Gdanskas - Mystic diena 3 pagal Alvydą

Penktadienis siūlė pačią geidžiamiausią festivalio programą. Jaunėlis žavisi Jinjer, vyresnėlis WASP, o aš kvaištu nuo Opeth. Ką gi, visiems po vyšnią nuo torto.

  Geras oras, lydėjęs senamiestyje, kol grožėjomės miestu iš aukštai nuo apžvalgos rato ir rotušės bokšto baigėsi tiksliai per Jinjer pasirodymą. Išgelbėjo lietpalčiai, tačiau batams buvo p.... Nesigailiu nė kiek. Pasirodymas pasiglemžė visą. Jinjer yra efektinga moteris, o stebėti jos plastiką ir choreografiją jai dainuojant gyvai tikras malonumas. Akimirksniu pasąmonėje iškilo antikinės graikės personažas iš Chačiaturiano Spartako baleto, konsulas Krasas moters kūne. Plačiai žirgliuoja aukštai keldama kojas, staigiai pasisuka 180 laipsnių ir lengvu šuoliuku užšoka ant suolelio, kuris jai kaip arena. Jinjer groulas yra neįtikėtinai stiprus ir gilus. Esu gyvai girdėjęs groulinant Alisą Vait-Glaz iš Arch Enemy, girdėjau Angelą Gossow, Poppy ir Otep iš įrašų, tačiau Tatjanos Šmailiuk technika įspūdingiausia. Man dar imponavo tai, kad grupės sunkusis metalas dažnai įgaudavo sudėtingų melodijos vingių ir skambėjo kaip progresyvus metalas, arba perimdavo goove metalo aršumą. Daina Pisces galbūt geriausiai reprezentuotų Jinjer. Po  Mystic festo peržiūrėsiu kitus jos koncertų įrašus, įdomus kolektyvas, man labai patiko.

  Sekantis ir bendras šeimos numylėtinis Cradle of Filth gavo Parko sceną. Mane kiek stebino, kad ne pagrindinę sceną, bet jau po pirmos dainos tapo aišku, kad ir jos pakanka. Būgnininką su įranga užtvėrė kapinių tvorele kairiame kampe, klavišininkę, impozamtišką maminą spygliuotu korsetu – dešiniame, pats Denis pasilypėjo ant suolelio-kelmelio priekyje, gitaristai laisvai rinkosi erdvę, vnž, sutilpo. Įvaizdis grupei labai svarbu, kostiumai, makiažas, scenografija turi sudaryti makabrišką gotikinę atmosferą. Video klipuose tas tikrai pavykdavo. Vaizdas buvo, tačiau garso kokybė mane vėl nuvylė. Gitaros, būgnas aukštumoje, tačiau kur vargonėliai, kur moteriškos frazės? Pavyzdžiui „Cruelty Brought Thee Orchids“ prasideda Elizabetos partija, - girdėjosi lyg už durų. Denio spygavimas kuo puikiausiai prasimuša, o štai groulas – silpnas. Gali būti, kad klausa mane jau paveda. Būtų liūdna. Apibendrinant, tikėjausi daugiau.

  Opeth skėlė naujo albumo pirmą paragrafą – nuskambėjo nerealiai, mano mėgstamiausia Opeth kompozicija šiam momentui. Vėliau sugrotas trečiasis gerai įsipaišė tarp dominuojančio riaumojančio vokalo kūrinių savo ramumu, tai buvo garo nuleidimas. Man patiko Oukerfeldo parinktas setlistas. Visas repertuaras žinomas, vieną kitą frazę galiu net sudainuoti. Bajeriukai irgi suprantami, publika reaguoja. Ko daugiau reikia iš grupė, kurią daugiau, nei mėgstu. Džiaugsmo pilnos kelnės. O jei dar būtų sugroję All Things Will Pass...

  Po to mūsų trijulė nusiyrė pas WASP, nors aš norėjau Cattle Decapitation. Nenorėjau persiskirti, tad klausiausi mano galva gan banalaus metalo. Karjeros pradžioje jų sunkusis metalas dar buvo visai nieko. Klausydavausi jų debiutinio, toliu – ne. Iš viso jų repertuaro žinau tik I Wanna Be Somebody, L.O.V.E. Machine ir baladę Sleeping in the Fire. Man labiau patiko Wolfo Kingdom Come. Taigi kinkuoju galva į ritmą, o galvoje vis dar aidi Deliverance. Užtat jaunimas labai teigiamai įvertino glam metalą, džiaugiuosi už juos.

  Grįžtam į pagrindinę sceną žiūrėti siaubo spektaklio. Daniškas sunkusis metalas retas svečias, o čia dar su siužetu. Nebuvau tam pasiruošęs. Bandau spėti: ar tik ne atnaujinta Abigailės istorija. Muzika nepasakyčiau, kad įtraukianti, ji daugiau blaškanti. Niekaip nepagaudavau leitmotyvo. Spiegiantis King Diamond balsas ilgainiui ėmė varginti, veiksmo scenoje niekaip nepavyko susieti su Abigail albumo koncepcija. Galiausiai lioviausi laužęs galvą ir pamėginau tiesiog mėgautis pavieniais numeriais. Į pabaigą pavyko, net nustebau, kad koncertas baigėsi. Mano vaikams nepaliko įspūdžio, man tai ir nepavyko apsispręsti. Gal po kurio laiko kas nors įmes į Youtube šio koncerto video, būtinai pažiūrėsiu. Nemėgstu palaidų galų. Bet šiai dienai pakaks, pavargau kaip šuo.