90's albumų Top 50

90's albumų Top 50

_nevermind_

50. Travis “A Man Who”, 1999
Ne, tai nepadės atsakyti į klausimą kodėl visada ant tavęs lyja. Nes klausant šito reikalo apskritai nelyje. Antrojo brit-pop bangelė pasirodė esanti dar melancholiškesnė, naivesnė ir šiltesnė, o Travis su ja pradėjo savo spalvotą kelelį. San iz šaining, vever iz svyt.

49. The Fugees “Score”, 1996
Cha, o čia hip-hopas. Toks atvirkščiai rasistinis, socialiai problemiškas ir BobMarliškai regiškas. Wyclef Jean čia dar ne popsas, Lauryn Hill – dar ne durnė narkomanė, o Pras dar nesifilmuoja VIVA’oj. Žodžiu viskas savo vietose, veža ir be jokių pusnuogių kalių, deimantinių kalpokų ir plastmasinių puškų. Užtai yra povandeninių laivų.

48. Jeff Buckley “Grace”, 1994
Apima šūdinas jausmas kai kokiuose pistprojektuose kokie vaikai bando apžavėti pensininkes dainuodami “Hallelujah”. Beveik tas pats, kas anūkams filmuotis vaistinių reklamose ir vaikišku balsu pasakot apie kainas. Nuodas. Užtai Bucklio “Grace” nieko nereklamuoja ir nesiūlo, vien tyliai deklamuoja apie tai kas tikra, o kas ne, kas liūdna… Viskas liūdna.

47. The Prodigy “The Fat Of The Land”, 1997
Kai jie breakbytina “Diesel Power”, už kampo kažkur apsikarstę kastetais kapojasi reiveriai su urlaganais. O už kuriuos eina Prodigiai? Kotais pochuj. Šalia Mtvpovienuolikos išpopuliarintų kanalizacijos trankumų energingai pūpso ir beveik dviženkliai technuškės faršai kaip „Narayan“. Ačiū, Essexai, ne tik už Blur‘us.

46. Smashing Pumpkins “Siamese Dream”, 1993
Nešvariausias rokenrolas iš visų. Billy Corganas pyksta apsirėdęs purvinais suplyšusiais džinsais, tepaluotom rankom ir išvirkščiu balsu. Beveik Nirvana, tik ne taip patrauklu ar madinga. Bet kam tai rūpi?

45. Happy Mondays “Pills’n’Thrills and Bellyaches”, 1990
Bandymas apsirijus LSD kurti gitarinį šlamštą. Bet kad ir kokius rokerius bevaidintų, nuo klubo disko rutulio Laimingi Pirmadieniai visai nepabėga, todėl išeina kažkoks marmalas, aplietas Mančesterio betonu. Ir viskas galiausiai apie narkotikus. Dar šiek tiek apie Sopranų soundtracką.

44. Cornershop “When I Was Born for the 7th Time”, 1997
Gerai, visi žino FatboySlimo sugreitintą “Brimful Of Asha”. Ir dar visi žino, kad pajuodę emigrantai užknisa. Bet kada tie pajuodeliai prisimena savo gimtąją kalbą, pasiėma į rankas gitarą ir dj‘ėjaus stalą ir pradeda groti globalizacijai pasidavusias melodijas, išeina kažkas daugiau nei riebaluoti kebabai, suvynioti į nuo tešlos nesiskiriančią servetėlę. O dar kai daro bitlų koverius... Beveik pikantiškas su sūriu.

43. The Charlatans “Some Friendly”, 1990
Vėl Mančesteris, vėl ta neaiški dekadų sandūra, kur gitarom pradeda grot tarčiokai, o rokeriai sėda prie yamahos. Dar keisčiau, kai visa tai užtrunka dvidešimt metų. Kažkas draugiškai šnabžda apie tą vienintelį pažįstamą. O tas pasirodo pažliugusiu velnio veidu…

42. Muse “Showbiz”, 1999
Mūza savo karjera pradėjo beveik patapdami antrais Radiohead, ir vis dėlto kažkur palėpėje atradę seną fortepijoną, sugebėjo išspausti originalaus triukšmelio. Vien “Unintended” galėjo išgąsdinti Galvas ir nutrenkti juos pas jos didenybę elektroniką. Dvigubas darbas. hi5.

41. Suede “Dog Man Star”, 1994
Tipo permeti Duran Duran kičą į savaitę neišbrendamą miegamąjį su daug nuorūkų ir nešvarumų. Tada ilgai mąstai apie savo nekokį gyvenimą, supranti, kad šūdas, o pakeliui į supratimą prirašai daug įrodymų. Prisimeni nelaimingus nutikimus kino žvaigždėms, perduozotus smeigimus ar neįvykusius stajakus. Ir pasijunti šuniška žvaigžde su tobuliausiu balsu dainuojančia nešokančią muziką. Gaunas puikiai.

