavėjo... O gal dėl to, jog aplinka labai savita. Bet žinant, kokių marazmų kartais būna kai kuriose mokyklose, tai nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie kenčia nuo neteisybės mokykloje.

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Nu jau, nu jau... 12-ta klasė. Nelabai yra kuo skųstis. Aš dar tik 10-oj. Ir įsivaizduok, kaip mokykla žlugdo, jei praėjus pirmai dienai po atostogų, nebesinori grįžti atgal niekada. O baigti tai teks. Dar pustrečių metų. Tai tau tik egzus atlaikyt bereikia. 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Ha. Matematika ir fizika dar mažai. O aš nieko pasak jų nemoku, jie galvoja, kad tapsiu valytoja, todėl jei būsiu Maximoj kasininkė, aš jau būsiu viršijus jų lūkesčius.

Ech, žinok, man taip sunku 12 klasėj nemesti mokslų, bet vis dar laikaus. 

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Tikiu? Jo, kai man mama sako, kad aš nemoku nei matematikos, nei fizikos... Kad mano nusimokymą (įsivaizduokite, gavau septynetą, o tai tragediją) lemia visai ne tos temos priežastys. Greičiau patikėčiau vienaragiais, nei šitom nesąmonėm  ir vis tiek neišeina nereaguoti.

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Jei dar negali atsiriboti, reiškias dar tiki jų žodžiais ir jų teisingumu, nors ir kiek pykta būtų. Baisiau yra visai nebereaguoti. Man taip dabar yra. 12kl, o į mokslą reaguoju neadekvačiai, labiau nei bet kada. Ir moralai pro ausis praplaukia be jokios sąžinės griaužaties. :D

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Mane namo įleistų, nes tėvai per daug bijo dėl mano saugumo. Tačiau kiekvieną mielą dieną gaunu gerą dozę mamos priekaištų ir įvairių šiaip klyksmų.  Ir kaip atsiribot? NEĮMANOMA. Kiek sykių bandžiau. Tas pats mėšlas.

Aš čia atradau naują karasą!  Man tas pats, milijonai priekaištų, kad net namo nenoriu pareiti, o rugsėjį vos nemečiau mokyklos, tai žinai, tada turbūt manęs net į namus niekas nebūtų įleidęs 

Aš nežadu mesti mokyklos. Taip, baigsiu, ir tikiuosi, visai neblogai baigsiu. Esmė, kad visą laiką buvau įsitikinusi pažymių, mokymosi svarba. Dabar... Nebežinau, ką galvoti. Kyla vienas vienintelis klausimas: gyvenime geriau išnaudoti suteiktas proto galimybes ir siekti tokių aukštumų, kokių iki šiol siekiau (negi visi biologijos eksperimentai šuniui ant uodegos?) ar būti laimingai? Nes visiškai laiminga pipetuodama ir ruošdama tirpalus būti aš negaliu. Ką studijuosiu, aš jau žinau. Tik dabar galvoju, ar tikrai labai to noriu.

Kad pažymiai yra be galo svarbūs - čia faktas. Ok, mokykloj aš turėjau motyvaciją mokintis, nes tikrai žinojau, ko noriu, baigiau puikiai - studijavau nemokamai. Tačiau studijų metu buvau suabejojus (va čia tai baisu, kai atrodo jau pasirinkai kelią ir staiga sudreba visa žemė po kojom), tuomet dingus motyvacijai krito ir pažymiai. Žinoma, tas noras po kiek laiko vėl atsirasdo, vėl užsikabinau, bet pasėkmės - dabar tenka mokėti už magistrą. Ir aš nuolat save dėl to graužiu... Suprantu, kad sunku mokytis, kai nėra noro ir nežinai dėl ko tai darai, bet geriau dabar ištverti, galbūt kelis metus nieko neveikti, jėzau, kad ir tuos virėjų kursus kokius baigti, bet jei kada gyvenime sumąstysi studijuoti - tau bus durys atviros, nereikės sėdėti su šešetais ir svajoti, kaip galėtum atsukti laiką atgal :)

Žinai, aš nuo penktos klasės svajojau būti biologe. Prieš kelis mėnesius net pasirinkau tikslią kryptį - mikrobiologija. Ir kas iš to? Mokausi kol kas puikiai. Kaip ir visuomet tai dariau. Ir toliau darysiu. Tik nesuprantu, kodėl šito reikia. Minėjai pinigus. Tai visas gyvenimas ant jų pastatytas, taip išeina? Dėl jų reikia stengtis?

mokytis reikia tam kam atrastum save:) suprastum kas tau yra įdomu, ko nori iš gyvenimo.

Va aš turiu biologijos bakalaurą, buvo sunku mokytis, kai tai tavęs nežavi, bet kaip bebūtų atradau ir įdomų dalykų studijose. Kiek visko sužinojau, daug įdomių praktikų ir laboratorinių darbų turėjau, susiformavo tam tikras požiūris į aplinką ir t.t.

