2019 m. albumų top 20.

Štai toks 2019 metų derlius mano aruode.

1.      1. Elbow – (Giants of All Sizes) - Dexter & Sinister , Seven Veils , White Noise White Heat

2.       2.  Leprous – (Pitfalls) – Below, The Sky is Red

3.      3.  IQ – (Resistance) - A Missile , Rise

4.      4.  Banco del Mutuo Soccorso – (Transiberiana) - I ruderi del gulag, L'imprevisto

5.       5. Devin Townsend – (Empath) - Genesis , Hear Me, Singularity

6.       6. Tool – (Fear Inoculum) - Pneuma , 7empest

7.       7. Opeth – In Cauda Venenum) - Dignity , All Things Will Pass

8.        8. Soen – (Lotus) – Martyrs,  Lotus, Covenant, Rival

9.       9. Queensryche – (The Verdict) - Light-Years, Blood of the Levant

10.  10.  Dream Theater – (Distance Over Time) - S2N

11.  11.  Acid Death – (Primal Energies) - Regret/Repent, My Bloody Crown, Godless Shines

12.  12.  Alcest – (Spiritual Instinct) - Protection , Sapphire , Le miroir

13.   13. Cosmograf – (Mind Over Depth) – Sharks, Godspeed, Goodbye To All Illusions

14.   14. Rotting Christ – (The Heretics) - The Raven

15.   15. Rome – (Le ceneri di Heliodoro) - Uropia O Morte

16.  16.  Rival Sons – (Feral Roots) - Look Away

17.  17.  Papa Roach - (Who Do We Trust?) - Top of the World

18.   18. Slipknot – (We Are Not Your Kind) – Unsainted, Solway Firth

19.   19. Korn -  (The Nothibg) - You'll Never Find Me

20.   20. Marillion – (With Friends From The Orchestra) - ESTONIA (gyvai 2019) , FANTASTIC PLACE (gyvai 2019) , THE HOLLOW MAN (gyvai 2019)

21.   21. Rammstein – Deutschland

22.   22. Batushka - Hospodi (Господи)  -Liturgiya

23.   23. Broods –(Don‘t Feed the Pop Monster) - Why Do You Believe Me?

24.  24.  Possessed – (Revelations of Oblivion) - Dominion

25.   25. New Years Day – (Unbreakable) - Come For Me, Poltergeist

26.   26. DeWolff – (Live & Outta Sight II) - Deceit & Woo (gyvai 2018 - 19)

27.   27. Tarja Turunen – (In the Raw) - Goodbye Stranger

Albumai 21- 27 turėjo tik po vieną patikusią dainą

1. Elbow – (Giants of All Sizes) - Dexter & Sinister , Seven Veils , White Noise White Heat. Susidomėjau šiuo albumu, kai tik buvo pasiūlyta Dexter & Sinister į top 40. Žemo garso rifas, nukertamas keisto klavišinio akordo, tiesiog nuvibravo kaulo čiulpais. Svajingo melodingumo viršūnė yra Seven Veils.  White Noise White Heat – absoliutus albumo hitas, turintis gerą rifą ir įdomią melodiją, išpažįstančią bendrą kaltę ir pergyvenimą dėl tragedijos, kuomet sudegė 24 aukštų Grenfelo bokštas ir buvo daug aukų. Apėjus šonu "Doldrums"ir "On Deronda Road", albumas (Giants of All Sizes) taptų tiesiog idealus, nors ir beliktų mažiau nei 30 min. ilgio.

2.Leprous – (Pitfalls) – Below, The Sky is Red.  Visai neseniai užguliau šį albumą, todėl įspūdis dar labai šviežias. Leprous įsiveržė į mano mėgstamų grupių tarpą su nenugalimu albumu Coal.  Grupei būdingas kapotas, trūkčiojantis ritmas Pitfalls albume sušvelnintas ir išlygintas iki vos pastebimo, dėl to dainos tapo tinkamos šokiams. Tačiau stipriai supopsėję Leprous dar spinduliuoja progresyvius melodijos komponavimo fintus (Foreigner, The Sky is Red). Stiprioji albumo pusė, be abejo, yra melodijos, jų įvairovė stebina. Silpnų neįžiūrėjau, nors funky inkorporavimas kelia šiek tiek nerimo, kad Leprous taiko į mainstrymo vagą. Turėjau dilemą renkant mėgstamiausią albumo dainą. Naujos pakraipos Below, ar dar seno raugo The Sky is Red?

