„Atomic Rooster“ Lietuvoje – antra perspektyva

Šiam savaitgaliui esu suplanavęs dvi muzikines apžvalgas: „Godflesh“ Rygoje praėjusį savaitgalį ir „Atomic Rooster“ Vilniuje trečiadienį. Kadangi 4Blackberry neseniai paskelbė savo perspektyvą „Atomic Rooster“ pasirodymui Kaune, tai aš lankiausi jų koncerte Vilniuje ir bus labai smagu šias perspektyvas po to palyginti.

Įžanga. „Atomic Rooster“ niekada nėjo pirmajame progresyvaus roko ešelone, taip pat nėjo ir pirmajame sunkaus bliuzroko ešelone. Grupė, kuri visuomet buvo kažkiek antrame plane, bet puikiai užpildė dvi minėtas stilistines nišas. Tai buvo Vincent Crane grupė, ir kadangi jis mirė 1989 m., daug kas galvoja, kad „Atomic Rooster“ yra miręs reikalas. O vat ne – ne taip seniai vienas iš klasikinės „Atomic Rooster“ eros gitaristų, Steve'as Bolton'as, inicijavo grupės atkūrimą su visiškai nauja sudėtimi, gavęs Crane'o žmonos palaiminimą naudoti grupės pavadinimą. Ir nuo šio atsikūrimo grupė jau antrą kartą atvyksta į Lietuvą: jie lankėsi jau 2023 m. ir taip pat surengė du koncertus Vilniuje ir Kaune. Būtent tada juos pirmą kartą mačiau gyvai Kauno „Oazėje“. Iki šiol gan raiškiai prisimenu šį koncertą – ne tik dėl to, kad likau sužavėtas visos tos klasikinių dainų kolekcijos ir kaip gerai jos buvo atliktos, bet ir dėl to, kiek nedaug žmonių buvo tame koncerte (30 būtų saugus spėjimas) ir dėl to, kad aš į koncertą atvykau po dviejų bemiegių naktų (tai buvo viena darbingiausių savaičių mano gyvenime), todėl labai sunkiai sekėsi nulaikyti galvą sėdint prie stalo, nepaisant nuostabios muzikos 😀

Keliamės į šiuos metus. Jau per praeitą koncertą grupė minėjo, jog dirbama su nauja medžiaga ir bus albumas. Laukėm ir sulaukėm: pirmas „Atomic Rooster“ koncertas nuo 1983 metų, vadinasi „Circle The Sun“, pasirodė praėjusį penktadienį. Ir grupė iškart pasileido į gastrolės, vėl Lietuvai dovanodamas net du koncertus tose pačiose lokacijose. Aš, aišku, sunkiai įsivaizduoju, kaip grupei gali būti pelninga važiuoti į Lietuvą ir dar organizuoti du koncertus (vieną gal dar suprasčiau), žinant kiek nedaug aktyvių grupės klausytojų mes turime. Bet aišku, jei jau atvažiuoja, tai nustojam filosofuot ir varom palaikyti grupės ir pasiklausyti nuostabios muzikos. Taip ir padariau trečiadienį. Tikėjaus, kad renginys turės nemažai elementų, panašių į 2023-iųjų metų koncertą, bet aišku, kažkoks fokusas bus ir į naują muziką. „Circle The Sun“ albumo Spotify nuoroda:

Apšildymas. Alessandro Alessandrini pasirodymas su gitara ir vokalu. Savotiškai ramus, paprastas dainininko-kūrėjo pasirodymas, kurio akustiniuose rėmuose galėjai išgirsti bliuzo, šiokius tokius džiazo ir paprastos baladinės pop muzikos elementus. Iš jo polinkio rasti netikėtų kampų iš pirmos pažiūros paprastose melodijose jaučiasi, kad jis turi į progresyvią muziką linkusią širdį, nors jo atliekama muzika tiesiogiai to nekalba. Visgi nesu tikras, ar tai buvo efektyvus apšildymas. Deja, man tai daugiau suteikė foninės muzikos atmosferą, žmonės aplinkui mane daug šnekėjosi, mažai kreipė dėmesio į tai, kas grojama, aš, tiesą sakant, irgi nebuvau baisiai sutelktas ir sudomintas stebėti gan netrumpo (apie 45 minutes trukusio) apšildymo set'o. Mano alkoholinis kokteilis mane apšildė labiau nei Alessandro, sakyčiau. Situacija man priminė estų gitarinį džiazo muzikos duetą Ain Agan ir Andre Maaker, kuris apšildė Roberto Planto ir „Saving Grace“ pasirodymą Compensoje. Smagi foninė muzika, bet nebaisiai paliekanti įspūdį. Nors net Ain ir Andre / Robert Plant atveju apšildymas jautėsi labiau vietoje, nes pats Robert'as šiais laikais praktikuoja daugiau akustinę nei elektrišką muziką. „Atomic Rooster“ ir akustinė muzika truputį skirtingos svorio kategorijos, todėl Alessandro man kažkokiu laipsniu iškrito iš konteksto.

