2 1/7 (II)

"Nesiseka man, bet kartais sekasi." - 2012.01.11

Kažkada buvo tokia, atrodytų labai paprasta, bet tuo pačiu ir geniali mintis. Tada tas kvailas, vaikiškas, absurdiškas dienoraštis vadinosi 2+1/7. Jau buvau pamiršęs tuos laikus, kai siūlydavau įvertinti kiekvieno nuotaiką, nes tai atrodė gana įdomus žaidimas. Taigi, penkiabalėje sistemoje galėtumėte dabar įvertinti savo nuotaiką?

Matematika, sakote. Kas ta matematika, po velnių? Dabar vasara. O taip, kažkada sakiau, kad net ir vasarą reguliariai kažkiek atsiversiu vadovėlį, paskaitinėsiu. Biologija ar chemija. Nesvarbu. Bet ne, vasara ne tam sutverta ir jau teko anksčiau tuo įsitikinti.

Vasara yra keistas metas. Atrodo, atostogauti yra gana nuobodus dalykas, o bet tačiau, nenorėčiau, kad jos baigtųsi. Aišku, kokias kelias dienas mokykloje pasėdėti - nieko prieš, bet ne daugiau. Po to vėl išeiti mėnesiui pailsėti.

Kas per velniai dabar dedasi mano galvoje. Mano galva yra tuščia kaip batas. Nebent tas batas prikrautas akmenų. Va, tada galbūt. Mano galva slegiama įsivaizduojamo svorio, gal tai nuo slegiančios nuobodybės. Bet veiklos turiu - ir naudingos, ir nenaudingos. Bet neprisiverčiu kažko įvairesnio atlikti. Nuo nuobodybės išseko jėgos ką nors daryti. Kiekvieną dieną atsikeliu kaip paralyžuotas, nes miegu iki vidurdienio. Prisisuku žadintuvą ant devintos, bet vis tiek nepavyksta išsiropšti iš lovos. Gyvenu su viltimi, kad kažkada pavyks.

Mano kambaryje, kurį jau labai greitai teks apleisti, gyvena uodas. Jis ėda. Mielumo įsikūnijimas.

Iš vienos pusės storas sąsiuvinis, kuriame užsirašinėju reikalingus dalykus, kitoj pusėj - bliūdas, iš kurio valgau reikalingą maistą. Prieš mane - reikalingas kompiuteris. Pasisukau - reikalinga lova. Reikalingas pasaulis.

Jei aš nužudyčiau žmogų, gyvūną ar daiktą, mano vienintelis užtarėjas būtų nekaltumo prezumpcija. Nes toks jausmas, kad pasaulyje nėra draugų. Niekada nebuvo ir nebus. Draugas, tai patikimas užtarėjas. Tokio žmogaus gyvenime nesu sutikęs. Niekada nepasitikiu jokiu svetimu žmogumi. O kad ir ne svetimas, sakykim, bendraklasis - net ir toks žmogus nėra draugas. Išties tokio tobulo draugo, kuris visada užtartų ir būtų patikimas - nėra. Nustok, Einarai, dejuoti. O bet tačiau, net ir tokioms mintims graužiant mano smegenis, aš išlieku laimingas, nes žinau, kad geresnio gyvenimo gauti negalėjau. Gavau suplanuotą vietą Žemėje. Vis dar laikausi teorijos, jog mane "aukštesnioji jėga" čia atsiuntė, kad šviesčiau žmones. Aš esu grynas eruditas, o man palankiausias kelias studijoms greičiausiai ir būtų pedagogika...

Daug ką paveldėjau - iš tėvo atmintį ir veido bruožus, iš motinos saldumynų maniją ir naktibaldos būdą, iš senelio šachmatų ir šaškių manija, iš senelės valdingą ir šaltą būdą (neveltui abu Mergelės), iš kitos močiutės paveldėjau dosnumą ir t.t., ir t.t., ir t.t. Dar būtų galima vardinti ir vardinti, bet esmė ta, jog aš esu viskas. Aš esu visas pasaulis, viso pasaulio atspindis. Surinko mane visą po kruopelytę iš kiekvieno. Aš turiu visko ir turėsiu viską savyje. Esu pats savo etalonas. Kiekvienas esame etalonai, tik reikia branginti ir mylėti save, niekada nenuvertinti ir nepasiduoti. Savimyla taip sako. Eruditas taip sako. Šachmatų žaidėjas taip sako. Melomanas taip sako. Viskas taip sako.

Aklina tamsa už lango. Nakties gilumoje tik matomi raudoni žibintai nuo Lifosos kaminų (greičiausiai). Čia tik, manojoje irštvoje amžiais eikvojama brangioji 50,1 ct vertės elektros energija. O juk ir sėdžiu ant medinės kėdės. Visur staiga pastebėjau pramonę. Nejau žmogus tikrai toks galingas, kad jo mintys gali savaime susidėlioti galvoje paraleliškai ir nuosekliai. Ir kodėl savo meniškos mąstytojo prigimties nevertinam? O gal ne kiekvienas taip sugeba mąstyti. Bent jau aš pats nesuprantu, kas gali būti geriau, už sugebėjimą logiškai ir šaltai vertinti kiekvieną situaciją. Pasikarščiuoti irgi galima, bet blaivus protas karštai gali reaguoti tik į kvailus žodžius arba visiškai priešingą nuomonę. Šaltumas, blaivumas, taiklumas. Štai koks yra manojo Aš idealas. Galbūt aš toks jau ir esu. Tada kodėl kai kas pastebi, kad aš per daug karščiuojuos, bet daug nusišneku ir panašiai? Gal tai tik kvailos nuomonės? O galbūt tai tik retai išlendančios, bet ilgalaikį įspūdį padarančios savybės? O galbūt aš save tikrai matau ne tokį. Galbūt ne tokiu kampu žiūriu į save. O juk niekam neduota galia savo charakterį pažinti. Nuvertiname kiekvieną kritiką, nes ji per daug žeidžianti. Bet susimąstome viduje giliai. O ar galima pakeisti tokius prigimtinius dalykus, kaip temperamentas ir charakteris? Galbūt. Į šiuos klausimus gal kažkas man kažkada atsakys. Labai intriguojanti yra ta psichologija, bet visada pateikianti naujienų, netikėtumų. Labai nepastovus ir kintantis šis mokslas, kaip ir filosofija, etika ir panašios sritys, susijusios su žmogumi, jo elgsena, mąstysena, bendravimu...

Kartais naktį gimsta visai įdomių, galbūt net genialių minčių. Dar kažkiek pamąstysiu apie kažką. O jums palieku prie to pačio kolekciją geros muzikytės. Ir nepamirškit komentaruose įvertinti savo nuotaikytės. Iki kito karto. The end of monologue...