Po velnių, aš esu retrogradas, ir todėl tai bus The Sky is Red. Instrumentinė interliudija lenkia prie žemės savo sunkia našta, kai tuo tarpu vokalinė pusė nerūpestingai lengva. Atkarpa nuo  7:15 min. skamba kaip Broniaus Kutavičiaus "Paskutinės pagonių apeigos". Nerealus opusas.

3. IQ – (Resistance) - A Missile , Rise, Stay Down. 5 metų tarpas po ypatingojo The Road of Bones grupei galbūt pranašavo kūrybinę krizę. Resistance išėjo dvigubas, lyg kompensuotų tą spragą. Pirmas albumas yra sudėtingesnis ir įdomesnis už antrąjį ir tai nėra The Road of Bones nauja interpretacija. Tiesa, supermasyvus The Great Spirit Way man, kaip progresyvios muzikos mylėtojui, daro stiprų įspūdį ir tik apimtis (ko aš nesibaidau) šį karta pakiša koją kompozicijos naudai. Toks aukštas albumo reitingas paremtas išvada, kad albumas kaip reta lygus, be duobių, nors ir be aikčiojimus sukeliančių opusų. Monolitas ir tiek. Pirmos trys dainos prismeigė ausis iš karto, tad ir po n-tojo perklausymo linkstu prieeee..... Rise. Piteris Nikolsas dainuoja, kaip visom išgalėmis nori, kad žmonija norėtų gyventi prasmingą, įkvėptą gyvenimą. O jei jai nepavyktų, rastų jėgų atsitiesti, pakilti iš naujo.

4. Banco del Mutuo Soccorso – (Transiberiana) -  I ruderi del gulag, L'imprevisto. Italų progroko dinozaurai atgaivinti ne Spilbergo, bet Tony D'Alessio, naujo grupės vokalisto, pakeitusio avarijoje žuvusį Francesco di Giacomo įrašė Transiberiana, kuris  išėjo po 12 metų pertraukos. Aš jau nebesitikėjau, kad grupė dar duos ką nors naujo. Iš štai klasikinio PRI skambesio albumas man perspjauna pernykštį Premiata Forneria Marconi darbą. Itališko progresyvo etaloninio pavyzdžio įrašas pavydėtinos kokybės. Erdvės pojūtis, akustinių instrumentų reljefiškumas prilygsta Jethro Tull bei Gentle Giant geriausiems įrašams. Skaidrumas nerealus. Fortepijono bei saksofono džiazinių ekskursų fragmentai (La discesa dal treno, I ruderi del gulag) nuteikia nostalgiškai. Apibendrinant, albumas stebėtinai lygiavertis, puikus Inside Out studijos darbas. Be didesnių svarstymų išsirinkau  „I ruderi del gulag“, daina su puikiu video pristatymu ir ko gero atspindinti albumo koncepciją. Dainoje kalbama apie palei transsibiro trasą pabirusias gulagų stovyklas. Kas italams šovė galvon, kad ėmėsi tokių temų?

5. Devin Townsend – (Empath) - Genesis , Hear Me, Singularity. Vėl tik po savo pavarde išleistas naujas albumas Empath (superjautrus individas) nenuleidžia kokybės kartelės. Dainos įvairios, melodijų gausa, garso siena, iliustratyvumas, progresyvumas, stilių kokteilis - kakofonija ir angelų choras tik kraštinės gairės. Klausytis visą ištisai - sunkus darbas, vargina kaleidoskopinis fragmentavimas. Bent jau mano neuronų kaupiamoji galia nespėja apdoroti tokios gausios informacijos. Todėl šį albumą klausiau iš abiejų galų ir iš vidurio laikas nuo laiko su pertraukom, kol nusistvėriau thrash/death/ screem/metalinę Hear Me, labai jau agresyvią ir itin pastebimą tarp Ozric Tentacle‘iško Sprite ir tirolietiško death Why? Daina nelyg ruporas griaudi, kad žinomos pasaulio žaizdos ir netruks pribūti tas, kas pakeis padėtį. Gal koks Ziltoidas?

