2012 Pusmečio geriausieji II! Sunkiasvoriai!

Antorji 2012 metų geriausių albumų iki šiol dalis. Šį kart sunkiasvoriai. (I Dalis: Lengvasvoriai čia: https://www.music.lt/2012-Pusmecio-geriausieji-I-Lengvasvoriai-blog-38846.html). 

Abney Park – Ancient World 

Steampunk/Industrial rock

2009 metais išleidę „Aether Shanties“, Abney Park pakilo į kitą lygį. Jų muzika tapo labiau struktūrizuota ir raiškesnė. Turbūt, tai yra geriausia muzikinio Steampunk stiliaus atlikėja. „ANcient World“, kol kas, atrodo, silpniausias iš paskutiniųjų trijų albumų, tačiau turi savų momentų. Kiek daugiau industrinis ir primenantis pirmuosius grupės darbus, tačiau taip pat kabinantis ir žavintis eksperimentais. Industrinis rokas, kabareta, jazzas ir dar bala žino kas, geriausiai apbiūdinama kai Steampunk. Jei dar nežinote, kas tai – Pirmyn!

 8/10

Ahab – The Giant

Doom Metal

Labai mėgstu tokį Doomą. Tokį, kokį groja Ahab. Daugiausiai akustiškai remtais elektriniais instrumentais, mažai naudodami fuzo, bet vis tiek sukurdami ne rokišką, o melancholiškai metalinę atsmosferą. Aišku, neapsieina Ahab ir be labiau ekstremalių vietų. Geriausias pavyzdys „Antarctica“ – puikus balansas tarp lyrinės ir agresyviosios grupės pusės.

8/10

Akphaezya – Anthology IV: Tragedy of Nerak

Avantgarde Metal

Avangardišką metalą grojantys Akphaezya su savo debiutu sukūrė tikrą audrą šioje scenoje. Visus rėmus sulaužęs ir nepaprastą kūrybinį potencialą parodęs albumas, iškovojo grupei vieną lyderiaujančių pozicijų šioje scenoje. Antrasis albumas vientisesnis, ne toks pamišęs ir šokinėjantis. Akphaezya parodo kiek agresyvesnę ir nuoseklesnę savo pusę. Aišku, dainos kaip „Utopia“ ir „Nemesis“ vis dar dvelkia ankstesnę dvasia, tačiau nors ir nedarantis tokio pat įspūdžio kaip debiutas, „Anthology IV“ išlaiko aukštai pakeltą kartelę ir žadą šviesią ateitį šiems meistrams.

8,5/10

Alcest – Les Voyages De L`ame

Shoegaze/Post Metal

Po fantastiško debiutinio albumo, Alcest mano akyse vis smunka. Šis albumas ne išimtis. Lyg ir viskas gerai, bet nekabina. Kuo toliau, tuo labiau Alcest muzika tampa tik fonu ir klausytis jos kaip meno kūrinio darosi vis sunkiau, nes panašu, kad visos dainos aprašyto laikantis, nors ir unikalios, bet vis dėl to formulės, nesistengiant varijuoti melodijomis ar struktūra. Shoegaze fanams sueis, bet man norėtųsi kažko daugiau.

7/10

Anneke Van Giersbergen – Everything is Changing

Alnternative Rock

Ir tikrai viskas keičiasi. Anneke išleidžia pirmą savo solinį albumą. Kažkas tarp Garbage, The Craberries ir, aišku, The Gathering. Visai tinkantis naujas Grunge amplua Annekei, pateikia keletą neblogų dainų kaip „My Boy“. Originalumo ir savitumo dar trūksta, bet Anneke teisingame kelyje. Gero roko mėgėjams tikrai sueis.

7,5/10

Arjen Anthony Lucassen – Lost In The New Real

Progressive Rock

Pirmasis Arjeno solinis albumas. Iki Ayreon labai daug trūksta, bet sci-fi progresyvaus roko mėgėjams bus tikras saldainiukas. Man, asmeniškai, kliūva cheesy tekstai ir per daug fantastiškai viskas apdaryta. Nieko naujo, tik tradicini Arjenas.

7/10

Atoma – Skylight

Atmospheric/Post Metal

Šių metų sunkiosios muzikos scenos sprogimas. Naujoji muzikos banga su didžiule inercija veržiasi ir į sunkiąją sceną. Metalo, elektroninės muzikos, post roko ir net new age mišinys sukuria unikalų „reginį“. Tai reikia klausyti su labai gera aparatūrą, nes garso kokybė stulbinantis ir pati patirtis neišdildoma. Futuristinė muzika pilna neįtikimų sprendimų, keliaujantį per įvairius muzikos stilius ir paliekanti klausytoją ties apokalipsės riba.