40. Primal Scream “Vanishing Point”, 1997
Būna tokių filmų, kuriais kas nors taip susižavi, jog sukuria altenatyvų soundtracką. Taip nutiko ir Primal Scream, kurie įsikvėpė iš vieno šaudo-gaudo-greitaivažiuoja blockbusterio ir padarė daug jam skirtos triukšmauja-rėkauja-čilina muzikos. Ta proga atbėgo ir Mani, ta proga išėjo ir Trainspottingas, žodžiu daug vardų, daug garsų ir daug jausmų. Ambient rokenrolas, kur kiekvienas brolis ir sesuo yra žvaigždės, o kiekvienas pajudėjęs būna nukalamas.

39. Pink Floyd “Division Bell”, 1994
Pink Floydam paskutinį kartą mušė Britanijos parlamento varpas, kuris įprastai kviečia parlamentarus balsuoti. Tačiau šį kartą jis kvietė paskutinį kartą kartu susėsti su vėlėmis ir gyvaisiais, kartu pasidalinti Didelėmis Viltimis, prisiminti šniokščiančiais uogienojais nuspalvintą jaunystę, kosmoso užkariavimus ar atšilusius karus. Ir jau niekur nebeskubėti.

38. James “Gold Mother”, 1990
Froidiški Jameso išgyvenimai pasakojami tyra ir lengva forma, it cigarai ne falus, o kokius nekaltus saldainius simbolizuotų. Jameso balsas įtikintų ir aliejaus bei vandens susimaišymo galimybę, o muzikikė vėl draugauja su Mančesterio kaminų dūmais. O dar kada kviečia atsisėsti šalia ar pareiti namo – tarsi kokiame darželinuko sapne, pavargusiame po sunkių ir ilgų dienos bėgimų.

37. Elliott Smith “Either/Or”, 1997
Vienas iš romantinių filmų numylėtų, Amerikos pagerbtų ir nuostabiai monotoniškų. Bet ką nuraminti ar baladžių apie didįjį Nieką papasakoti galintis balsas bei akordų mokanti vieniša akustika . Devinto dešimtmečio Nikas Drakas – su tokiu pačiu likimu, tokia pačia melancholija ir tokiu pat tyliu nuoširdumu.

36. Kula Shaker “K”, 1996
Hey, šitie turbūt yra pamirščiausi iš visų kadaise vešėjusių mainstreamo malonumuose. 1000 ir viena naktis, perpasakota hipišku amerikietišku rokenrolu ir už balos klestinčiu britpopsu, viskas dar gausiai prisiurbta taurino. Sanskritu užrašytos Govinda ir Tattva skelbiasi sėkmingiausiu tarpkultūriniu dialogu. Sandrauga valdo.

35. Sonic Youth “Dirty”, 1992
Jeigu reikėtų rinkti alternatyviausią dalyką šitoje planetoje – tai būtinai turėtų būti Sonic Youth. Pas juos suplaukia visos miesto šiuklės, visi šulinių dangčių trypčiojimai, mašinų šaibų trūkinėjimai ir šaltkalvių žiežirbų šokiai. Pasitarę tarpusavyje jie draugiškai persilydo į naują masę, kuri gali pasakoti istorijas apie girtus drugelius, prieš fašistus kovojantį jaunimėlį ir kitus mieste matytus nesusipratimus. O pagrindinis jų pasakotojas nėra žodžiai, tai mažučiukas, tarp dviejų pirštų suspaustas plastmasiukas, energingai judantis aukštyn-žemyn.

34. R.E.M “Out Of Time”, 1991
Visai nezjbs būna, kai pasenę rokeriai ima į rankas balalaiką ir groja šūdiną namelio prerijose kantri. Bet REM’ai tiek dar nebuvo pasenę, todėl vietoj praeities apmąstymų su mandolina prarado religiją, parepavo radijo dainoje, o įrašinėdami pakeliui sutiko daug šviečiančių laimingų žmonių. Optimizmas, ilgai laikytas šešėlyje paslėptame šampano butelyje iššovęs užputojo ir išsilaistė po visą svietą.