Aš nežadu mesti mokyklos. Taip, baigsiu, ir tikiuosi, visai neblogai baigsiu. Esmė, kad visą laiką buvau įsitikinusi pažymių, mokymosi svarba. Dabar... Nebežinau, ką galvoti. Kyla vienas vienintelis klausimas: gyvenime geriau išnaudoti suteiktas proto galimybes ir siekti tokių aukštumų, kokių iki šiol siekiau (negi visi biologijos eksperimentai šuniui ant uodegos?) ar būti laimingai? Nes visiškai laiminga pipetuodama ir ruošdama tirpalus būti aš negaliu. Ką studijuosiu, aš jau žinau. Tik dabar galvoju, ar tikrai labai to noriu.

Kad pažymiai yra be galo svarbūs - čia faktas. Ok, mokykloj aš turėjau motyvaciją mokintis, nes tikrai žinojau, ko noriu, baigiau puikiai - studijavau nemokamai. Tačiau studijų metu buvau suabejojus (va čia tai baisu, kai atrodo jau pasirinkai kelią ir staiga sudreba visa žemė po kojom), tuomet dingus motyvacijai krito ir pažymiai. Žinoma, tas noras po kiek laiko vėl atsirasdo, vėl užsikabinau, bet pasėkmės - dabar tenka mokėti už magistrą. Ir aš nuolat save dėl to graužiu... Suprantu, kad sunku mokytis, kai nėra noro ir nežinai dėl ko tai darai, bet geriau dabar ištverti, galbūt kelis metus nieko neveikti, jėzau, kad ir tuos virėjų kursus kokius baigti, bet jei kada gyvenime sumąstysi studijuoti - tau bus durys atviros, nereikės sėdėti su šešetais ir svajoti, kaip galėtum atsukti laiką atgal :)

Žinai, aš nuo penktos klasės svajojau būti biologe. Prieš kelis mėnesius net pasirinkau tikslią kryptį - mikrobiologija. Ir kas iš to? Mokausi kol kas puikiai. Kaip ir visuomet tai dariau. Ir toliau darysiu. Tik nesuprantu, kodėl šito reikia. Minėjai pinigus. Tai visas gyvenimas ant jų pastatytas, taip išeina? Dėl jų reikia stengtis?

Aš nežadu mesti mokyklos. Taip, baigsiu, ir tikiuosi, visai neblogai baigsiu. Esmė, kad visą laiką buvau įsitikinusi pažymių, mokymosi svarba. Dabar... Nebežinau, ką galvoti. Kyla vienas vienintelis klausimas: gyvenime geriau išnaudoti suteiktas proto galimybes ir siekti tokių aukštumų, kokių iki šiol siekiau (negi visi biologijos eksperimentai šuniui ant uodegos?) ar būti laimingai? Nes visiškai laiminga pipetuodama ir ruošdama tirpalus būti aš negaliu. Ką studijuosiu, aš jau žinau. Tik dabar galvoju, ar tikrai labai to noriu.

Kad pažymiai yra be galo svarbūs - čia faktas. Ok, mokykloj aš turėjau motyvaciją mokintis, nes tikrai žinojau, ko noriu, baigiau puikiai - studijavau nemokamai. Tačiau studijų metu buvau suabejojus (va čia tai baisu, kai atrodo jau pasirinkai kelią ir staiga sudreba visa žemė po kojom), tuomet dingus motyvacijai krito ir pažymiai. Žinoma, tas noras po kiek laiko vėl atsirasdo, vėl užsikabinau, bet pasėkmės - dabar tenka mokėti už magistrą. Ir aš nuolat save dėl to graužiu... Suprantu, kad sunku mokytis, kai nėra noro ir nežinai dėl ko tai darai, bet geriau dabar ištverti, galbūt kelis metus nieko neveikti, jėzau, kad ir tuos virėjų kursus kokius baigti, bet jei kada gyvenime sumąstysi studijuoti - tau bus durys atviros, nereikės sėdėti su šešetais ir svajoti, kaip galėtum atsukti laiką atgal :)

Aš nežadu mesti mokyklos. Taip, baigsiu, ir tikiuosi, visai neblogai baigsiu. Esmė, kad visą laiką buvau įsitikinusi pažymių, mokymosi svarba. Dabar... Nebežinau, ką galvoti. Kyla vienas vienintelis klausimas: gyvenime geriau išnaudoti suteiktas proto galimybes ir siekti tokių aukštumų, kokių iki šiol siekiau (negi visi biologijos eksperimentai šuniui ant uodegos?) ar būti laimingai? Nes visiškai laiminga pipetuodama ir ruošdama tirpalus būti aš negaliu. Ką studijuosiu, aš jau žinau. Tik dabar galvoju, ar tikrai labai to noriu.