9/10

Anathema – Weather Systems

Atmospheric Rock

Esu vienas iš tų nedaugelio senosios Anathemos fanų, kuris nuoširdžiai galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog grupė paliko savo doom metal praeitį ir pasuko post/atmosphere rocko keliu. Jei jie to nebūtų padarę, nebūtume sulaukę dviejų fantastiškų albumų. 2010-ųjų „We are here, because we are“ ir, be abejonės, šių metų šedevro „Weather systems“. Viskas šiame albume yra profesionalumo ir emocijų viršūnė: atlikimas, kūryba, dainų tekstai, vokalų partijos, melodijos ir, svarbiausia, atmosfera. Tiek visko čia vyksta, bet kartu viskas taip ramu ir jauku. Pavadinimas puikiai tinkantis albumui: kaip besikeičiantys orai, bet vis išliekantys tokie pat gaivūs. Įspūdinga!

9,5/10

Amberian Dawn – Circus Black

Symphonic Classical Metal

Ajajai! Pirmas albumas po Dark Moor – Autumnal, kuris taip puikiai inscenizuoja tai, ką aš įsivaizduoju Symphonic Classical Metal. Būtent Klasikinė muzika čia yra raktinis žodis. Barokiška atmosfera ir puikios orkestruotė paverčia albumą nesibaigiančiu pobūviu ir špagų bei karietų pasauliu. Amberian Dawn ilgai balansavo ant panašios muzikos ribų, bet vis nuklysdavo tai į vieną, tai į kitą pusę, vis nerasdami tinkančio viduriuko, tačiau „CIrcus Black“, be abejonės, geriausias jų darbas, patiksiantis visiems simfoninio roko ir klasikinės muzikos mėgėjams.

8,5/10

Be`Lakor – Of Breath And Bone

Progressive Death Metal

Prgresyvaus death metalo atlikėjai leidžia vieną už kitą geresnius albumus. Iki šiol jų muziką laikiau profesionalia, tačiau iki galo manęs nekabino. Bet „Breath and Bone“ savo melodingumu ir koncepcija pakerėjo. Naujas požiūris į progresyvų metalą  ir puikus balansas tarp melodingojo ir agresyvesnio death metalo.

9/10

Candlemass – Psalms for the Dead

Doom Metal

Tai turėjo būti paskutini legendinės Doom metal pradininkės albumas. Tačiau paskutiniu metu pasigirdo kalbos, kad grupė persigalvojo. Ir, tikriausiai, ne be reikalo. Vienas stipriausių albumų gausioje grupės diskografijoje atnešė puikių atsiliepimų. Vienas iš jų ir mano. „Psalmės numirėliams“ parašytos gana paprastai, naudojant ne itin sudėtingus rifus, tačiau labai kabinančiomis melodijomis ir tas paprastumas bei nuoširdus headbanginimas verčia įsijungus iškart užstatyti repeatą.

8,5/10

Dawn of Destiny – Praying To The World

Power Metal

Po įspūdingojo „Rebellion in Heaven“ DoD taip ir nebesugebėjo paruošti nieko panašaus. „Malda pasauliui“ pilna pažįstamų power metališkų rifų, netradicinių dainų rašymo schemų, tačiau visa tai kažkaip netikra. Melodijos ir pati muzika ne be taip kabina, o atsiradusios elektroninės ir industrinės injekcijos labiau maišo nei paįvairina skambesį. Panašu, kad grupė ieško savęs, nors nesupranta, kad jau buvo atradę.

8/10

Delain – We Are The Others

Gothic Metal

Tik pasirodžius albumui, negalėjau atsiklausyti. Visur skelbiau, kad viršijo visus lūkesčius ir kai šedevras, bet kuo toliau, tuo labiau abejoju, ar tai tiesa. Gana greitai atsibostančios melodijos ir noras jų klausytis ateina vis rečiau. Aišku, galimas daiktas, kad klausydamas nos stop, tiesiog, persiklausiau, bet kokiu atveju, nors ir kiek palengvėję ir supaprastėję, Delain pateikia labai gerai nuteikiantį albumą. Nerandu lietuviško atitikmens, todėl, tiesiog, panaudosiu anglišką – Entertaining. Charlotte skamba kaip niekada gerai, o muzika vyrauja nuo kietų Nightwish „Once“ laikus primenančių rifų (Mother Machine), pereidama iki kiek įprastesnių simfoninių motyvų (Babylon, Electricity) bei baigdama gaiviais vasariškais atmosferinio roko himnais (Are you done with me“).