33. Goran Bregovič „Arizona Dream Soundtrack“, 1993
Na šitas čia tam, kad neatsibostų vien tik vakarietiški įpročiai gerti 0.33 pepsio skardinę ar piktintis palaidu šunimi parke. Arizonos sapne susitinka Johnis Deppas, Goranas Bregovičius ir Iggy Popas, susitikę pasakoja savo fantazijas – eskimų haskio tempiamų rogių garsus keičia ortodoksų vienuolių choras, šalia dar mirties mašinoje riedantis Iggis, pabackintas čigoniškomis raudomis. Kvaitulys ir liūdesys čia geriausi draugai, besišnekučiuojantys visas keturiasdešimt minučių ir kiekvienas bandantis įrodyti savas tiesas. Niekam nesiseka nieko įrodyti, visai kaip ir konstruoti skraidymo mašinos. Bet būtent toks turi būti soundtrackas.

32. Alice In Chains “Dirt”, 1992
Pašol Metallicos ir Guns’n’Roses – čia yra tikrasis sunkumų skambėsys. Nenugrimuotas ir neišsipaišęs. Jeigu narkotikai – tai tik stipriausias heroinas, jeigu karas – tik kruviniausias Vietnamas, jeigu likimas – tai tik mirtis... Nuo visų tonų laša grandinėmis išraižytų žaizdų kraujai, susimaišę su Layno Staley balso klystkeliais, taip galiausiai viskas išvirsta į baisiai įtikinamai pastatytą Kriugerišką košmarą. Smagiausia, kad visos metalovos melodijos nevėpso į tave trijų akordų žvilgsiu ir pasistengia pasimiklinti įdomiau, išgaudamos ne tik grasinančius garsus, bet ir pobaisią nuotaiką.

31. Ride “Nowhere”, 1990
Vieni iš pačių įdomiausiųjų spoksotojų į savo batelius. Gitaras išsiderinę įžuliai kreivai, dar prisidėjus The La’s “There She Goes” tinkančiam vokalui, išeina keistai lengva brit-popsu spinduliuojanti atmosfera, apniaukta sulietai triukšmaujančiomis gitaromis. Poliarinė meška, kiras ir kaleidoskopas savo paranojiškus šokius šoka ratu ir ratu ir vistiek išeina galutinė kryptis ta pati – niekur.

30. Slowdive “Soulvaki”, 1993
Dar vieni ir beveik geriausi gitarinių garsų liejėjai. Toks tas shoegaze – skraidantis, kosminis, melancholiškas, tas pažįstamas paryčių po svaiginimosi jausmas, kur persipina aušra su naktim, lengvumas su nuovargiu, saldumas su kartėliu. Apie visa tai yra Soulvakis, apipiltas tiek skrajojančiomis melodijomis, tiek dviejų balsų harmonija, tiek svaigia nuotaika. „Here She Comes“ gali lydėti į amžinybę.

29. Manic Street Preachers “Everything Must Go”, 1996
“Viskas turi tęstis” sukurptas po tragiškų įvykių grupei, todėl čia pamirštamas piktas punkrokiškas triukšmavimas ir pasisemiama melodingumo eliksyro. Net kiek pamirštamas šūdinas socializmas ir meilė Fideliui Castrui, vietoj to tiesiog pasakojami filosofiškesni ir neutralesni dalykai. Manicsai savyje turi tokio popsiškumo, todėl geriausiai sueina singlai, visų pirma “A Design For Life”, o ypač “Australia”. Šiaip jau šitie įrodo, jog ideologija ir menas nebūtinai turi būti tiesiogiai siejami. Net ir dabar jie sėkmingai rokina.

28. Spiritualized “Ladies and Gentelman, We are Floating Into Space”, 1997
Kad šitie čiuvakai gyvena kažkur savam pasaulėlyje, ketvirtoje dimensijoje, jau seniai visiems aišku. Tačiau “Ponios ir ponai…” sugeba kabintis į realybės liūną, todėl išeina toks tobulai tarpinis variantas su daug neaiškių garsų ir plotmių, peršokančių per nuobodžias žanrų taisykles ir pavadinimus. Shoegazinimas čia jau atmiežtas elektronika ar space-rokinimu. Jeigu reikėtų ieškoti Davido Bowie šitame dešimtmetyje – Spiritualized būtų nr.1 kandidatų sąraše. O kai mentai šaudo mentus, tai trunka ilgai ir...spalvingai.

27. Pulp “Different Classes”, 1995
Kai Blur’ai pešėsi su Oasiais, iš tikrųjų laimėjo Pulp, atradę tarpinį variantą socialinių sluoksnių nesutarimuose ir sukūrę vieną įsimintinesnių pop albumų salos karjeroje. Baisiai vasariškas, giedras, optimistiškas, kaip ir visa Anglija, dar nesužinojusi ką reiškia Spice Girls. Jarvis Cockeris nevykeliškai tripena ir išsigandusiai taisosi šukuosena, o aplink siaučia disko spindesys, su “Common People” ir “Disco 2000”. It smagus vakaras, kai dar neprasidėję atchodai nuo narkotikų, kai visos merginos labai gražios, o į darbą tik po niekada nesibaigsiančio savaitgalio.

