
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Šiaip ne taip, gana vėsią, saulėtą dieną atvykstame į Lakštingalų Slėnį. Mūsų palapinė šiuo atveju lygu Tomui, kuris turėjo atsigabenti didžiulę palapinę, į kurią sutilpti turėjome, hmm, manau apie devynis. Tomas nesirodė, galiausiai paaiškėjo, jog atvyks vėliau, nes turi reikalų su policija ir blogais kaimynais. Turėjome laukti šeštos valandos vakaro. O iki tol, kepinomės saulėje ir vaikščiojome tiltais. Galiausiai po kiek laiko dvi panos jau gulėjo skersai per tilto praėjimą ir garsiai šnekėjosi, o aš jas stebėjau iš apačios, gulėdama ant akmens vandenyje ir nardindama savo kojas lediniame vandenyje. Protarpiais pramerkiu akis, stebiu aplink mane tekantį vandenį ir jo keliamą šniokštimą. Užsimerkiu. Deginamės saulėje. Šį kartą ant pievutės, kultūringai, svilinamės tikrąja to žodžio prasme. Indrė miega, aš atsikeliu ir valgau saulėgrąžas. Netrukus prie manęs prisijungia jis, Ignas, su kuriuo po kelių minučių traukiame į miško gilumą daryti foto stebuklų. Einu basa,visur pilna šukių, du šimtai laiptelių į viršų. Daug fotografavimo, aš palaikau jam kompaniją, nes tai vis geriau negu be tikslo kepti saulėje. Judam tolyn, daug laukymių ir gamtos, šnekamės ne daug, apie paprasčiausius dalykus. Jis už mane jaunesnis, manau kokias dviem, trimis metais. Grįžus daug bulvės žaidimo ir Tomas, su palapine. Mes visos, tos, kurios turėjome miegoti jo palapinėje į ją žiūrėjome akis išsprogdinusios, ji daugiausiai sutalpino kokius penkis žmones max. Tomas pareiškė, kad joje gali tilpti ir vienuolika žmonių jei reikia, ir mes nusprendėme, kad jis tiesiog optimistas. Galiausiai dar kokios dvi kelionės pirmyn atgal tais dvejais šimtais laiptelių, vis laukiant kada bus saulėlydis. Sėdime prie laužo, jaučiu kaip jo ranka apkabina mano liemenį, per kūną nueina nemalonus jausmas, nes prisimenu kitą. Irgi Igną. Blem. Paskutinį kartą lepu tais dviem šimtais laiptelių, šį kartą jau susikibus už rankų, nes šalta, nes tai nieko bloga. Lipame, jis sąmoningai sustoja, ir man nespėjus sureaguoti pabučiuoja man į skruostą. Stebime saulėlydį. Šalta, rankos sukabintos, jo galva priglunda prie manos, prisimenu kitą Igną kitame laike. Ir su siaubu pagalvoju, kad niekaip negaliu būti viena. Pajaučiu kaip jo ranka bando pasukti mano veidą link savojo ir spėju susigaudyti 'Ne ne ne..' 'Manau jau mums laikas eiti.' Mes lipame žemyn, kurį laiką einame netardami nei žodžio, aš džiaugiuosi, elgiuosi teisingai, nenoriu nei pagalvot, juk jis už mane jaunesnis. Galiausiai jis dar kartą paima mano ranką. Vėliau išsiskiriame. Vėliau mažos išgertuvės, susigrupavimas su pamišusia Egle, mūsų virsmas į Batmaną dviejose asmenyse. Ignas liūdi, aišku dėl ko, mes nubėgame už penkių žingsnių esančio akmens, pasislepiame už jo apsidengusios jau išdžiuvusiu mano miegmaišiu ir garsus minčių dėstymas kaip pralinksminti Robiną. Lakstymas iš vienos palapinės į kitą, žaidimai prie laužo ir daug šnekos. Galiausiai miegas, tik ne mums. Eglė pasuoja, eina miegot. Aš lieku, paskolinu Ignui miegmaišį, jis vargšas užmiega, aš lieku kūrenti laužo per naktį su kokiomis penkiomis pamišėlėmis. Praėjo valanda. Kažkas pasileidžia bėgomis iš palapinių, eina ir sugriauna kitas. Eglė, Tomas, Robertas, Emilija, Indrė prisėda numigę ir viskas tęsiasi. Mes su Egle neleidžiame niekam miegoti, galiausiai sulaukiame taip ir ryto. Palapinėje miega tik Tomas ir Laima, iš mūsų devynių. Manau buvo gal apie septinta valanda ryto, kuomet pasakiau Eglei, kad jau gana jiems miegot ir nuėjom daryti tvarkos. Pažadinom Laimą. Tomas nepakeliamas, gali šaukti, staugti, jo kojos išlindusios iš palapinės, šiaip jis turėtų joje miegoti skersas. Verdamės sriubas, arbatas. Šnekamės, prisimenam vakar. Visiems nemiegojusiems reikia miego, bet neee, pakentėsim. Po mažu visi atsikelia, subunda, mes nubėgame ir galutinai pakeliame Tomą, kuris atsibudęs susiima už galvos ir šoka iš palapinės. Ignas nešneka su manimi, manau tai teisinga. Vis pagaunu jo žvilgsnį, vis prisimenu, kad jis antras vaikinas kuris pastebėjo, kad mano akys skirtingos, ir visą laiką stengėsi žiūrėti į jas. Kaip bebūtų, ne. Tvarkomės, ruošiamės išvykti. Man gražinamas miegmaišis, su Vytaute peržengiame sveiko proto ribas ir išsitaškome, aš griūnu žemyn, susidaužau į akmenis, abi prisijuokiame nes abiems reikia miego. Išeiname, viskas pasibaigia. Jokios dailės. Tik laisvas plotas pramogoms ir pasimėgavimu gamta ir gera kompanija. Šis pleneras buvo kitoks. Jis mums buvo paskutinis. The White Stripes - Blue Orchid |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2009 m. birželio 17 d. 12:05:29
O su Ignais, man jie irgi nelabai patinka, bet jiems matyt tinku aš, blem.
O kai parašei, kad jie tau nepatinka, iškarto pagalvojau apie Sandjiegą
____________________
mental reason.
2009 m. birželio 16 d. 17:18:53
Tu matai kaip ten buvo.
Skaičiau ir man toks kaip iš filmų vaizdas susidarė. Turbūt pasistengus būtų įmanoma sulipinti šitą istoriją iš atskirų fragmentų.
Šiaip gerai parašei. Lengvai ir vaizdingai skaitosi.
Čia off-topic, bet visuomet nemėgau Ignų. ;-D niekad man jie 'nelipo'. :-D
____________________
Gal su peiliu. Gal su peiliu.