6. Tool – (Fear Inoculum) - Pneuma , 7empest.  Taip ilgai lauktas albumas music‘e praslydo beveik be atgarsio. Man  jis pasirodė smulkmeniškas detalėse siekiant preciziškumo. Progresyvaus metalo albumui tai iššūkis neužsinešti į išmuštas vėžes. Jei neskaityti Descending  ir Chocolate Chip Trip , albumas priartėjęs prie atžymos „geriausias Tool albumas“. Iki dabar svyravau, kas - Pneuma ar 7empest?  Mėgstu sunkesnius Tool, tad antras. 7empest – po pusantros minutės buksavimo pagaliau įsijungia  gerai atpažįstama Tool‘išką 4WD transmisija. Fear Inoculum gerokai atitolusi nuo seno Tool skambesio, visgi savyje randa ir gero seno draivo iš anų laikų. (T)7empest mane žavi gitaros ypatinga technika ir neskubota melodijos eiga. Papeikiantys pagrūmojimai mūsų valdančiam ešelonui bei klystkeliais vedantiems nuomonių formuotojams ir yra toji piktoka melodija. Antroje dainos dalyje melodijos, kaip tokios, beveik nėra, yra puškuojantis nesibaigiantis judėjimas, kuris bet kada grasinasi pratrukti kažkuo netikėtu, tačiau to taip ir neįvyksta. Tačiau nesigailiu išlaukęs iki galo, nes visą laika buvau „sukeltos audros“ įtakoje.

7. Opeth – In Cauda Venenum) - Dignity , All Things Will Pass. Albumas, pasak Oukerfeldo, yra daugiau asmeninis, grąžinantis į prisiminimus. O jie nelinksmi, išgyventos skyrybos. Kaip tas atsispindi muzikoje? Jau įžanginės dainos pabaigoje mergaitė švediškai sako: jei negalvoji, esi miręs. Kaip jums tokia sentencija? Seno tipo Opeth ne kažin kiek likę, nors tik Opeth būdingos dermės atpažįstamos momentaliai. Man, jau apsipratusiam su nauja grupės kryptimi, nekelia jokių pašalinių neigiamų jausmų, kad neberandu superslogios atmosferos. Muzikoje vis dažniau girdėti romantiškų, svajingų momentų (Heart in Hand), sudainuotų dirbtiniu balsu. Bliuzinis unisonu vingruojantis refrenas dainoje Nex of Kin ir absoliuti akustika – tai jau nauja. Mano pasirinkimas krito ant All Things Will Pass. Trapi akustinė  įžanga niekur neskuba, bet jau antroje minutėje atsitrenkia į niauriausią juodžiausia uolą. Tačiau ir ji su plyšiais, kuriuose trumpam kažkas sušvyti. Lėtas tempas, slogoka su pragiedruliais nuotaika ir pabaiga nuo 6:40 tikras vilties himnas. Kone verkiau.

8. Soen –(Lotus) – Martyrs,  Lotus, Covenant, Rival.  Soen man neseniai rasta grupė, kurią pamėgau dėl Tool paliktos spragos užpildymo. Štai albumo pirma daina nuskamba artimai tooliškai,  antroji panašiai, bet jau kur kas lyriškesnė ir paprastesnė. O štai Martyrs yra grynai progmetalis su TeseracT užmoju. Gražioji Lotus priminė Deep Purle Solder of Fortune – superbaladė. Covenant – bosu griaudžianti sinkopuota su pinkfloydišku nervingu gitaros bruzdėjimu fone daina pelnė didžiausią mano pripažinimą. Ji yra soeniška. Penance toje pačioje srovėje kaip ir Covenant, tik liūdnesnė ir ne taip išraiškinga. Rival dar viena bomba albume. Labai stiprus albumas.