26. Neutral Milk Hotel “In the Aeroplane Over the Sea”, 1998
Tikriausiai vienas labiausiai išvaistytų ir kvailai praleistos progos vardų apskritai. Beveik vienintelis, bet ypatingas jųjų albumas pasakoja psichodelinio folko istorijas, įgarsintas nieko neprimenančio, bet nuoširdžiausio iš visų vokalo. Istorijos klijavosi, dėliojosi ir išėjo kažkas nepakartojamai draugiško, artimo, tarsi kiekvienas semtųsi tik sau skirtus palaiminimus. O jų aruodas nesibaigia, plinta po visą pasaulį, spalvindamas jį naujomis spalvomis. Ir tai tampa daugiau nei vien muzika, sugrūsta į plastmasės apskritimą.

25. Hole “Live Through This”, 1994
Rokerė kekšė, apsižergusi savo plačiomis kojomis visą pasaulį. Į skylę tada telpa siutinančios nešvarių mokyklos suolų istorijos, vėliau pakeistos purvinų riebaluotų diedų valdomo pasaulio šlykštumu. Ir koks Courtney atsakas į tai? Kova? Vargu. Greičiau supykęs, išsitepęs, dėjęs, girtas ir dar visoks nekoks rokenrolas, lyg ir kiek pagrundžintas, bet iš tikro su savimi nešinas tik šlapimu trenkiančią rūsio dvasią. Rūsio, kuriame roko žvaigždės visai nesiskiria nuo tavęs, o pankrokišką pochuizmas pakeistas piktu manifestu. Ir joks tai ne feminizmas, greičiau neužknisantis durnumas, kažkokiu būdu skambiai išreikštas garsais. Bet tik vieną kartą.

24. Pearl Jam “Ten”, 1991
O čia jau patys tikriausi grungeriai. Bene vieninteliai sėkmingai išlipę iš lovio į didelių scenų šviesą. Dar mokantys grot, mokantys puikiai dainuot, bet ir nespėję pamiršt kaip atrodo pasaulis išlindus iš už brangaus viešbučio kambarėlio. Ir nors atrodo jis lyg ir ne kaip, nebūtina sypint į Sietlą to pamatyt, užtenka porą kartų prasukt Dešimtuką, kuriame makabriškai pagerbtas Jeronimas, juodulys ar gyvastis. Truputi nerimtesnio žvilgsnio ir viskas nuostabu.

23. Bjork “Debut”, 1993
Su debiutu užgimė tobuliausias balsas iš visų. O kuomet tas balsas dainavo kiek popsiškesnes ir malonesnias ausiai melodijas, buvo geriausi laikai. Šiek tiek lengvos šizofrenijos dar niekam nepamaišė, o draugaujant su islande, jos visuomet gali rasti kiek patinka. Tačiau debiute šalia dar prisideda jaunatviškas palaidūniškumas bei vėjavaikiškumas, kada SSRS smeigia vėliavas mėnulyje ar nespalvotai šokama miesto gatvėse. Jokios politikos, jokio protesto – didelėmis akimis ir atvira širdim po pasaulį/

22. Nirvana “In Utero”, 1993
Bene vieninteli chebra, susiejusi savo tematika ir stiliuką su pačių likimu. In Utero ir yra tikroji Nirvana. Be MTV blizgučių ar kvailų intervių. Pavargusi. Iniršusi. Nelaiminga. Besimėgaujanti savimi. Tyliai šnabždanti savo neišvengiamą pabaigą. Šiepianti likimui dantis. Primityvų pankroką keičianti į violančeles. Specialiai gąsdinanti ir besišaipanti iš mainstreamo. Iš vietos, į kurią niekada neturėjo patekti. „All Apologies“ viską apibendrina per kelias minutes.

21. Yo La Tengo “I Can Hear the Heart Beating as One”, 1997
Šis trio galėtų pretenduoti tapti šio dešimtmečio Velvet Underground’ais. Tie patys nerišlūs metodai, tas pati boso ar klavišinių monotoniškumo erzelynė, apdainuota tylutėliais balsais. Elektriniai patriukšmavimai čia atskiesti geriausių amerikietiškų tradicijų folku, galantišku elektronikos prisilietimu ar jau daug kartų atpasakotu shoegaze‘u. Muzika, kuri niekada neuždirbs turtų, bet visada išliks kultinė. Tikras Indie.

