Kiek atsimenu Linkin Park’ai nuo pat pradžių nesiruošė malti šūdo ir griebė jautį už ragų. Dar savo jaunystės dienomis grupė buvo linkusi į eksperimentus ir išbandymus. Nuo pat pirmųjų demo įrašų iki daugelį sukrėtusio Minutes to Midnight. Nuo pat pradžios, kai dar vadinosi Xero, vaikinai grojo sunkiai ir agresyviai. Maišė hip-hop’ą ir roką, šitaip sukurdami naują skambesį, deja nesėkmingai. Keitėsi sudėtis, grupės pavadinimas, stilius. Chester’io Bennington’o atėjimas atgaivino grupės skambesį ir būrė vis didesnį fanų ratą. Debiutinis albumas Hybrid Theory sudrebino muzikos pasaulį ir mano kuklia nuomone vis dar yra šedevras. Meteora buvo tarsi Hybrid Theory pratęsimas, tačiau kai kur jau buvo galima pajusti krypties pokytį (lyriškesnės dainos, daugiau Chesteri’o). Minutes to Midnight buvo būtent tai, kas pradėjo megztis jau Meteoroje. Albumas sukrėtė ir nuvylė ne vieną Linkin Park’ų faną. Visi tikėjosi dar vieno Hybrid Theory, tačiau lėtas ir lyriškas tempas buvo nauja grupės kryptis ir dar vienas posūkis savęs atradimo link.

Ir štai, praėjus dekadai nuo Hybrid Theory patekėjo A Thousand Suns. Jau nuo pat pradžios buvo aišku, kad albumas bus kitoks, o pirmasis singlas The Catalyst kėlė nerimą ir nusivylimą. Kad ir kaip bebūtų žinojau, kad vaikinai nebeįrašys dar vieno Hybrid Theory, nors giliai širdyje vis dar laukiau ir tikėjausi.

Jau nuo pirmų akordų atrodo, kad A Thousand Suns bus kažkas kitokio. Kažkas, kas arba labai patiks, arba supykdys ir nuvils.

Lėtas intro The Requiem kažkuo primena Pink Floyd’ų Goodbye Blue Sky. Apdirbtas Shinodos vokalas skamba kaip moters balsas dainuojantis eilutes iš singlo The Catalyst. Sekantis Radiance – Roberto Openhaimerio ištarti žodžiai, bet tai tik perėjimas į kitą dainą Burning in the Skies. Burning in the Skies pirma rimta daina albume. Daina pasižymi ramiu ritmu, kuris eigoje kinta ir greitėja. Muzikinis fonas ganėtinai naujas ir negirdėtas grupės kūryboje.

Empty Spaces – dar vienas perėjimas. Girdisi svirpliai, ginklų šūviai, sprogimai, balsai, kas primena Metallicos One intro. Sekantis kūrinys When They Come For Me – vienas iš labiausiai išsiskiriančių albume. Džiunglių ritmas ir vokalinis “aaaa-aa”aa” skamba originaliai ir iki šiol negirdėtai. Įdomus dalykas, kad daina rodos tarsi būtų parašyta visiems tiems, kurie iki šiol dar laikosi įsikandę motinos spenio ir nenori paleisti, vis dar laukdami trečiojo Hybrid Theory. “Everybody wants the next thing to be just like the first. And I’m not a robot. I’m not a monkey <…> Ya’ll ought to stop talking start trying to catch up motherfucker” – Visi nori, kad grįžtume prie senojo stiliaus, bet mes ne robotai, mes ne beždžionės, užsičiaupkit ir suaukit!

Robot Boy – ganėtinai standartiškas takelis. Klavišinių intro, Joe Hahn plokštelė ir plojimas į kurį įsilieja švelnus Chesterio ir Mike dainavimas. Jornada Del Muerto – dar vienas perėjimas. Waiting For The End – pirmą kart išgirdus priminė kažką iš seno gero roko, bet tuo pačiu skambėjo naujai ir šviežiai. Daina ganėtinai lyriška. Blackout nors ir sunki, bet turbūt viena silpniausių albumo dainų, tačiau išsiskiria pirmą kart grupės istorijoje repuojančiu Chesteriu. Vis dėlto perklausius, niekaip negali sakyti, kad daina nereikalinga. Ji albumui tobulai tinka, o be jos jaustųsi tuštuma.

Wretches and Kings turbūt viena stipriausių albumo dainų. Takelis ganėtinai įdomaus skambesio ir standartinės Linkin Park struktūros. Iš albumo išsiskiria “mindblowing” Chester’io partija. Wisdom, Justice, and Love dar vienas perėjimas – Martin Luther King Jr. citata. Iridescent iš pradžių labai primena praėjusio albumo takelį In Between, bet prisijungęs Chester’is įpūčia kitokį skambesį. Fallout dar vienas perėjimas, kuriame skamba robotizuoti Burning in the Skies žodžiai.

The Catalyst – pirmasis albumo singlas, skamba kaip daina malda. Įdomus dalykas, kad klausant visumą daina skamba žymiai geriau, nei klausant kaip singlą. The Messenger – visiškai kitokia, paskutinė albumo daina. Akustinės gitaros brazdėjimas ir Chester’io vokalas. Takelis keistai atpalaiduoja po sunkios elektronikos dozės ir tarsi tvirtina, kad meilė mus išgelbės nuo visų negandų. Na, ji to nepadarys, bet daina graži.

Keista, kad dainas klausant pavieniui jos niekuo neypatingos, bet paleidus visą albumą, jausmas neapsakomas.

Reziume

Linkin Park nepabūgo ir žengė ryžtingą žingsnį savęs atradimo ir eksperimentavimo link, sukurdami visiškai naują skambesį, sujungdami daug įvairių garsų ir instrumentų ir dar kartą įrodė, kad nesiruošia grįžti prie to, nuo ko pradėjo. Nekantriai laukiu kito įrašo ir giliai širdyje nebesitikiu ir nebenoriu, kad grįžtų senieji Linkin Park.

Įrašydami Hybrid Theory jie prasiveržė į muzikos pasaulį ir subūrė milžinišką fanų armiją. Meteora ją dar padidino, Minutes to Midnight sumažino, o A Thousand Sun pakėlė klausymo patirtį į kitą lygį.

Tai jau nebe Linkin Park, tai A Thousand Suns.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.