Pagrindinė pasirodymo dalis. Punktualiai su naujojo albumo dainos „Pillow“ įrašu „Atomic Rooster“ žengė į sceną priešais maždaug 80 žmonių minią, tuo pačiu sąstatu kaip ir prieš dvejus metus. Ir pradėjo kurti pirtį be jokių didelių įžangų, iškart su visiškai klasikine ir mano mylima daina „Sleeping For Years“. Šiek tiek buvo nerimo, kad grupė labai seks savo dviejų metų senumo setlist'ą ir koncertas bus nuspėjamas, tačiau jau antroje dainoje kolektyvas pasuko į naujus vandenis pristatydamas šviežiojo albumo dainą „Fly Or Die“. Taigi, buvo nustatytas bendras koncerto tonas, kad bus nemenkai varijuojama tarp senosios ir naujosios medžiagos. 

Iš pirmo nugirdimo man „Vakario“ akustika pasirodė agresyvesnė ir šaižesnė ausims negu „Oazės“ prieš du metus. „Vakaris“ yra nedidelė dėžutė su daug įmantrių briaunų, balkonų ir pan., ten su akustika visuomet yra įdomių niuansų. Adriano Gautley valdomi vargonai ir kiti klavišai „Oazėje“ skambėjo kiek erdviau, maloniau ausiai. O gal tai susiję ne tik su akustika, bet ir su garso sureguliavimu. Klavišų garsas buvo ne vienintelė akustinė bėdelė, kurią buvau linkęs kvestionuoti. Dar labiau į akis ir ausis krito stebėtinai negarsus Steve'o Bolton'o vokalo įgarsinimas. Taip, Steve'as nėra nuostabiausias vokalistas, tačiau nemažoj dalyje dainų jis atlieka pagrindinio vokalo partijas ir nebuvo itin malonu jas girdėti kiek prislopintas, skęstančias muzikoje. Susidarė jausmas, kad Steve'as pats neužtikrintas dėl savo vokalo skambesio, todėl ir nurodęs garsistams būtent tokį įgarsinimo lygį. Adriano mikrofonas visgi veikė puikiai. O ir Paul'o Everett'o būgnų garsas man paliko gerą įspūdį. 

Jei garsinių problemų buvo, visgi instrumentalistams sunku ko prikišti. Labai įkvėpiantis buvo Bolton'o gitaravimas, jo soluotės ir užpildai yra nuostabūs, smagu ganyti akimis, kaip su minimaliu pastangų kiekiu jis išgauna puikius gitaros garsus. Gautley galbūt nėra tokia ekspresyvi ir padūkusi dūšia kaip Crane'as, bet iš techninės pusės, jo grojimu aš esu labai patenkintas (kaip ir buvau patenkintas prieš du metus). Labai gerą įspūdį paliko energingas Everett'o būgnavimas. Ir labai solidus, ramus, beveik šaltakraujiškas Shug Millidge bosavimas. Vienintelė perspektyva, kur turiu priekaištų, yra vokalai: minėjau, kad Steve'o vokalas nėra labai geras, jam vokalisto rolė kiek nauja. Adriano vokalas tuo tarpu daug jaunatviškesnis, stipresnis, ekspresyvesnis. Bet vietomis jaučiasi per didelės pastangos pamėgdžioti originalų vokalistą negu pasiūlyti savo išjaustą interpretaciją. Pavyzdys: „Black Snake“ dainoje labai bandyta mėgdžioti bliuzinę Chris Farlowe paradigmą, bet Farlowe balsas yra visiškai nepakartojamas. Todėl „Black Snake“ dainos metu turėjau dvejopus jausmus: labai džiuginanti instrumentuotė, bet prie mikrofono norėjosi iš Anglijos atsiskraidinti poną Farlowe (net jei jam 85 metai ir jis turi daug įdomios savo veiklos, kaip, pavyzdžiui, vis dar aktyviai koncertuoti su Colosseum). 