20. Beck “Odelay”, 1996
Beckas įkūnija tikrą amerikietišką alternatyvą, gyvenančią purviname vagonėlyje pietuose, pasipuošusia nutrinta skrybele, dykynėse niuniujančią bliuzą, o miestuose repuojančią kantrį. Odelėjaus ritmų išmoningumui ir nerimtam smagumui lygių nėra ne tik apylinkėse, bet ir pačiojo diskografijoje. Kiekvienam albumui neigiant prieš tai ėjusį, “Odelay” davė pradžią nesukaustytai ir multidvasiškai Beko karjerai. O ši yra turtinga ir Markizas Karabasas.

19. The Flaming Lips “The Soft Bulletin”, 1999
Ši grupė pamišusi it koks Johnis Deppas Burtono filmuose. Iki tol grojusi tvarkyngesnį ir griežtesnį rokenrolą, į senatvę jie pasinešė į savo fantazijų gelmės ir atkapstė iš ten keisčiausių klajonių ir tripų. Tiesa, nepaskutinę vietą turėjo ir narkotikai. Taigi, Minkštas Biuletenis pasakoja apie mirtį ir kitas baisybes disko stiliumi, nekaltai, nerišliai ir atsainiai baladodamas pamišusius ritmus, pasiklydusias jonikas, tirpstančias gitaras. Jis laukia supermeno, kruvina kibirkštis, pjaustosi... Smagiausia, jog po dešimt metų grupė atgaivino dar gilesnį skambėsį ir sužybėjo „Embryonic“. Žodžiu, repectas.

18. Sigur Ros “Agaetis Byrjun”, 1999
Agaetis Byrjun pradėjo šių nepakartojamų islandų mainstreaminę karjerą. Kartu su violančelės lazdele braukomom gitarom, negyvenąmą landšaftą atvaizduojančia atmosfera, unikaliom orkestruotėm, iki galo pasisotinti leidžiančiomis trukmėmis. Viskas neišblizginta, bet be galo malonu ir sveika. Sveika širdžiai ir sielai. Sveika atrandant islandų kalbos grožį ir svajojimo malonumą. Beveik teatras.

17. Blur “Parklife”, 1994
Toks tas parko gyvenimas. Kada keliesi kaip patinka, išeini apsimiegojęs pasivaikščiot, pašert prijunkusių tvenkinio žasų, plepėt nesąmones su kiekvienu sutiktu, visi be galo mandagūs... Visiška Anglija. Apie ją pasakoja popsiškiausias roko albumas, kuriame supilta viskas, kas nesudėtingo atsiranda po ranka – pank-rokiškai paprastos melodijos, oi! triukšmai, Damonas Albarnas, keletas baisiai gražių lėtumėlių, The Kinks, antikapitalizmas, vėl Damonas Albarnas... Jau tada, kai pasaulis dar nieko nežinojo apie paišytas beždžionėles, jis buvo pakankamai muzikaliai pakvaišęs. O „Parklife“ dar susidraugauja jaunystė ir Cool Britannia. Visiškas 90‘s.

16. Nirvana “Nevermind”, 1991
O kaip be šito. Net jei “Smells Like Teen Spirit” įmanoma išvemt per visus galus, čia slepiasi daugiau paslaptėlių, kurias staiga sužinojo visas rutulys. Nesudėtingas, nuoširdus Nevermaindo grandžas nešasi viso laikmečio žinia kartu su idealizmo nuovargiu, komercijos nupuolimu, hipiškų vertybių griūvėsiais. Pankavimas iš px pereina į žinau, bet nieko negaliu padaryti plotmę, todėl kerta kur kas tvirčiau ir iškalbingiau. Instrumentai tik šalutinis reikalas.

15. Pavement “Crooked Rain, Crooked Rain”, 1994
Pavement formulė man ir dabar iki galo neaiški. Atrodo muzikuojama visai nepersistengiant, lengvu, kalifornietišku stiliumi. Ir vistiek išeina kažkas tokio. Tokio, kad Žaliai Dienai iki šitos chebros kaip Butanui iki ekspedicijos į mėnulį. Jų lo-fi spinduliuoja nerūpestingumu, it koks Baywatchų serialas, atmetus porno elementus. O kad šįmet jie atsibaladoja iki Heinekeno tai visai graužu.

