And what's now?

Aš neturiu nieko.

Bet ar aš laiminga?

Taip.

Tuo pačiu, turiu viską. Rodos, viską, ko gali žmogus panorėti mano situacijoje.

Tik viena bėda.

Kas aš?

Jis lėtai žengė žingsnis po žingsnio iš savo nulemtojo pragaro. Tikėjosi, kad tai truks amžinai, tačiau palaiminga vilties ranka ištraukė į netikėtas aukštumas nusivylusią sielą. Jis manė, kad niekas nesugebės pataisyti sugadinto žmogaus.

Vaje. Čia jis buvo teisus.

Bet apie tai vėliau.

Jis... turėjo svajonę. Kelias svajones. Nesikeikti, nerūkyti, negerti, surasti nuostabią antrąją pusę, išmokti kokią nors pelningą profesiją, visada būti geram ir taip toliau ir panašiai, visi mes žinom tą idiliškai nuostabios ateities planą. Kažkur giliai giliai.

Tačiau ne visoms svajonęms lemta išsipildyti.

Gyvenimas privertė jį nesusiaikyti nuo keiksmų prieš tuos, kuriems nerūpėjo niekas. Gyvenimas jam parodė, kad net ir angelai kartais užtraukia dūmą. Kam? Priklauso nuo situacijos. Tie maži mirties kareivėliai kartais padeda pasimiršti, prasmegti, pamatyti, susimąstyti, atrasti... o klasiškas raudonas vynas dešimtą valandą vakaro, irgi laikomas gėrimu, - tiesiog neišvengiamas. Su antrosiomis pusėmis... kiek keblesnė padėtis, nei paprasta akis galėtų užmatyti.

Jis manė, kad įmanoma rasti kažką dabar, lydėsiantį pusę amžiaus į priekį. Jis manė, kad visi tokie, kokius jis mato. Manė daug, bet pasaulis jį išmokė niekada nepasitikėti iki galo. Pasaulis papasakojo jam istorijas apie žmones, gyvenančius dvigubus gyvenimus. papasakojo ir apie tuos, kurie Visada yra kažkur netoliese. Ir papasakojo apie tai, kaip jis pats negali savimi pasitikėti.

Kartais žiaurus pasaulis jam pasakoja pasakas apie tai, ko būti negali. Kaip negali būti žmogaus arti, kuris sugebėtų išlaikyti jį šalia per visus tuos nudegimus ir griuvimus, vykstančius ir vykstančius iki kol užkops į ten, iš kur galės būti naudingas kitiems. Kartais jis susimąsto, kodėl, turėdamas tokias galimybes, jis vistiek praranda. Ir praranda ne daiktus, o žmones, Daug. Iškart po kelis.

Tačiau yra ir kažkas, kas amžiais lieka šalia. Kam galima išsipasakot, kas galbūt beveik niekad nesupranta, bet atjaučia, gal nevisada taip, kaip tikiesi, bet visada nuoširdžiai. Ir kai jis mėgina įsivaizduoti, kas būtų, jei ta užuoveja staiga taptų modernia įstaiga... Čia vaizduotė ir pasibaigia.

Mes, žmonės, esame keisti padarai. O laikome save dar keistesniais, Tas mus ir padaro ypatingais: mūsų tikėjimasis būti nuostabiais. Galbūt mes ir neturime nuostabių gyvenimų, bet tai, ką mes darome, mus visus veda ten, kur mes turėtume būti.

Dabar susimąsčius.

Kur mane tai veda?

Visada yra žaizdų, vienokių ar kitokių, kurių niekada nesugebėsi išgydyti. Tačiau yra ir tų neįtikėtinų momentų, dėl kurių viskas įgauna prasmę. Dažniausiai tai perdėta, neteisingų troškimų iškreipta vizija, tačiau ji vienpusiškai veda teigiama kryptimi.

Net jei tu pats to nejauti. Galbūt taip tiesiog turi būti?