Neapsimesiu, kad naujausias LP albumas man patiko nuo pat pirmos perklausos. Taip, jei ne Chesterio tragedija, visai tikėtina, kad šio albumo taip ir nebūčiau prisijaukinęs. Gerokai lengvesnė muzika, gerokai daugiau elektroninių, pop ir kitų pačių įvairiausių elementų... tik ne to gerkles plėšančio nu/alternative metalo, dėl kurio LP taip išpopuliarėjo ir kuriuo taip sužavėjo milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Bet vienas dalykas šiame albume nepakito - tai kaip visada nuostabūs dainų tekstai. Ir „One More Light“ yra ta daina, kurioje absoliučiai kiekviena eilutė yra tobula. Turbūt ir logiška, kad būtent tekstas, o ne gana paprasta melodija čia užima svarbiausią vietą. In the kitchen...One more chair than you need. And you're angry, and you should be - it's not fair. Just cause you can't see it, doesn't mean it isn't there...
Nors praėjusiame albume ir buvo pora nuostabių dainų, visgi iš esmės tai turbūt buvo žingsnis atgal „RED“ diskografijoje. Todėl belaukiant naujojo „Gone“ buvo sunku nuspėti, ko iš jo tikėtis. Tikrai nemažai grupių paskutiniais metais pradėjo leisti gerokai silpnesnius albumus nei savo karjerų pradžioje ir buvo nerimo, kad kažkas panašaus gali nutikti ir su „RED“. Visgi nutiko priešingai - nors eksperimentavimų su atskirų dainų elementais nemažai (ir jie tikrai ne visada vykę), bendras vaizdas išties puikus. Titulinė albumo daina, kartu su singlu „Losing Control“, kiek išsiskiria, tačiau praktiškai bet kuris kūrinys albume yra vertas būti geriausiųjų metų dainų tope.
Daina išleista vos prieš kelias dienas, tad turbūt tai, jog dar nespėjau jos 'atsiklausyti', didele dalimi lemia tokią aukštą poziciją. Vis dėl to, tokio lygio kūrinio „Blue October“ nebuvo sukūrę nuo pat „Hate Me“. Ir kai jau atrodė, kad sulig „Home“ išėjimu galima apie šią grupę pamiršti, jie sugrįžta su išties puikiu darbu. Daina, kuri iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodo esanti smagi bei linksma, bet tai tėra kaukė giliai joje slypinčiam sielvartui.
Jei ir yra grupė, dėl kurios naujos muzikos kokybės gali neabejoti, tai Seether. Per visą savo karjerą neišleidę nei vieno silpno albumo pietų afrikiečiai nenuvilia ir šįkart. Netgi, sakyčiau, sukuria vieną stipriausių studijinių įrašų savo diskografijoje. Buvo sudėtinga pasirinkti tarp „Nothing Left“ ir „Let You Down“, bet ironija pridengta savidestrukcija pirmojoje turbūt visgi paliko kiek gilesnį įspūdį.
AJ Channeris yra turbūt vienas universaliausių vokalistų, kuriuos kada nors teko girdėti. Nuostabūs „švarūs“ (clean) vokalai, puikiai atliekamos screamo ir net repo partijos - jis sugeba praktiškai viską. Kažkada youtube dėka atsitiktinai užklydęs į FFTG „Excuse Me“ video atradau vieną unikaliausių ir įdomiausių naujai susikūrusių alternatyvaus metalo grupių. „The Voiceless“ yra eilinis to įrodymas.
Pats šiemet išleistas „Evanescence“ albumas buvo išties gan keistas. Tai lyg ir kažkas panašaus į geriausių hitų rinkinį, bet buvo tarytum bandoma visas geriausias dainas pateikti kiek kitokiu pavidalu. Kai kurios dainos išėjo visai neblogai, kitų klausytis antrą kartą nebenorėčiau. Visgi „naujajame“ albume buvo ir pora originalių ir prieš tai negirdėtų dainų. Viena jų – „Imperfection“ - mane sužavėjo nuo pat pirmos perklausos. Tai yra Amy Lee savo aukščiausiame taške - tokio lygio kūrinio ji nebuvo parašiusi jau kokius 10 metų. Tekstas, vokalo viražai ir, svarbiausia, Amy vizitinė kortelė - emocijų gylis tiek tekste, tiek balse - viskas sukomponuota kone idealiai.
Panašiai kaip ir „Blue October“ – „I Hope You're Happy“, šią FFDP dainą atradau vos prieš keletą dienų. Tai vienas iš tų baladinių kūrinių, kuriems gilus, žemas vokalisto Ivan Moody balsas suteikia tokį galingą ir tuo pat metu tokį trapų pavidalą. Jei ieškote gerų roko/metalo baladžių, FFDP dainos neabejotinai yra vienas geriausių pasirinkimų, o „Gone Away“ tikrai būtų kažkur to sąrašo viršuje.