14. Radiohead “The Bends”, 1995
Devintas dešimtmetis priklauso Radiohead gitaroms. Jos dar nenuvargintos paranojiškų užmuštų garsų, nežino kas yra minimalizmas, už tai jų daug, jos energingos ir skambios. Kai su “Pablo Honey” galvos vos netapo nuobodžiais štatiniais rokeriais, Bendsai pradėjo naują, kur kas smagesnį etapą, kai Yorko falsetas apsimaišė su britpopso garsais, o aplinkiniai tik ir ėmė kopijuoti naujai atrastą formulę. Todėl šio albumo sėkmė kažkaip tik vėliau ir sužibo. Ir ne vien dėl Netikrų plastikinių medžių.

13. The Beta Band “The Three EP’s”, 1998
Čia iš viso ne albumas. Tai trys demuškės, sulytuotos į vieną paką, vos suspaudžiant jas iki maksimalaus 90minučių laiko. Pradžia garsiai galėjusio skambėti vardo, taip niekad ir deramai neištarto. Reiverių, nutrenktų į kaimo fermą ir ten pasimokiusių grot akustiniais instrumentais, bet taip ir neišmetusių dj-ėjaus pulto. Neįsipareigojusių nei žanrui, nei fanams, nei leidyboms. Todėl susiradus kokį aprudijusių čiukčių lūpinuką, visai nesibodima jo panaudoti. Garsai be ribų.

12. Suede “Suede”, 1993
Zomšo debiutas buvo tas negeras reiškinys, gražinęs į indie sceną stilių, blizgučius ir taip sakant kultinį statusą. Tačiau pamiršus tai, atsirado dar ir nepakartojamas vokalas, įdainavęs tokias nuostabiai prasinarkašinusęs melodijas kaip “So Young” ar “Animal Nitrate”. To labai nekentė grungeriai iš už balos. To visai nesunku nekęsti žiūrint ir be galo sudėtinga – klausant. It kokie T.Rex, ne tik pasidabinę, bet ir skambėję ir net šlykščiai apvogti Oasių. Rokavas britpopsas.

11. Portishead “Dummy”, 1994
Nieko nėra kraupiau ar niūriau nei Gibbons vokalas, apsuptas visai nedraugiškų sintetinių ritmų. Ypač kai aplink taip linksma ir smagu. Bet toks tikrasis trip-hopas – atšiaurus, bet kartu baisiai kabinantis. Net jei lietuvaičiai ir nesuprato Tricky, Portishead šoka dar aukščiau ir visiškai nesiekia supratimo. Intelektuali šyza.

10. The Verve “Urban Hymns”, 1997
Nors Vervai išsiskyrė tiek pat kartų, kiek ir išleido albumų, savo audringoj karjeroj jie sugebėjo atrasti nišą ir tobulai muzikai padaryti. Urban Hymns pasimaišė viskas, kas geriausia nutiko salos roko scenoj per keliasdešimt metų – nuo Rolling Stones pergrojimo, Led Zeppelin gitarų iki shoegazinimo, brit-popso ir dar baisiai išsilaikiusio vokalo. Net kei reperiai supisa „Bittersweet Symphony“ melodiją, ji nepraranda žavėsio, o kur dar „Velvet Morning“; „Sonnet“ ar „Space and Time“. El Clasico.

9. R.E.M “Automatic For The People”, 1992
Sulėtėjo ir paniūro Chaotiškas akių judėjimas čionai. Nusimetė nuo gitarų visus fūzus ir dažniau prisėdo prie pianino ir akustikos. Išėjo labai gražu. Truputi depresuotas folk rokas. “Drive” ir “Man On The Moon” yra puikiausias Atėnuose užgimęs dalykas. Bet kuriuose Atėnuose. Tenesupyksta Platonas.

8. Blur “Blur”, 1997
Blurai rišo reikalus su The Kinks ir persimetė už jūrų atrasti Pavement akordus. Taip ilgai besityčioję iš per rimto grunge’o, patys paragavo narkotikų sunkumų ir sukūrė “Beetlebum”. Tikras pavyzdys, kodėl Coxonas yra vienas genialiausių gitaristų ant svieto užgimusių šiuo laiku. Jis čia ir padainuoja apie tai kokia tu nuostabi. Albarnas tuo tarpu žudo vakarėlius, mėto kiniečių bombas, sėja mirtį dėl meilės ir laukia kiestų naujienų iš dar vienos žvaigždės. Žodžiu visai nebelinksma, bet labai nauja ir originalu. Lo-fi skambėsiu įdainuotas nuovargis.

