„Atomic Rooster“ koncertai Vilniuje ir Kaune (2025)

Reikia parašyti, kol prisiminimai dar pakankamai švieži ir nevirto iškreiptomis tiesomis.

„Atomic Rooster“, legendinės grupės statuso neabejotinai vertas kolektyvas, nepaisant visų permainų, ir omenyje turiu ne tik grupės stiliaus pokyčius, bet ir sudėtį, kuri metams bėgant keitėsi taip stipriai, kad nebeliko originalių narių. Mano galva, tai, kad jie ne tik dar koncertuoja, bet ir išleido naują albumą („Circle the Sun“), kurį, kaip Boltzas sakė, gavosi išleisti netyčia, po daugiau nei 40-ies metų pertraukos, yra vienas iš stebuklų, pasaulyje, kuriame stebuklais netikima. Ir taigi, grupė sugalvojo surengti net du pasirodymus Lietuvoje, kas mane labai nustebino. Nėra taip, kad „Atomic Rooster“ turėtų kultinės grupės statusą Lietuvoje, kad jie taip rizikuotų su galimu bilietų nepardavimu. O galbūt jie žino kažką ko aš nežinau. Bet kokiu atveju, nors buvau viename iš dviejų koncertų, neabejoju, kad abu jie buvo labai sėkmingi (bent kiek mano akimis jie sėkmingi). Ir nenueiti bent į vieną iš jų, kai jie privažiuoja vos ne prie pat mūsų durų slenksčio, mano kuklia nuomone, yra nuodėmė.

Šį kartą lankiausi Kauno „Oazėje“. Anksčiau „Oazėje“ lankiausi vos vieną kartą gal prieš kokius 8-10 metų. Kažkaip išsitrynė visi atsiminimai apie koncertą, kuriame tada buvau, bet jei neklystu tai buvo mūsų muzikinėje padangėje nežymiai švystelėję (nors tuo pačiu ir legendiniai) progresyvistai „Saulės laikrodis“. Jie buvo trumpam sugrįžę 2017 m. su nauju albumu „Subliminal Messages“, tai galbūt tais metais ir buvo tas koncertas. Na bet trumpai tariant, kažkokio įspūdžio apie „Oazės“ pramogų centrą tada neteko susidaryti. O dabar pavyko susidaryti, ir ne šiaip kokį, bet labai teigiamą. „Atomic Rooster“ koncerto metu vyko kažkokie nedideli techniniai nesklandumai. Jei neklystu, problemos buvo su garso stiprintuvu (bet atsiprašau, jei klystu). Tačiau technikos komanda labai operatyviai ir rūpestingai sprendė problemą, ir toks profesionalumas man sudarė patį geriausią įspūdį. Kol tie sprendimai vyko Boltzas bandė užimti publikos dėmesį visaip juokaudamas ir pasakodamas istorijas.

Iš tikro, galvojau, kad žmonių bus kokie 8. Bet (dėkui Dievui) klydau. Ir netikiu, kad Vilniuje buvo parduoti 40 bilietų, jeigu Kaune salėje atrodė tikrai bent 40. Nors aš skaičiuoti niekad nemokėjau, tai galbūt mano vizualinis skeneris mane apgauna. Didelė dalis buvo jau susirinkę paklausyti ir apšildančio Alessando Alessandrini. Šis pademonstravo visai puikius savo įgūdžius su klasikine gitara ir dainavimu. O dalis žmonių susirinko tik 20 val., kai jau turėjo pasirodyti „Atomic Rooster“. Žinoma, daugiausiai žmonių buvo vyresnės kartos atstovai, bet buvo ir keletas jaunesnių bei vienas vaikas, kuris buvo su savo tėvu, kaip galima suprasti. Man pasisekė sėdėti prie vieno stalo su vyresne pora, kurie abu savo nuotaika tik gerino ir taip gerą nuotaiką. Moteris šokdama savo vietoje tik leido ir man jaustis smagiau, o vyro veide visą laiką buvo plati šypsena ir jis buvo tas, kuris nuolat filmavo. Aš paprastai nebūnu tas žmogus, kuris išsitraukia telefoną koncerto metu, bet šį kartą sugalvojau ir aš pafilmuoti bei pafotografuoti. Visgi, neeilinis man šis renginys. O fotografų turėjome tikrai nemažai šio renginio metu. Vieni jų blaivesni, kiti mažiau blaivūs... Kišantys savo kameras vos ne prie pat muzikantų veidų (visa laimė, kad scena aukštai). Na bet visi tokie veikėjai tik suteikia įdomumo.

Kalbant apie setlistą, jis buvo gerai subalansuotas. Kadangi grupė pristatinėja naujausią albumą, tai dalis buvo iš jo. Šio albumo viso dar net neperklausiau, bet atpažinau kūrinius „Circle The Sun“ ir „No More“. Buvo keletas kurių visai neatpažinau ir kurie labiau praėjo pro ausis (tikriausiai dėl to, kad tiek diskografijos nesu perklausius). Buvo daug klasikinių dainų iš senų laikų – „Stand by Me“, „Friday the 13h“ (arba perdaryta „Save Me“). Svarsčiau, ar išgirsime „Death Walks Behind You“ – išgirdome. Buvo nemažai iš „In Hearing of Atomic Rooster“ (1971) ir iš „Made in England“ (1972). Prie pastarojo albumo dirbo ir Boltzas. Galbūt norėjosi, kad sugrotų ir daugiau man patinkančių jų kūrinių, bet kaip sakoma, žmogui niekad negana.

Kai grupė grojo „Black Snake“ aš, aišku, džiaugiausi, bet tuo pačiu metu jaučiau kažkokį kartėlį dėl to, kad daina neskamba taip pat be Chris Farlowe (prisimenant jo sumuštinio valgymą scenoje kol atliko šią dainą 1972-aisiais) vokalo. Aišku, negaliu nuvertinti Adrian Gautrey dainavimo ir klavišinių sintezės. Jo energija ir entuziazmas pasirodymų metu yra pavydėtinas ir pavyzdinis. Droviausio grupės nario titulas tikriausiai atitenka bosistui Shug Millidge. Šis nei karto nepažvelgė į publiką apart to momento, kai Boltzas jį pristatinėjo publikai. Bet man labai patiko jo ramumas, kaip kontrastas ekspresyviems Boltzui ir Gautrey. Būgnininkas Paul Everett puikiai atliko savo darbą, tik būgnininkai dažnai būna taip nugrūsti į scenos galą, kad jų beveik nesimato. Taip buvo ir šį kartą.

Apie muziką kažkokių stebuklų neprikalbėsiu. Muziką reikia išgyventi, kad tikrai pajaustum jos reikšmę ir prasmę. Ir šie „Atomic Rooster“ koncertai yra būtent tokie, kuriuos reikia išgyventi. Tad jūsų pačių kaltė, jei praleidote!

	0			Atomic Rooster - Circle the Sun
	2			Atomic Rooster - In Hearing of Atomic Rooster
	1			Atomic Rooster - Made in England