9. Queensryche-(The Verdict) –Light-Years, Blood of the Levant jau trečias albumas be Teito, tačiau atrodo taip, kad grupė kaip įmanydama kabinasi į užkariautas pozicijas. The Verdict čia žingtelėjęs atgalio netgi toliau nei Condition Hüman.  Albume gan daug gerų dainų ir vienintele išties galinga. Light-Years išlaikė lyderio pozicijas tarp Blood of the Levant, Propaganda Fashion, Dark Reverie, Bent, Portrait. La Torre vokalas gręžia neprasčiau už Teito balso pobeditinį grąžtą. Šioje dainoje net plaukai pasišiaušia, kraupas ima, kaip aukštai  jis užkelia,  piešdamas Dantės vertą sielos kelią į niekur. Albumas The Verdict turi nemažai panašumo į praeityje garsų Rage of Orders, mano itin mėgstamą.

 10. Dream Theater – (Distance Over Time) - S2N . Albumas visgi įsiteko į top 10. Visai geras albumas, man jis greta su DT 2013. Dainos vidutinio (DT standartais) lygio ir išrinkti labiausiai patikusią nebuvo lengva. S2N prasisprausti į pirmą vietą padėjo galinga įžanga, griebusi tiesiog už gerklės. (Signal to noise) gan efektingas perspėjimo signalas kelti triukšmą dėl žmonijai gręsiančių stichinių nelaimių bei tarpusavio konfliktų. Kaip dainos 6:0 įžangoje Portnojus prapliumpa kaskadomis, taip čia Majungas tiesiog rauna stygas nuo grifo. Beje, ir būgnai pasižymėjo kaip niekad. Petručis su Majungu pabaigoje surengė nuostabų duetą. Muzika ir sudėtinga ir paprasta tuo pat metu. Pati daina įdomi savo kompozicija,- LaBrie elegija perpliekiama Mandžinio būgnais, po to seka instrumentinės atkarpos vis kitokios melodikos. Klausiau liežuvį padėjęs.

11. Acid Death – (Primal Energies) - Regret/Repent, My Bloody Crown, Godless Shrines. Laurai atitenka Godless Shrines. Paprastas techniškas trešiukas, labai įsimintinas rifas, neypatingas graulinantis vokalas, - pasaulyje stipresnis engs silpnesnį, sužvėrėjęs draskys „teliuką“, o argi yra kitaip? Acid Death - visiški sėkmės vengėjai. Jau 30 metų tame versle ir jokio proveržio, bent labiau apčiuopiamo. Graikijoje jie žinomi ir juos mėgsta, bet už šlagbaumo – terra incognito. Aš į juos atsitrenkiau  (atsitiktiniau nebūna) įsikeldamas jų Random‘s Manifest, mat norėjau ausinuke turėti death muzikos. Kėliau Death - The Sound of Perseverance, bet per fatališką neapsižiūrėjimą įrašiau greta buvusį albumą. Ir gavosi taip, kad 5 metus jo netriniau, ir dabar jis ten yra, tik tuo ausinuku nebesinaudoju. Iš pradžių suglumęs, paskiau vis labiau suaugdamas su ta muzika, kuri tikrai neprastesnė nei Atheist ar Sadist darbai, ėmiau dairytis daugiau jų muzikos. Pasirodo Acid Death iširusi su 2 albumais ir 1 ep.  Taigi esu tikriausias grupės fanas, nes seku jos veiklą nuo 2006 ir tęsiu iki dabar,  jai atsinaujinus 2011 metais. Primal Energies yra kol kas man antras geriausias grupės albumas (Random‘s Manifest man amžiams), kaip ir ankstesni albumai flirtuojantis su prog per technical thrash/death metalą. Silpniausia grupės grandis yra Savvas‘o Betinis‘o vokalas, bet jis ir grupės lyderis bei dainų kūrėjas, kas atims iš jo tas pareigas, jei jis nesutinka? Čia kaip Ianas Andersonas iš Jethro Tull, dainuos ir visai be balso, bet neužleis pozicijų.

  Tęsinys bus.