Žiemos peizažai

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Būti palygintai su Mariumi Čepuliu - na čia labai didelė garbė, nepelnyta. Bet džiaugiuosi, kad patiko skaityti. Maniau, gal praradau tą vaizdingumą, jau seniai ir buvo tobulinamas.

Kažkaip tai atkasėt mano paslaptį! Taip, tai jis. O skaitoma knyga vadinasi "Baltos saulės diena" :)

Na, ta paslaptis nėra kietas riešutėlis. Tereikia žinoti vieną dalyką apie tamstą ir tada jau galima daryti edukuotą spėjimą. Matyt Alvydas taip ir pasielgė. 

Ok, pone detektyve. Įžvalgų nebuvo prašoma.

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Būti palygintai su Mariumi Čepuliu - na čia labai didelė garbė, nepelnyta. Bet džiaugiuosi, kad patiko skaityti. Maniau, gal praradau tą vaizdingumą, jau seniai ir buvo tobulinamas.

Kažkaip tai atkasėt mano paslaptį! Taip, tai jis. O skaitoma knyga vadinasi "Baltos saulės diena" :)

Na, ta paslaptis nėra kietas riešutėlis. Tereikia žinoti vieną dalyką apie tamstą ir tada jau galima daryti edukuotą spėjimą. Matyt Alvydas taip ir pasielgė. 

Toks labai David Attenborough gyslelę turintis dienoraštis. 

Savo žiemos nemėgimą jau esu minėjęs ir daugiau neplėtosiu, bet tik pasidžiaugsiu, kad kol kas ši žiema geresnė už kelias buvusias prieš tai, nes užsnigo ir užšąlo ir tas laikosi jau kurį laiką. Žiema su nuolatiniais atodrėkiais ir vėl užklumpančiais užšąlimais yra blogesnė net už snieguotą žiemą. O minusinis oras mane tenkina, smagu per tokį vaikščiot ir pravarinėt kraujotaką. Tik tos baltos masės visur galėtų nebūt.

Paukščiais nesidomiu ir tikrai niekada negalvojau, ką reiškia būti paukščiu, bet dėkui už tokių minčių pasėjimą. Btw, aš šiom dienom daug klausau naujojo Ulver albumo Neverland, ten tikrai nemažai net keliose dainose yra muzikinių paukščių onomatopėjų. 

0

Ulver - Neverland

Hmm, ačiū! (nežinau apie ką eina kalba)

Pritarčiau. Tokios orų permainos ir man nepatinka (įdomu ar kam patinka). Džiugu, kad bent patinka pasivaikščioti - visgi labai sveika! Bet man balta masė patinka, nepatinka tik kai takai tampa čiuožyklomis arba jeigu reikia eiti per speigus. Tada mieliau stebėti šias oro kondicijas ramiai namuose pro langą, dėl ko kartais labai džiaugiuosi turėdama tokią privilegiją.

Aš taip pat nesidomiu. Aš daug kuo nesidomiu, kuo galėčiau domėtis. Bet vat, užtenka tik bent akimirkai nusukti akis nuo ekranų, pažvelgti pro langą, ir gali atrasti visai kitą pasaulį, kurio net nesitikėjai atrasti, kas priverčia išmokti kažko naujo. Ir net nebūtina kelti kojos iš namų! (Bet geriau kelti ir pajudėti, ne tik stebėti iš vieno taško)

Aha, ir kalbant apie albumą, kad jau užsiminei, pasinaudosiu proga ir paklausiu, kokie kol kas įspūdžiai? Aš kol kas perklausiau gal 3 kartus, bet nežinau, kaip jaustis. Bet bandysiu dar. 

Neverland įspūdžius susukau į poilgį komentarą prie paties albumo. 

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Būti palygintai su Mariumi Čepuliu - na čia labai didelė garbė, nepelnyta. Bet džiaugiuosi, kad patiko skaityti. Maniau, gal praradau tą vaizdingumą, jau seniai ir buvo tobulinamas.

Kažkaip tai atkasėt mano paslaptį! Taip, tai jis. O skaitoma knyga vadinasi "Baltos saulės diena" :)

Toks labai David Attenborough gyslelę turintis dienoraštis. 

Savo žiemos nemėgimą jau esu minėjęs ir daugiau neplėtosiu, bet tik pasidžiaugsiu, kad kol kas ši žiema geresnė už kelias buvusias prieš tai, nes užsnigo ir užšąlo ir tas laikosi jau kurį laiką. Žiema su nuolatiniais atodrėkiais ir vėl užklumpančiais užšąlimais yra blogesnė net už snieguotą žiemą. O minusinis oras mane tenkina, smagu per tokį vaikščiot ir pravarinėt kraujotaką. Tik tos baltos masės visur galėtų nebūt.