8,5/10

Diablo Swing Orchestra – Pandora`s Pinata

Avantgarde Metal

DĖMESIO! Absoliutus lyderis ne tik sunkiasvorių kategorijoje, bet ir bendroje įskaitoje. Labai abejoju, ar šiemet sulauksiu, ko geresnio. Visus, absoliučiai visus lūkesčius viršijęs D;S;O albumas. Seniai buvo žinoma, kad jie nesveiki, pamišę, išprotėję, kad jiems nėra ribų, bet kad šitaip... Klausydamas pirmą kartą, negalėjau neišspausti ironiškos šypsenos. Tiesiog, negalėjau patikėti, ką jie padarė. Toks pasididžiavimas apėmė. Tobulai subalansuota roko, metalo, džiazo, lotynų Amerikos ritmų, swingo ir net Operos mikstūra. Kiekviena daina visiškai išbaigta ir pilna netikėtų sprendimų. Aukščiausios klasės Kūryba. Naujos kartos muzika – Intermuzikalumas, čia pasireiškia pačioj geriausioje fazėje.

10/10

Diabulus In Musica – The Wanderer

Symphonic Gothic Metal

Dar ir dabar ne iki galo suprantu, kodėl taip smarkiai ši grupė buvo aukštinama nuo pat pradžių. Taip perpildytoje simfoninio metalo scenoje jie sugebėjo rasti savo nišą, bet tik ta niša jiems ir liko. Trūksta kvalifikacijos dainų rašyme. Viskas remiasi atmosfera ir stiliaus klišėmis. Tiesa, šis albumas jau įneša šiokio tokio šviežumo, daugiausia dėka puikios vokalistės ir vokalinių partijų, tačiau iki gero ir įsimenančio albumo dar kiek trūksta. Nors, neneigsiu, yra neblogų dainų. Bet, kol kas, tik stiliaus fanams, kurie priima beveik viską.

7,5/10

Earth – Angels of darkness, deamons of light

Doom/Southern Metal

Earth šį kart jau visiškai nukrypo į southern ir sludge metal lankas. Kaukoliška atmosfera ir stiliaus gurmanus pamaloninsianti foninė muzika.

8/10

Epica – Requiem for the Indifferent

Symphonic Metal

Metų nusivylimas? Ko gero. Iš tikro, tai nėra viskas taip blogai, tačiau po tokio nuostabaus „Design Your Universe“ šis albumas skamba kaip didelis nusivylimas. Daugiausia prie to prisideda kažkaip suprastėjusi garso kokybė, pakitęs grojimo stilius ir dainų rašymo metodas. Savotiškai bandyta įnešti progresyvumo, bet to padaryta nepavyko ir muzika liko plaukioti. Albume yra gal 4-5 labai stiprios ir įdomios dainos, tačiau visos kitos tik vidutinybės. Reikia laukti, ar Epica padarys išvadas.

8/10

In Mourning – The Weight Of Oceans

Progressive Death Metal

Skanėstas Post/Progressive Death metal gerbėjams. Viena per kitą besipinančios gitarų melodijos ir harmoningos melodijos vėl įsuka ir savotišką In Mourning vandenynų sūkurį. Grupė vėl kiek pakeitė savo skambesį, tapo labiau orientuoti ir vienpusiški, tačiau nuo to nei garso nei kūrybos kokybė nenukentėjo. Smagu, kad grupė nestovi vietoje ir toliau ieško savo vietos. Gal ir ne geriausias albumas karjeroje, bet tikrai stiprus leidinys.

9/10

Inborn Suffering – Regression To Nothingness

Melodic Death/Doom Metal

Geriausiai šį albumą apibūdina skaityta citata: „ Atrodo, kad skamba kaip tipinis melodic death/doom albumas, bet, vis dėlto, yra kažkas savito, kažkas įtraukiančio“. Ir, iš tiesų, melodijos labai artimos ir visa atmosfera puikiai deranti tarp senojo death/doomo ir moderniųjų laikų skambesio.

