Netikėtas pasikultūrinimas namuose

Ką tik grįžau iš I – ojo Palėvenės tarptautinio meno festivalio, kuris vyko Palėvenės Domininkonų vienuolyno kiemelyje. Vakar po sočių pietų patraukiau pasivaikščioti po apylinkes, kad suaktyvinčiau virškinimą. Pasirinkau Lėvens upės šlaitų serpantiną, vedantį į Dominikonų vienuolyną kitapus upės. Nuo pavasario ten nebuvau, galvojau, gal per tą laiką restauratoriai dar ką nors nuveikė. Man tas įdomu, kadangi prieš 7 ar 8 metus ir pats dalyvavau atstatomuose darbuose – vienuolyno svirną perdirbome į Palėvenės bendruomenės namus. Atkasėme žemėmis užpiltus rūsius, kuriuose vienuoliai gamino ir laikė vyną (obuolių) ir įrengėme sausas vėdinamas patalpas komercinei-edukacinei veiklai. Bet aš ne apie tai.

Užkalbintas bendruomenės namų kiemsargis į klausymą, kodėl kieme stovi scena ir aplinka iščiustyta iki blizgesio, atsakė: rytoj kažkoks festivalis. Man vien tas žodis, kaip voverei šokoladas, kas, kaip, kodėl nežinau??? Visą savaitę mirkau Elektrėnuose (komandiruotė) ir su žmona telefoninė tema vyniojosi tik apie nesiliaujantį lietų, skęstančias bulves ir mūsų daugiabučio renovacijos eigą, jokios užuominos, kad už 15 min. kelio neskubiomis vyks tarptautinis meno festivalis.

Tai štai, praleidęs mišias bažnyčioje, nėriau į ją pasiklausyti Vilniaus universiteto grigališkojo choralo ansamblio „Schola Cantorum Vilnensis“. 4 vyriokai vienu balsu vingravo bažnytines giesmes, retkartėmis  išsiskirdami per kvintą ar oktavą. Jei kas pagalvojote, kad panašu į Enigma ar Grigorian, tai – ne. Labiau į gruzinus, bandančius prisitaikyti sau choralo meną. Gal aš neobjektyvus daryti tokias išvadas, bet stovint skliautuotame prieangy (nedrįsau stypsoti praėjime, nes klauptai ir šoninės navos buvo pilnai „užkaltos“ dėl akustinės anomalijos  man atsirado būtent tokia alegorija. Dainavo-giedojo profesionaliai – vienbalsė buvo tobula, praturtinta 4 balsų tembrų skirtumais, o vieno skiemens vingrybės – nenuspėjamos.

Po to sekė Buziliausko (Beausio) teatro trupės spektaklis „VALDOVAS” pagal Putiną (Vytautą Mykolaitį, o ne Vovą). Nesu didelis teatrų žinovas, bet tai buvo aukščiau, nei mėgėjiškas vežimo teatras.

Apsukome kas kėdes kas užpakalius ant suolų, kad pažiūrėtume Vytauto Lukočiaus suorganizuotos J.S. Bacho „Kavos kantatos“. Barokinė muzika ir lengva buitinė scenografija su puikiais atlikėjais. Tėvas – Jonas Sakalauskas (baritonas) burba ant dukters (Finagejavaitė), kad ši nelemta kofemanė. Bloga dukra, kava nedera merginai, taip ji nesusiras sau vyro, jei ji nesiliaus, jis nepirks jai suknelių, kaspinų ir jokių papuošalų. O Finagejavaitė afigiena mergaitė negali apsieiti be trijų puodelių kavos kad tu ką. Kol vyksta instrumentiniai pragrojimai tarp arijų scenoje-kavinėje aktorė-bufetininkė mala kavą ir pasakoja kavos istorijas nuo 9 a. iki 18a., nuo pirmo juodos kavos puodelio iš Etiopijos, per moką, turkišką iki Vienos cappuccino, o tuo metu kavos mini kaušeliai išnešiojami ant padėklų žiūrovams padegustuoti. Tarpe tų padavėjų ir Finagejevaitė (pagaliau išmokau jos pavardę) dainuodama paduoda man kavos (kad jūs būtumėt matę), o tėvas-buvęs operos teatro direktorius sau maklinėja palei vienuolyną, už jo, užeina į bendruomenės namus, vienžo, jaučiasi kaip namuose. O aš jaučiuosi kaip pas juos svečiuose – neįtikėtina. Galiausiai priimamas kompromisas – dukra išsirenka iš publikos sau jaunikį, tėvas patenkintas, žiūrovai džiūgauja ir ploja atsistoję.

Tiesa, tarp tų renginių šoka 18 a. Lietuvos miestelėnų šokius vienintelė baroką Lietuvoje šokanti trupė „FESTA CORTESE”. Šokiai perdėm škotiški, griežiant smuikeliui, figūros nesudėtingos, bet labai grakščiai ir žaismingai atliekamos. Šokėjos itin dailios, apdarai puošnūs, nesusilaikiau ir kelis šokius nufilmavau, kas man nebūdinga.

Tada į bendruomenės menę pakvietė Kochanskytė su Triumfo Arkos III sezono atradimu Andriumi Apšega bei pianiste Beata. O čia tai bent literatūrinė- muzikinė scena. Netilpau atsisėsti, stovėjau tarpdury (strategiškai išlošiau, nes gaudavau vėjelio gūsių ir mačiau visus atlikėjus geriausiu rakursu), alų pastačiau už durų, o pats gaudžiau kiekvieną žodį, kiekvieną garsą. Virginija nereali skaitovė, Sarbievijaus poeziją skaitė taip, kad panorau tuoj pat susirasti ją ir paskaityti. Andrius pradėjo nuo „kalnai kalnuoti...“ – tokio patriotinio jausmo seniai nejaučiau – toliau 18a ir, aišku, Ave Marija, o pabaigai lietuvišką iki ašarų gražią ir jausmingą šių dienų dainą (man negirdėta). Akomponiatorė solo sugrojo Bacho Toccata ir fuga d-moll – buvo super.

Festivalį užbaigė Vytauto Lukočiaus pakviestas VDU kamerinis orkestras, atlikęs A. Vivaldžio „Keturi metų laikai“ su smuikininku iš Estijos Manno Manni. Čia tik vienas komentaras – profesionalumas maksimumu, o Lukočius, jau nepamenu kurioje dalyje, savuoju elektroniniu klavesinu sugrojo džiazinį glissando ir kipšiškai nusišypsojo į publiką. Po ilgų ovacijų, orkestras bisui pakartojo „Audrą“. Štai ir viskas. Rytoj vėl į Elektrėnus, bet jau vežuosi kompą – negaliu be music.lt