Paukščiais nesidomiu ir tikrai niekada negalvojau, ką reiškia būti paukščiu, bet dėkui už tokių minčių pasėjimą. Btw, aš šiom dienom daug klausau naujojo Ulver albumo Neverland, ten tikrai nemažai net keliose dainose yra muzikinių paukščių onomatopėjų. 

0

Ulver - Neverland

Hmm, ačiū! (nežinau apie ką eina kalba)

Pritarčiau. Tokios orų permainos ir man nepatinka (įdomu ar kam patinka). Džiugu, kad bent patinka pasivaikščioti - visgi labai sveika! Bet man balta masė patinka, nepatinka tik kai takai tampa čiuožyklomis arba jeigu reikia eiti per speigus. Tada mieliau stebėti šias oro kondicijas ramiai namuose pro langą, dėl ko kartais labai džiaugiuosi turėdama tokią privilegiją.

Aš taip pat nesidomiu. Aš daug kuo nesidomiu, kuo galėčiau domėtis. Bet vat, užtenka tik bent akimirkai nusukti akis nuo ekranų, pažvelgti pro langą, ir gali atrasti visai kitą pasaulį, kurio net nesitikėjai atrasti, kas priverčia išmokti kažko naujo. Ir net nebūtina kelti kojos iš namų! (Bet geriau kelti ir pajudėti, ne tik stebėti iš vieno taško)

Aha, ir kalbant apie albumą, kad jau užsiminei, pasinaudosiu proga ir paklausiu, kokie kol kas įspūdžiai? Aš kol kas perklausiau gal 3 kartus, bet nežinau, kaip jaustis. Bet bandysiu dar. 

Visai kaip  Marius Čepulis, su tokia pat kriminalisto įžvalgumo akimi stebinti aplinką. Vaizdinga kalba ir žurnalistinis įvykio pateikimas rodo Viltės pomėgį literatūrai. Buvo malonu ir įdomu skaityti.

Nenustebčiau, jei tas plunksnos giminaitis  buvo Juozas Požėra.

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Na taip, man labai smalsu kokios bus sausio sąskaitos. Bet aš stengiuosi, kad tokie materialūs dalykai neužgožtų to, kas man svarbiau gyvenime. Ir šiaip manau, galime nekęsti tos žiemos kiek norime, bet jei jos neliktų, vis tiek pasiilgtume. 

Aš kaip tik priešingai. Jei kas duotų pakasti sniego, būčiau labai laiminga. Bet čia, matyt, dėl to, kad trūksta judesio ir per daug sėdžiu, deja.

Kažkada dar vaikystėje norėdavau turėti lesyklėlę, bet vėliau kai išgirdau, kad tai nebūtinai paukščiams gerai, nes gali priprasti ir vėliau bus blogai, tai atsisakiau tos minties. Apskritai manau, kad gal geriau žmogui kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnijos pasaulį.

Na ne, ne lesinti negerai, o pradėjus lesinti to nebedaryt, Ypač jei žiema yra tokia, kokia ir turi būt – žiemiška. Tik sakau, nebematau nieko, gal slepiasi kur. OK, pažiūrėsiu, jei rasiu laiko per laisvadienius. Nors žinau, reikalų bus. Bet iš to, ką mačiau, tikrai smagu prisimint mane lankiusius svečius. Ne tik žvirbliai ir zylės, bet genys. Ir tam prireikė mažesniųjų paukštukų lesalo urbulų. Bet negi gailėsi... Varnoms ir kuosoms turbūt pagailėčiau.