Turbūt vienas rimčiausių mano muzikinių atradimų šiemet. WCAR yra grupė, įstrigusi tarp populiaresnio metalo skambesio ir aštresnio metalcore'o, bet bent jau mane būtent tas sugebėjimas išsirankioti geriausius aspektus iš keleto skirtingų stilių bei sukomponuoti juos į savo kūrybą išties žavi. Naujausias WCAR albumas „Cold Like War“ turi ir daugiau nuostabių dainų, kaip kad titulinė, „Learning To Survive“ ar „Wasted Age“. Visgi būtent „Foreign Fire“ mane užkabino labiausiai.
Kai pirmą kartą išgirdau šį singlą, atrodė, jog „Rise Against“ pagaliau vėl išleis išties gerą albumą. Visgi, dauguma kitų kūrinių skambėjo gana vidutiniškai. Nepaisant to, „The Violence” buvo ta daina, kuri tiek savo melodija, tiek ypač tekstu, sugrąžino atgal į geriausius RA laikus ir vėl priminė apie tokius šedevrus kaip „Hero of War“, „Satellite“ ar „Wait For Me“.
Jei reikėtų rinkti geriausius metų albumus, „Help“ neabejotinai būtų pirmajame penketuke, visgi tai, kad albumas išleistas metų pirmoje pusėje, lėmė, jog tiek albumo titulinę dainą, tiek „Crooked Teeth“, tiek bent kelias kitas iš mano klausomiausių metų dainų palaipsniui išstūmė naujesni kūriniai. Visgi „Papa Roach” jau bene trečiu albumu iš eilės sugeba nustebinti iš naujo. Lyg ir pasilikdami prie panašaus žanro, bet kas kartą savo muzikoje atrasdami vis naują „kabliuką“ ar kampą. Nors „Help“ susilaukė didesnio populiarumo, būtent „Crooked Teeth“ yra daina, kuri man šiame albume padarė didžiausią įspūdį.
Vienu žodžiu, visai mane sudominęs sąrašas. Skyriau dėmesį tam, kas jau seniai neitin domina. Išsiskiriantis topas tuo, kad visų dainų stilistika panaši. Seether daina visai stiprus reikalas, Five From The Gods maloniai nustebino - galingi rifai nuskambėjo, neblogas vokalas. Evanescence man kažkas nesusiklausė, nors visai įdomu buvo pasiklausyt kaip pasikeitė. Five Finger Death Punch labai neprastas metalo koveris, gali lygiuotis su originalu.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Nors Viliaus muzikinis skonis yra vargiai sutapatinamas su mano (gal kartais kažkurioje vietoje interesai susikerta), tačiau šiame tope visai išsiskyrė Seether daina, ji mano ausims pasirodė visai maloni, taip pat Evanescence suintrigavo (dainos pradžia tikrai nustebino, net išsižiojau, tačiau į pabaigą visai neblogai susiklausė). Jaučiau, kad ir Papa Roach groja visai solidžias partijas, tačiau pati daina iš esmės neužkabino. Man, kaip nesidominčiam metalcore / nu metal / alternative metal scena, šis sąrašėlis yra visai informatyvus.
Dėl UFC: džyzas, no. Stebėti, kaip maitoja fizionomijas – tikrai ne mano hobis Tiesiog dėl bendro išprusimo/akiračio praplėtimo stengiuosi domėtis viskuo (fiziškai neįmanoma, bet bandyti verta).
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 3
Neregistruotų vartotojų: 246
Iš viso užsiregistravę: 72908
Naujausias narys: Rubinute
Šiandien apsilankė: 54146
Music.lt Skype
Music.lt Facebook
2018 m. sausio 2 d. 21:40:02
Vienu žodžiu, visai mane sudominęs sąrašas. Skyriau dėmesį tam, kas jau seniai neitin domina. Išsiskiriantis topas tuo, kad visų dainų stilistika panaši. Seether daina visai stiprus reikalas, Five From The Gods maloniai nustebino - galingi rifai nuskambėjo, neblogas vokalas. Evanescence man kažkas nesusiklausė, nors visai įdomu buvo pasiklausyt kaip pasikeitė. Five Finger Death Punch labai neprastas metalo koveris, gali lygiuotis su originalu.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. sausio 2 d. 16:23:15
Nors Viliaus muzikinis skonis yra vargiai sutapatinamas su mano (gal kartais kažkurioje vietoje interesai susikerta), tačiau šiame tope visai išsiskyrė Seether daina, ji mano ausims pasirodė visai maloni, taip pat Evanescence suintrigavo (dainos pradžia tikrai nustebino, net išsižiojau, tačiau į pabaigą visai neblogai susiklausė). Jaučiau, kad ir Papa Roach groja visai solidžias partijas, tačiau pati daina iš esmės neužkabino. Man, kaip nesidominčiam metalcore / nu metal / alternative metal scena, šis sąrašėlis yra visai informatyvus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. sausio 2 d. 12:05:07
____________________
Ištrinkite anketą, ji nebebus naudojama, ačiū.