
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Pamažu pūgos nutilo. Praeitin nutolo. Taip sakant, užsimiršo. Gamta paskubom keitė rūbą. Tarsi krestelėjus kaleidoskopą. Balti sniegynų ir šerkšnų stikleliai pasislinko. Jų vieton – pavasariškai žalios šukės. Neverta tad gilintis į kiekvieną dieną. Pradings kaip ir visos laiko verpete, veltui blaškydamosi gyvenimo rėmuose. O juk vis tiek paliks tą patį jausmą. Laikas prabėga. Nesuteikia mums nieko naujo. O juk tiek daug galėtų duoti... Kartais įvykis koks sukrečia. Užgauna. Bet ir juos užmirštame. Lieka tik vos įžiūrimas pėdsakas atmintyje. Taip atrodo pažiūrėjus paviršutiniškai. Jie, ir tos dienos, kurias paleidome vėjams, pavirto spalvotais stiklo gabalėliais. Ir įsisuko gyvenimo kaleidoskope keistomis, neįtikėtinomis kombinacijomis. Nuspalvindami kiekvieną naują dieną... Išties kartais bereikšmės tos aplinkybės. O taip mėgstame jas kasdienybėje pabrėžti, įsprausti į chronologinę seką. Kad štai „tada ir tada žmogus tapo poetu... ar prabilo jo vidinis balsas... ar atsigulė į ligoninę... ar... “ Ne. Negalima taip abejingai pratęsti tų „ar“! Žodžiai „gimė“ ir „mirė“. Visiškai netinka šioje sekoje. Teoriškai žmogus, vos gimęs, iškart tapo žmogumi. Tačiau su laiku jis vis žmogiškėjo, augo, tobulėjo. Įvaldė garsą ir rankas. Išmoko mąstyti abstrakčiai. Ir konkrečiai. Kol... mirė. O jau tada... deja., jau tada nieko. Visiškai. Kiekviena faktų chronologija (nuosekli ji ar ne), niekad neatspindi žmogaus. Jo vidinio „aš“. Nereikšmingiausios detalės sukrečia jį labiau negu ištisa epopėja... *** „Pamažu prisitaikome prie šviesos“, tęsė monotoniškas balsas. „Pamažu švinta, kyla saulė... Nesistenkite to atsiminti. Jūs vėl užmigsite.. “ Zirzė ventiliatorius, suprakaitavusi kakta vėso. Pajudinau į šalis galvą. Pagalvė buvo nemaloniai šlapia. „Nesistenkite atsiminti. Atmintis pati sugrįš.. “ ... pakėliau nuo žolės purviną veidą. Niekas nesijuokė, kad tysojau purve. Lyg nevykęs juokdarys. Kažkas pakėlė mane. Stengėsi išvengt mano žvilgsnio (o gal man tik taip pasirodė). Vis tiek jos tuščios. Mano žvilgsnis turėjo būti tuščias. Ir tik lūpos nesąmoningai krutėjo: „aš pats, aš pats.. “ Rėmiausi rankomis. Atsistojau. Bet kur eit? Šleikščiai sukosi žalia aikštė. Marguojančios žmonėmis tribūnos. Ryškios žaidėjų striukės. Ir baltas seselės chalatas... Koks margas kaleidoskopas! „Greičiau, greičiau! “ – skubinosi seselė. ... balta šviesa ir kalbantys baltai apsirengę žmonės. Jie kalba, nes judina lūpas. Tik žodžių negirdėjau. Užgožė juos zirziantis ventiliatorius. Bandžiau akimis surast jį. Nematyt. Gal koks didesnis daiktas užstojo. Kilstelėjau galvą (kaip vatinį gumulą). Pasaulis apsivertė. Vietoje lubų išvydau savo kojas. Purvinos, šlapiais bucais, nuo kurių varvėjo juodas vanduo. Nejaučiau savo kūno. Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai mano kojos, pajudinau vieną, po to kitą... Kažkas palietė mano galvą. Atsuko į save. Pamačiau moterį. Kažko klausė, judindama ryškiai dažytas lūpas. Nesupratau žodžių, bet balsas buvo malonus. Toks pažįstamas. Regis, ventiliatorius nustojo zyzti. Priėjo gydytojas. Atsakinėjau jam trumpais sakiniais. Tūpiausi. Stojausi. Ištiesęs rankas užsimerkdavau ir jausdavau, kaip žemė slysta iš po kojų. - Kaip tai įvyko? – paklausė trenerio. - Paslydo. Atsitrenkė pakaušiu į bordiūrą... Gydytojas užsirašinėjo. Jis pamiršo nusiplauti purvinas rankas. Lauke vėl lijo. Nors ką tik švietė saulė. Gydytojas atsistojo. Tik dabar pastebėjau, koks jis aukštas. Iš savo aukštybės jis vangiai kalbėjo. Žodžius su jėga įsprausdamas į kietus sakinių rėmus. - Nori po peiliu? Tai rūkyk, gerk, dirbk nuo aušros iki tamsos. – pakišo prieš akis kiaušo rentgenogramą. – Va, štai čia. Brūkštels skalpeliu, ir tu – gyvulys. Valgysi, gersi, pažinsi žmones, gal būt net vaikščiosi. Gamta, tyras oras, primityvūs jausmai... Jokio protinio įtempimo, supratai? Ieškok sau vietos ten, kur dar nepasiekė jokia civilizacija. Gamta, kur viskas natūralu, pagyvenk metus, du, o jau paskui... - Kur rast tokį rojaus kampelį? Gydytojas sutriko. Apmaudžiai šnirpštelėjo nosim: - Nežinau. Kur nors kaime... „Visa tai keista“, pagalvojau. „Žmogus savanoriškai išrauna iš žemės savo šaknis ir leidžiasi pasroviui. Ieško nesamo miražo – rojaus... Kad ir aš, jau mieste užaugęs. Bet man atrodo, kad užaugau atvirkščiai – šakomis į žemę. Kuo labiau lapoju, kuo vešliau keroja mano gyvenimo medis, tuo giliau jis skverbiasi atgal. Link svetimų šaknų. O gal – prie savų... Augu aš tada tik savyje. Keistas kitiems toks medis. Jo tik kamienas kyšo, išlinkęs lanku... “ Išsigandau tų minčių. Tarsi svetimi žodžiai jos plūdo į galvą, vargino sergančias smegenis. Viskas sukosi svaiginančiu greičiu. Lyg nepermatoma siena įstrigo atmintyje trumpas pasimatymas su Nebūtimi. Ji skyrė visą mano gyvenimą į dvi dalis: kas buvo ir kas yra dabar. Dabartis kunkuliavo nuo keistų, nesuprantamų minčių. - Jūs vis dar čia? – nustebo gydytojas, išgirdęs mano atodūsį. – Juk aš sakiau: į kaimą! |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2008 m. vasario 9 d. 12:11:15
____________________
Hell Music...
2004 m. lapkričio 23 d. 12:30:09
____________________
The Death is not the end...
2004 m. lapkričio 20 d. 12:54:53
____________________
I need a HERO
2004 m. lapkričio 19 d. 09:57:55
____________________
[i] Rašau liniją
2004 m. lapkričio 15 d. 22:33:17
____________________
. .debesys buvo taip zemai . .kad norint buti po jais . .reikejo pasilenkti . . . . .
2004 m. lapkričio 15 d. 16:23:03
2004 m. lapkričio 15 d. 13:48:49