Įspūdžiai iš Colours of Bubbles „Stela“ albumo pristatymo

Prieš kelias dienas parašiau naujojo lietuvių roko grupės „Colours of Bubbles“ albumo „Stela“ asmeninį įvertinimą (jį galite perskaityti čia), bet albumo tyrinėjimo metu taip pat sužinojau, kad būtent šiom dienom grupė jį pristatinėja. Šiandien, kovo 10-ąją, įvyko albumo koncertinė premjera Vilniuje, Senajame Teatre, tad pasinaudojau šansu, kad šįvakar nieko rimto neplanavau, nusipirkau bilietą ir nuėjau.  

Prieš dešimt metų manęs būtų niekas neištempęs į „Colours of Bubbles“ koncertą. Tiesiog nebuvau jų lengvo būdo alt/pop-roko fanas. Bet „Stela“ yra nusigręžimas nuo muzikos, skirtos masėms, įnykstama į konceptualumą, atmosferiškumą, ar, kaip pat grupė afišuojasi, kinematografiškumą. Kadangi tai yra daug arčiau mano širdies, tai „Stela“ patraukė mano dėmesį ir aš tikėjausi jo gero skambėjimo gyvai. 

Grupė albumą pristatė teatrališkai, pagal jo lyrinę natūrą. Pirmam sceniniam planui buvo pasitelktas aktorius Albinas Kėleris, kuris tapo savotišku albumo naratoriumi, bėriusiu egzistencinius monologus tarp skambančių dainų. Tai jis įnešė seną radiją į sceną, iš kurio sklido informacinis turinys apie stelų kilmę ir istoriją ir kurį nurungė pirmieji muzikiniai akordai iš grupės, pasirodžiusios pakilus užuolaidai. Grupė be Kėlerio turėjo daug kitos pagalbos – pučiamųjų, styginių sekciją, dvi pritariančiąsias vokalistes, ekraną su autentiškom vizualizacijom. Tad tikrai buvo galima tikėtis teatrališko, simfoninio roko reginio.

Pirmi reginio įspūdžiai, klausantis dainų „Stela“ ir „Siren“ – damn, visai gera akustika, gerai skamba, muzikantai transliuoja nemažai emocinės įkrovos. Bet asmeniškai mano dėmesys šio spektaklio eigoje pradėjo streikuoti. Nors niekada neturėjau priekaištų instrumentalistams ir vizualizacijoms, visgi keli dalykai kliuvo. Pirmas yra lyrinis turinys. Aš nežinau, ar tikrai reikėjo tiek daug Albino monologų apie tos „stelos“ (kad ir koks būtų jos pavidalas) saugojimą, tausojimą ir nešiojimą, nes man tai netransliavo kažkokios svarios minties, labiau buvo panašu į pilstytuves iš tuščio į kiaurą. Patys dainų tekstai turi nemažai aliuzijų, kurių originalumas labai jau abejotinas, tad man atrodo, kad Stela nei studijoje, nei gyvai gerai neištransliavo efektyviai savo pagrindinių minčių. Truputį gavosi spektaklis vardan spektaklio. 

Kitas dalykas yra Julijaus Aleksovo balsas. Aš jau skundžiaus juo pačioj albumo apžvalgoje, bet gyvai jis skambėjo dar mažiau įkvepiančiai ir dažnu atveju skendo instrumentų skambesyje. Galėtume apsimesti, kad čia toks „estetinis sprendimas“, bet a) man taip neatrodo; b) jei taip ir yra, tai šitas sprendimas labai neefektyvus – tokiam pompastiškam „kinematografiniam“ rokui kaip tik reikėtų stipraus balso.

Ir trečia problema yra inherently paties albumo minusas, kad jame daug melancholiškos statikos ir mažokai pozityvesnę ir trankesnę energiją transliuojančių numerių, kurie gerai įtrauktų klausytoją. Taip, aš jau minėjau ir albumo apžvalgoje, kad „Siren“ ir „Ding Dong“ yra puikūs aktyvesnės energijos gabalai, kokių albume šiaip labai trūksta, jie puikiai skambėjo ir gyvai. Visgi turėčiau kaip pliusą paminėti, kad „Scar“ ir pasirodymą uždaranti „Daydreaming“ su pilnu ansamblio skambesiu kompozicijos pabaigoje gyvai skambėjo tikrai efektingiau nei studijoje. Bet net ir to ne visai užteko, buvo momentų, kai tiesiog atsijungiau minutei / kitai nuo vaizdo (mažas miego kiekis naktį prieš tai čia labai „gelbėjo“). 

Nors albumo pristatymas buvo palydėtas dideliais aplodismentais, nežinau, kiek jie gimsta iš paties albumo patyrimo, o kiek iš ekstazės, kad grupė, kuri pastaruosius n metų scenoje mažai rodėsi, grįžo į aktyvią kūrybą su trenksmu. 

Ir tai nebuvo viskas. Po albumo pristatymo Jurijus skėlė ilgą prakalbą su padėkoms visiems prisidėjusiems prie albumo pristatymo koncertų ir nudžiugino senus grupės gerbėjus, kad vakaras dar nesibaigė. Buvo sugrotos trys senesnės grupės kūrybos dainos su tos pačios sudėties padidintu ansambliu. Ir kaip ten bebūtų, man asmeniškai grupė jautėsi labiau savo elemente grodama tas lengvesnės ir šiltesnės atmosferos pop-roko dainas, jose buvo daug pakilumo, pozityvios energijos ir grupė, atrodė, tuo mėgaujasi labiau. Publika, beje, irgi. Galbūt tai iliuzija, galbūt tai inercija dėl to, kad tiek publika, tiek grupė jau yra gerai susigyvenusi su tomis dainomis, o „Stela“ yra naujiena tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Bet man kelia klausimų, ar grupė tikrai patogiai jaučiasi savo pačių sukurptuose batuose? Ar jie tikrai ne per dideli? 

Pasirodymas ir albumo bei spektaklio idėjos fainos, inovatyvios (bent jau lietuviškos scenos kontekste), galinčios nupirkti ir senų, ir naujų fanų dėmesį, bet tie jau ką tik minėti klausimai vis tik kilo ir yra dviprasmiškų minčių, tiek dėl paties albumo, tiek dėl gyvo atlikimo. Linkiu grupei vis tik nepadėti šios muzikinės krypties, ji yra įdomi. Tikiuos kažko panašaus ir dar geresnio sulaukti iš jų ateityje!

0

Colours Of Bubbles - Stela