8,5/10

Liv Moon – Symphonic Moon

Symphonic Metal

Toli gražu nesu nei J-rock nei J-metal gerbėjas, bet ši Japonų šutvė taip pukiai užsuko šį simfoninį karnavalą, kad negalėjau jam atsispirti. Iš tikro mėgstu Japnonų dainavimą jau nuo Moi Dix Mois laikų, bet vertų dėmesio grupių labai mažu, o čia puikus simfoninio metalo ir j-rock mišinys. Smagus ir nuotaiką keliantis albumas, tiesa, ir labai gerai aprašytas.

8/10

Luca Turilli`s Rhapsody – Ascending to Infinity

Cinematic Power Metal

Iki šiol nesuprantu reikalo išsiskirti Rhapsody of Fire lyderiams ir pasilikti jau su dviem identiškom grupėmis. Po skyrybė Luca Turilli suskumba pirmasis išleisti albumą. Ir ką manot? Ogi niekas nepasikeitę. Gal ir pabandyta paieškoti kažkokių variacijų, bet viskas atsimušė į tradicinį Rhapsody skambesį. Net naujas vokalistas skamba identiškai. Aišku, esant visko, kas susiję su kinematografišku Rhapsody metalu, fanu, man tai vis tiek skamba puikiai, bet jau pradeda norėtis kažko originaliau.

8/10

Make Them Suffer – Neverbloom

Melodic Deathcore

Ne tik grupės albumo apvadinimas, bet ir pati muzika yra gana poetiška. Aišku, kiek poetiška gali būti Deathcore muzika. Bet Make Them Suffer pasitelkdami klasikinį fortepijoną savo muziką paverčia išradingu Deathcore ir Klasikos mišiniu. Vietomis primena senus gerus Graveworm ir tai yra didelis pliusas. Dar reikia padirbėti, bet jau dabar grupė skamba labai puikiai. Agresijos ir romantikos kokteilis, nuo saldumynų pavargusiai ausiai.

8,5/10

Moonspel – Alpha Noir/Omega White

Gothic Metal

Naujausias dvigubas Moonspell albumas susilaukė labai dviprasmiškų nuomonių. Mano pozicija tokia, kad šis albumas nusileidžia paskutinėms dviem, bet taip pat turi išliekamąją vertė ir dvilypis albumą kontekstas puikiai iliustruoja Moonspell galimybės. Alpha Noir, tradiciškų tamsių grupės kompozicijų darinys, o Omega White surinkta kiek ramesnės ir daugiau akustiškos dainos, tačiau, skirtingai nei daugumai, man ši dalis gal net geresnė.  Kiek kitokie, bet vis dar puikios potencijos Moonspell.

8/10

Paradise Lost – Tragic Idols

Gothic Metal

Jau nebetikėjau, kad PL atsigaus, bet in my face. Kelis kart pasunkėję, daug labiau išlavinę, arba tiksliau prisiminę, muzikos rašymo įgūdžius, Paradise Lost`ai grįžta su trenksmu. Labai gerai kritikų įvertintas ir senąja dvasia dvelkiantis albumas, skamba labiau kaip heavy ir gothic metal mišinys, nei doom metal, bet jie ir nežadėjo, kad vėl gros Doomą. Jei reiktų apibūdinti naujojo albumo skambesį, sakyčiau kažkas tarp Amorphis, Moonspel ir Crematory.

8,5/10

Pythia – The Serpents Cure

Symphonic Gothic Metal

Skirtingai nei Diabulus in Musica, Pythia nebando vaidinti, kažkokių originalumo meistrų, o geriau gilinasi į dainų rašymą ir stengiasi čia išskirti savitumą, išlaikydami simfoninio gotikinio metalo skambesį. Grupė primena ankstyvuosius Nightwish, dabartinę Xandria ir kol kas tik viena albumą išleidusius, bet labai perspektyvius Lunar Obscura.

8/10

Sabaton – Carolus Rex

Epic Power Metal

O čia tai nieko naujo. Toks pat geras, toks pat pramoginis pilnas karinių maršų Sabaton albumas. Grupė sukūrė savo unikalų power metalo skambesį ir jo neapleidžia. Didingos ir uždegančios melodijos puikiai tiktų oficialiam Olimpiados garso takeliui.