Grupės bendravimas buvo šiltas. Taip, minėjo, kad myli mūsų šalį, išmoko visai neblogai sakyti žodį „ačiū“, bet nebuvo daug bereikalingo šnekėjimo apie orą ir padlaižiavimo fanams. Steve'as užtat tikras marketingo specialistas, bandė mums įsiūlyti eiti prie merch'o stendo ir nusipirkti naują albumą kokius 5 kartus per koncertą (ir mane įtikino, aš iškart nuėjau ir nusipirkau 😄). Visgi patiko naujos ir senos istorijos apie įvairias dainas (tai toks progrokeriams būdingas dalykas – daug kalbėti apie savas dainas). Apie tai, kaip nebėra gyvųjų tarpe žmonių, kurie žino, ką reiškia raidės V, U ir G dainos „VUG“ pavadinime. Apie tai, kaip „Space Cowboy“ yra pirmoji Boltono parašyta daina ir po jo sekusi „First Impression“ – vienas naujausių jo tvėrinių, ir pan. 

Ir grįžtant prie setlist'o, jis buvo tikrai įdomus ir turiningas. Tarp senų dainų įvairiais koncerto momentais vietos atsirado net šešioms naujojo albumo dainoms. Ypač energingai nuskambėjo „Rebel Devil“ ir „Walk With Me“ (charizmatiškas ir ekspresyvus Gautley vokalas puošia šią dainą). „First Impression“ taip pat skambėjo stebinančiai gerai koncertinėje aplinkoje. Aš džiaugiuosi, kad tiek dėmesio yra skiriama naujai medžiagai, nes nėra nieko labiau frustruojančio kaip grupės, marinuojančios tas pačias klasikines dainas metai iš metų. Iš klasikinių dainų man staigmena buvo dvi dainos iš „Made In England“, albumo, kuris nepelnytai yra nuvertinamas ir pamirštas. Kita vertus, tai vienintelis albumas, prie kurio maestro Boltonas prisidėjo, tai visai suprantamas jo noras kažką įtraukti į šį set'ą. Vienos savo mėgstamiausių dainų „Time Take My Life“ negavau, bet gavau „Space Cowboy“ ir tikrai smagiai skambėjusią „People You Can't Trust“. Grupė šįkart pasirinko visai užmesti vėlesniais (apie 1980-uosius) išleistas „Atomic Rooster“ dainas (beveik esu tikras, jog bent porą tokių dainų girdėjau 2023 m. koncerte) ir palikti nemažai vietos pirmųjų trijų albumų šedevrams. Aišku, „Friday The 13th“, „Death Walks Behind You“, „Devil's Answer“, per bisą skambėjusios „Tomorrow Night“ bei „Breakthrough“ – kaip gi be jų!? Bet sakykim, „I Can't Take No More“ ir „Head In The Sky“ yra dainos, kurių nebūtinai tikiesi išgirsti koncerte, bet visuomet tau pakelia nuotaiką. O labiausiai sužavėjo dainos, kur Gautley įjungė pianiną ir daugiau baladinę nuotaiką – tai „Decision / Indecision“ ir ypač mane nustebinusi „Nobody Else“. Tikrai šios dainos nesitikėjau ir jos build-up'as (ypač kai pasiekiama ta švelni gitaros solo su intensyviu būgnavimu) puikiai skamba gyvai. Iki pilnos ekstazės tikriausiai trūko pačios mėgstamiausios grupės baladės „Winter“. 

Turbūt smagiausias koncerto momentas buvo, kai grupė užtraukė pirmuosius „A Spoonful of Bromide Helps The Pulse Rate Go Down“ akordus. Aš galvojau, kad aš esu vienas iš keistų žmonių, pametusių galvą dėl to instrumentalo, bet pasirodo ne. Vyresni žmonės išėjo arčiau scenos tiesiog šokti pagal tą progroko taškalą. Tai vaizdas, kuri turbūt ilgiausiai atsiminsiu iš šio koncerto. Tad visa koncerto energetika buvo nuostabi nepaisant visų atlikimo ir akustinių netobulumų. Grupė sugrojo nuostabų net 21 dainos set'ą (kurį įkėliau į setlist.fm) ir atidirbo beveik dvi pilnas valandas. Imkit pavyzdį iš vyresnės kartos, jaunesnės grupės su 1 valandos ir 10 minučių pasirodymais! Tad grįžkit dar ir dar kartą, rooster'iai, vėl ateisime palaikyti. Ir leiskite naują muziką, nes „Circle The Sun“ tikrai solidus, grupės dvasią gerai perteikiantis albumas. Ir atsivežkit su savim daugiau progroko amžininkų, kurie Lietuvoje dar nėra atrasti!

Neturiu geros kokybės nuotraukų iš koncerto, tad pridėsiu bent jau vieną „keptuvės“ lygio nuotrauką, gal labai nepyksite. 🙂

	0			Atomic Rooster - Circle the Sun
	7			Atomic Rooster