7. The Pixies “Bossanova”, 1990
Metę surf-grunge rokeriavimą, Pixies pagaliau tapo melodingi. O ką jau jie darė, tai padarė iki galo. „Ana“ yra trumpiausia ir nuostabiausia viso dešimtmečio dainelė. Į The Breeders pabėgusi grupės panelė čia jau vietos kaip ir nebegauna, todėl Francis gali daryti ką tik nori. Ir nors skamba viskas kiek tiesiau, tai vis dar saugiai aplenkia mainstreamą ir nusėda tik alternatyviausiuose Europos festivaliuose. Ačiū jiems už pitchfork.

6. Massive Attack “Blue Lines”, 1991
Massive Attack sulipdė albumą, kuris iš esmės pakeitė elektroninės muzikos sampratą, bet kartu išliko pakankamai easy-going. Sunkiai bešliaužiantys bytai, pritilęs hip-hopas, sunkios melodijos ir grafičiai ant sienų visur aplink. Šunys su akiniais ir reperiai be magų ant peties. Visa tai yra Massive Attack. Ir trip-hopas dėl to valdo. “Unfinished Sympathy” yra visos dekados garsas, o Shara Nelson – balsas.

5. U2 “Achtung Baby”, 1991
Dar vieni revoliucionieriai. Tie 1991 metai kažkokie mistiniai apskritai. Bono su šaika metė visus kantri nukrypimus ir atrado elektronikos platybes. Jinai nepradėjo kurti kažkokių perdėm sintetinių garsų, tačiau kiek patiuningavo Edge gitara ir ši pradėjo skleisti kažkokius modernius garsus. Dar nei trupučio neprikimęs balsas dovanojo tokias balades kaip „So Cruel“ ar „Love Is Blindness“. Nu „One“ aišku. Nors šitas stiliukas, kurį U2 čia užkūrė greitai išsisėmė, bet dar spėjo vėliau padovanoti kiečiausią Batmano soundtracką. Jokių kalbų apie taiką – vien tik muzika. Who‘s Gonna Ride Your Wild Horses.

4. Oasis “(What’s the Story) Morning Glory”, 1995
Su šiuo Oasis neilgam perėmė estafetę iš biltų ir smithsų. Tą formulę, kai žinai kas yra tikras rokenrolas. Nebūtinai išmintinas, nebūtinai švarus ar taisyklingas, net ne visai originalus, tačiau supuola taip, susideda viskas ir va tu jau aukštai aukštai. Nepaisant tolimesnių karjeros kataklizmų, Ryto Šlovė jų dar nežino ir mėgaujasi sunkesniu brit-popsu, Liamo rankomis kišenėse, Noelio pykčio neieškojimu praeityje. Teisingas reikalas.

3. Primal Scream “Screamadelica”, 1991
Kai kitoj Atlanto pusėj žmonės liūdėjo, Mančestery ir kitur siautėjo Traukinių Žymėtojai – ne tie kur su Evanu Macregoru vaikšto, bet tie patys, kurie laiku suprato, kad pasikeitė ir narkotikai, ir muzika, ir laikmetis. Suprato ne iki galo todėl bandė derinti naujai užgimusią house kultūrą su old-skūlinėm gitarom. Dar pasikvietė gospel chorą, pajazzavo, pasamplino ir pan. Pavyko neįtikėtinai gerai. Užtenka pažiūrėti į tą žvairą didelių vyzdžių viršelį, kuris geriausiai čia viską nusako. Lieja spalvas, laiką ir erdvę. Albumui net specialiai Mercury prizą įsteigė.

2. My Bloody Valentine “Loveless”, 1991
Na, čia daugiau negu muzika. Kažkas, pakylantis į aukštesnę dimensiją. Kažkas liejantis naujus potyrius ir naujus atspalvius. Albumas, kurio tyli šlovė tokia didelė, jog net dvidešimt metų bijoma įrašyti naują. Trūksta žodžių tai harmonijai, kuri čia pasiekiama tarp vokalo ir gitaros. Reikia įsijungti „To Here Knows When“, kad pavyktų suprasti. „Soon“ kada nors bus pirmas mano koveris. Shoegaze visame savo didume.

1. Radiohead “Ok Computer”, 1997
Štai ir pirmieji. Patapę devinto dešimtmečio Pink Floyd. Šio įrašo inovatyvumas, veržlumas, nenuspėjamas modernumas yra pritrekiantys. Tai yra post-modernizmas. Kada tradicinės formos ir žanrai praranda reikšmę. O šalia beribio konceptualumo yra „Karma Police“ ir „Let Down“. Dar kompiuteris nužudė brit-popsą ir nutiesė kelią kiek šiurpesniam skambėsiui. Dar jis pagimdė ir Kid A. Va ir nr.1

doblog.blogas.lt

2010 m. birželio 12 d.