8/10

Sigh – In Somniphobia

Avantgarde Death Metal

Dar vieni Japonai, bet šį kart jau grojantys visiškai netradicinę, avangardinę muziką. Death metal pagrindu grojantys, bet įpinantys netradicinių melodijų, šis kolektyvas stebina savo sugebėjimu rasti naują priėjimą prie jau smarkiai išsemto eksperimentalaus sunkiojo metalo žanro. Džiugina ne tik Japonų kultūros, bet ir kitų kultūrų skambesių įnešimas, bet unikalus retro skambesys.

8,5/10

Swallow The Sun – Emerald Forest and the Blackbird

Melodic Doom/Death Metal

Swallow the sun jau tapo savotišku prekiniu ženklu. Jų skambesys yra atpažįstamas, vardas žinomas, klonų taip pat netrūksta. Naujausias albumas kiek silpnesnis nei paskutinieji darbai, tačiau išsaugojęs melancholišką nuotaiką, tradicinius grupei rifus bei dainų struktūras. Nieko naujo ar išradingo, tiesiog kiek save kopijuojantys tie patys Swallow The Sun.

8/10

The Foreshadowing – Second World

Doom/Gothic Metal

Dideliais žingsniais į doom.gothic scenos olimpą kopiantys The Foreshadowing, pradeda susidurti su dilema, kuria kryptimi pasukti. Tai atsiliepia šiam albumui, kuris turi milžinišką potencialą tapti kertiniu grupės diskograijoje, bet kartu ir stokoja cinkelio. Vieną kart klausant, jautiesi tarsi girdėdamas geriausią metų albumą, o jau kitą kart darosi nuobodu. Taip pat ir vokalistas iki šiol džiuginęs puikiai tinkančiomis partijomis, šį kart atrodo, kad būtų užmigęs ir kartoja antrojo albumo partijas ir tiek. Kiek nusivyliau.

8/10

Thee Orakle – Smooth Comforts False

Dark Metal

Iš niekur išdygusi ir smogusi visu pajėgumu grupė, tampa viena didžiausia šių metų staigmenų. Prgressive, doom ir death metalą maišanti grupė primena vienu metu buvusį populiarų terminą Dark Metal, kuris taip ir neįsitvirtino, bet ši grupė puikus šio sub-žanro pavyzdys. Kažkas panašaus į Darzamat ar Sacriversum, tik moderniau. Moteriški vokalai autentiški ir jų partijos yra šio albumo viršūnė.

8,5/10

Vesperian Sorrow – Stormwinds of Ages

Symphonic Black Metal

Bandau skaičiuoti metus, bet nesuskaičiuoju, kada paskutinį kartą girdėjau gerą symphonic/melodic black metal albumą. Labai, labai seniai ir šis Vesperian Sorrow albumas tikra atgaiva. Cradle of Filth, Catamenia, Ilnath, Dimmu Borgir geriausiomis tradicijomis vadovaudamiesi, bet neskambėdami taip nugludintai ir išsaugodami black metališką atmosferą, šie vyrukai užsitarnauja mano pagarbą. Reikia tikėtis, kad kito albumo nereikės laukti dar 6 metų.

9/10

Xandria – Neverworld`s End

Symphonic Gothic Metal

Kai po savo geriausio albumo „India“ išleidimo Xandria sekė vienas po kito smūgių (tragiškas paskutinis albumas, vokalistės išėjimas), sunkiai tikėjau šios grupės atsigavimu. Atsigavimu sunku būtų ir pavadinti, nes su nauju albumu ir nauja fantastiška vokaliste grįžusi Xandria, skamba kaip visiškai kita grupė. Albumas parašytas laikantis pačių geriausių Nightwish – Oceanborn laikų tradicijų ir gali stoti greta į panašios gothic metal klasikos kaip Within Temptation – Mother Earth ar After Forever – Descipher gretas. Atmosferiškai, muzikaliai ir atlikimo prasme iki galo išbaigtas ir profesionalus albumas. Staigmena ir puiki paraiška į jau gęstančios gothic metal scenos gelbėtojų vardą.

9/10

Zonaria – Arrival of the Red Sun

Melodic Death Metal

Gothenburg metalo atlikėjai, yra vadinami apokaliptinio death metalo pionieriais. Iš tiesų visi trys albumai skamba tamsiai ir turi gan ryškią apokaliptinę nuotaiką. Šis, trečiasis, albumas skamba geriau nei paskutinysis, bet iki debiuto netraukia. Pritrūko man ultra melodingai persipynusių gitarinių rifų. Šį kart labiau buvo akcentuojama atmosfera. Nors klausosi smagiai.

8/10