
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Susirišu plaukus. Pasidažau blakstienas ir įsiveriu auskarus. Einu gatve, vėjas plaikstytų plaukus, juos rautų be gailesčio. Bet ne šį kartą. Laukimas. Jos vėluoja. Visi vėluoja, nes aš vienintelė esu nenormaliai punktuali. Ir visi visada vėluos, nes aš visada visur ateisiu pirma. Nėra daugiau tokių pamišusiai punktualių. Ir gerai, nes tuomet dar labiau stengčiausi būti punktualesnė. Šalia šio punktualumo eina sparčiai progresuojantis pedantiškumas, apie kurį vėliau ir plačiau. <...> Tad laukiu. Vis dar. Stebiu visus skubančius į parduotuvę, į mašinas, o aš galiu prisiekti, kad vienoje vietoje ir net nejudėdama išstovėjau pusvalandį. Vos nelijo, vis sekiau dviratininkus žvilgsniais, ar ten tik neatvažiuoja jos. Galiausiai manęs du vyrai paklausia kur rasti gatvę, kuria ėjau, ją parodau ir horizonte matau kreivai šleivai važiuojančias tris dviratininkes. Viena rožinė, kaip visada, Vytautė. Eglė važiuodama priekyje šaukia už jos važiuojančioms panoms: "Nevykėlių gvardija!!" Ir nusišypso, vos manęs nepartrenkia, po kiek laiko surandame tą vietą, kurioje gyvenu. Vaje, mano kambarys. Taip, žinau, kad man labai sekasi, kad turiu balkoną. Ne, ne viską piešiau ant sienos pati. Beveik nieko nepiešiau. Todėl, nes norėjau, kad ir kiti papieštų. Ne, neturiu protingų knygų. Nemėgstu skaityti. Ne, nemėgstu minkštų žaislų. Visi jie dovanoti. Taip, žinau, kad kambarys mielas. Dėkui. Taip, čia aš vaikystėje. Buvau tokia, nėra ko stebėtis. Taip, čia mano gitara. Taip, grojau, bet ne, dabar negrosiu. Numerologija, skaičiavimai, pasakojimai, daug juodos arbatos, mano sienų analizavimas, žinau, pirmas įspūdis būna toks, beveik visų, jog kokį pusvalandį negali nieko daryti apart žiūrėjimo į sienas ir visko skanavimo pro savo smegenų sistemą. Pas mane pilna šlamšto, kuris visiems užkiūva, tada žmonės turi ką veikti. Dienos ar kelių paprastai neužtenka. Rytoj jos ateis, vėl, nes šiandien nieko nespėjo. Eglė atsineš flash'ą, nes per daug mes mėstam tą patį, menines fotografijas, tą pačią muziką, tas pačias grupes, filmus. Stovi Emilija su Egle kambario viduryje su keksu rankose ir laukia, kada aš atsisuksiu pabaigusi pilti arbatą. "Tada!! Su Gimtadieniu!!" Aš imu juoktis, ačiū, nereikėjo. Kiekviena diena kaip gimtadienis. Susitariame dėl rytojaus, filmų, dar arbatos, susitikimo mieste ir viso, kas bus. Rytoj. Ir trys klišai vairuojančios dviratininkės išrieda. <...> Tai va, dėl besivystančio kraupaus pedantiškumo. Mane tai gąsdina, galima sakyti, kad gąsdinu pati save, nes visad buvau betvarkė, joje gyvenau, net kiek kartų apie tai kalbėjau su mama ir jai aiškinau, kad betvarkės kūrimas - tai menų menas, jog visi genijai buvo nevalos ir pan. Ir tik pažiūrėkite į mane dabar, nieko panašaus, prieš valgio gaminimą turiu pedantiškai sutvarkyti virtuvę, nes kitaip negaliu gaminti, tiesiog negaliu. Neatsimenu, kada mano kambarys buvo netvarkingas. Ateityje liga progresuos, manau bus baisu. BET Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti ir numatyti savo ateitį, save joje. Aš joje esu du skirtingi žmonės viename. Ir tai atrodo šitaip: Tarkim būsiu tuo, kuo dabar save įsivaizduoju kuomet pabaigsiu studijas. If. Tai va, dirbu darbą, oficialų iš dalies, bet į darbą važiuoju kokiu ne mašina, o motociklu, atvažiavusi įeinu į darbovietę, nusimaunu kokias odines kelnes, šalmą, įlendu į kostiumėlį arba juodą sijoną, baltus marškinius, užsidedu aukštakulnius, kokius Agatos Kristi tipo akinius ir einu dirbti savo darbo. Darbui pasibaigus lekiu kur akys mato ant dviejų ratų, pas draugus, net nesvarbu. Kas liečia gyvenamąją terpę, būtų tas pats. Vienas kambarys, jei namas - puse jo, būtų beveik tuščia, sterili erdvė. Baltos, arba nesvarbu kokios, bet vienos spalvos sienos, pora baldų, kuo daugiau erdvės, tvarkos, švaros, rutinos, tvarkaraščių, visko, kas vyksta pagal tvarkaraštį, kas jau yra suplanuota. Kita pusė visos gyvenamos erdvės - kambariai, kurių sienos - tai meno kūriniai, ištapyti, išpiešti, baldų daug, spalvotų, margų, lentynų, visko. Kaip mano esamam kambaryje. Mane reikia padalinti, nes man bus sunku, nes esu du per daug skirtingi žmonės viename. Noriu vieno taip pat labai kaip ir kito. Su charakteriu tas pats. Emocinga, jautri, kartu šalta, kartais net bauginančiai. Viskas pinasi, neina atskirti kada aš viena kada aš kita pusė. Svarstyklės. Todėl manau, kad mano gyvenimas bus vienas didelis miksas, vienas didelis nesusipratimas, psichologė ir menininkė, vien kraštutinumai, jei man bus taip sunku su savimi, niekam nelinkiu savęs. Oj ne. Turėjau būti du žmonės. Tie du žmonės, suleisti į vieną patalpą galiausiai išprotėtų vienas nuo kito. O kaip tada turiu jaustis aš? Būtent taip. Dido - I Am What I Am |
![]() |
![]() ![]() ![]() |