_nevermind_ / Reklama

2010 m. rugsėjo 22 d.

_nevermind_ / Kur dėti atgimimo rokenrolą?

2010 m. balandžio 22 d.

_nevermind_ / Įvadas pas spoksonačius į batus

2010 m. balandžio 11 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (9)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Isa
2014 m. kovo 31 d. 06:43:13

hmm, Massivų Blue Lines šeštoj vietoj, neblogai neblogai, tik pasigendu Underworldų Second Toughest in the Infants, na bet gal reiktų daryt atskirą elektronščikų kategoriją, šiaip geras topas ir kondencuoti aprašymai

Atsakyti

pain
2010 m. birželio 15 d. 13:05:50

Atsakyti

MrEko
2010 m. birželio 12 d. 20:33:10

ne visai , bet ....

____________________
One World, One Sky, We Live, We Die

Atsakyti

LoseControl
2010 m. birželio 12 d. 12:42:18

Atsiprašau, praleidau... Labai patiko 'aprašymai'

Atsakyti

LoseControl
2010 m. birželio 12 d. 12:38:53

Visai nieko... Panašūs pas mane bųūtų, tik kita tvarka. Ir mažiau

Pearl Jam buvo ar neįdėjai (gal aš praleidau)?

Atsakyti

_nevermind_
2010 m. birželio 12 d. 12:36:01

Silentist,

Pas mane Soulvaki kažkoks Deluxe Edition kur viso 14 kūrinių, kiek žinau originaliam pirmam buvo dešimt. Tai čia pridėta keleta instrumentinių, Some Velvet Morning koveris (šitas labai įdomus). O šiaip visas cd lb geras, o shoegaze dažniausiai reikia klausyti vientisus ir per daug ko neišskyrinėt, tai su šitu lygiai taip ir yra.

____________________
www.jukebox.lt

Atsakyti

Prophet
2010 m. birželio 12 d. 12:12:41

Hmm man R.E.M. Automatic for People vis dar išlieka geriausiu albumu kokį girdėjau, todėl pamatęs jį tik 9 vietoje šiek tiek nusivyliau. Šiaip topas įdomus, su kai kuo gal ir norėčiau ginčytis, bet ai permažai aš 90's albumų turiu.

____________________
http://www.last.fm/user/prophetas

Atsakyti

Silentist
2010 m. birželio 12 d. 12:08:01

O _nevermind_ ,
Slowdive “Soulvaki”, 1993 ar turi vieno disko, ar double cd leidima?
Man " persipindavo Aušra su naktim ", cia perkeltine prasme

, bet Ausra's gone...
Be Tavo pamineto „Here She Comes“ man dar labai patiko is albumo: Machine Gun, ir When the sun hits.
O antrasis diskelis kupinas neisleistu ir senesniu ju dainu, keli remiksai dar. O prodiuseris Brian Eno gerai padirbejo su sita grupe

namely: When the sun hits & Souvlaki Space Station.

____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.

Atsakyti

Silentist
2010 m. birželio 12 d. 11:52:31

Oi, kaip patiko akis " paganyti " sitoj ekskursijoj, pop ir rock albumai (electronica arba sokiu, kaip matau, isskirta tik Prodigy)
(ypatingai man The Fugees “Score", The Prodigy “The Fat Of The Land”, Smashing Pumpkins “Siamese Dream”, R.E.M “Out Of Time”, Slowdive “Soulvaki”, Pulp “Different Classes”, Bjork “Debut”, Yo La Tengo “I Can Hear the Heart Beating as One”, Blur “Parklife”, Portishead “Dummy”, R.E.M “Automatic For The People”, U2 “Achtung Baby”, )
Tik gal man per daug rock/brit-pop, pasigedau Kylie ir Madonna puikiu pop albumu, kaip pastarosios Ray Of Light, bet gera, del skonio nesigincijama

____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
DjVaids	Release Me Agnes Carlsson	2
einaras13	Stronger Kanye West Turbūt vienas geriausių gero samplinimo pavyzdžių - sample\'as duoda tik atspirties tašką, bet virš jo einančios melodinės ir vokalinės idėjos yra šviežios ir įdomios	1
malia	Sweet but Psycho Ava Max	1
Konditerijus	Before We Disappear Chris Cornell	1
PLIKASS	Trumpets (Never be the Same Again) Flipsyde	1
Silentist	First of May Tony Hadley Bee gees dainos koveris	0
Alvydas1	Bring Me the Head of Romanez Rome	0
Sahja	Novyj god zhdjot Vera Brezhneva	0