Su judesiu man yra kitaip. Bent kol kas darbas yra ištisiniam judesy, 8 valandos ant kojų. Šiuo metu dairausi naujos vietos, senoji pradeda labai neįtikt, priežasčių gal nevardinsiu. Atėjo laikas pokyčiams. Jei taip pat manys ir potencialūs darbdaviai, naujasis darbas tikrai bus sėdimas. Ir nebe pėstute pasiekiamas. Ir bet kokiu atveju nepasiilgsiu sniego kasimo. Nesakau, kad judėt nemėgstu, bet kai jau darbe žinai, kad grįžus niekas nelaukia nulaižęs taką, kad reikės kapstytis pačiai, darosi nelinksma. Nes kasimo tikrai ne simboliškai. Prieš beveik 10 metų spalio mėnesį viešėjome Kipre. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad tai yra rojus žemėje (bent jau iš vietų, kur teko būt – spalio vidury +35, o tai ir +40, bet neatrodo baisiai karšta, auga apelsinai, granatai, figos, alyvuogės....) Nors ir ten matėm parduotuvėse žieminių rūbų, visgi tokio „džiaugsmo“ kaip mes prieš kelias dienas apturėjom, jie tikriausiai nepažįsta. Ir tikrai ten jausčiausi geriau. Man visai pakanka žiemos kad ir nuotraukose. Ir dar. Man patinka jausti stabilumą visame kame. Po kojomis irgi. Tai jokie čiūžu čiūžu be pačiūžų man ne draugai, veikiau priešai. Neturėčiau priežasčių ilgėtis žiemos. Jau dabar laukiu, kada sniego nebeliks ir viskas žaliuos.

O aš atvirkščiai - po 8 valandas ar kartais ilgiau prastovėdavau ir aš darbe, bet dabar visiškai to priešingybėje gyvenu. Bet savaip sveikiau jausdavausi, nors ilgainiui taip dirbant ir atsiranda nuovargis. Tai nežinau, ar norėčiau grįžti prie tokio darbo. Na bet linkiu sėkmingai prieiti prie reikalingų pokyčių. Šie metai puikiai tam tinka.

Na man tokie laipsniai kaip +35 ar juolab +40 nepanašu į rojų. Labiau į pragarą. Jeigu nekaršta, tai tada ne ant tiesioginės saulės greičiausiai būnat arba yra vėjukas. Bet dėl gamtos, tai tikiu, kad gali priminti rojų. Visgi man tokios vietos nėra labai artimos. Jose smagu pabūti, bet nemanau, kad pavyktų prisitaikyti su visam. Pažymėtinas dalykas, kad žiemą visi labai nori šilumos, bet kai ateina vasara ir jos karščiai, visi laukia, kada pagaliau atšals. Tai dėl to aš kažkaip pradėjau džiaugtis abiejais extreme'ais, nes galbūt reikia abiejų dozių, tik žinoma, saikingai.

O taip, per pietus (nuo maždaug vidurdienio iki 16 valandos) tupėdavom savo apartamente. Taip, buvo karšta, bet grįžus į Lietuvą ir –5 buvo baisiai šalta. Ir kai nėra tokios drėgmės, kaip pas mus, tai nei karštis, nei šaltis (spėju) nėra toks baisus. Kas labiausiai įsiminė – apelsinai ir granatai guli ant žemės ir niekam dėl to nei galvos, nei širdies neskauda. Mano pusseserė, gyvenanti Kipre, sakė, kad ten tai kaip pas mus obuoliai. Vis tiek pavydu... Ir ne, vasarą nelaukiu, kada atšals. Va tas pas mus ir yra – drėgmė, dėl ko tie karščiai sunkiai ištveriami. Ne, vasarą nelaukiu žiemos, nebent tik gero stipraus (ne per daug) lietaus su visais priklausiniais – perkūnija, žaibais, bet jokio katastrofinio elemento nereikia. Tiesiog normali vasara su karščiais ir liūtimis. Ir žiemos nesiilgiu.

Pokyčiai, kai esi jaunas, gerai. Kai tau gerokai daugiau, mūsų jaunystės kulto šalyje tai nėra jau toks pozityvas. Bet ką gi – pasitikrinsim. Ir netgi ryžausi vienai avantiūrai – kandidatuoju panašiam darbui kaip turimas, bet itin specifinėje įstaigoje. Gal nutylėsiu, kokioje. Keliančioje pagarbią baimę galbūt.

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Na taip, man labai smalsu kokios bus sausio sąskaitos. Bet aš stengiuosi, kad tokie materialūs dalykai neužgožtų to, kas man svarbiau gyvenime. Ir šiaip manau, galime nekęsti tos žiemos kiek norime, bet jei jos neliktų, vis tiek pasiilgtume. 

Aš kaip tik priešingai. Jei kas duotų pakasti sniego, būčiau labai laiminga. Bet čia, matyt, dėl to, kad trūksta judesio ir per daug sėdžiu, deja.

Kažkada dar vaikystėje norėdavau turėti lesyklėlę, bet vėliau kai išgirdau, kad tai nebūtinai paukščiams gerai, nes gali priprasti ir vėliau bus blogai, tai atsisakiau tos minties. Apskritai manau, kad gal geriau žmogui kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnijos pasaulį.

Na ne, ne lesinti negerai, o pradėjus lesinti to nebedaryt, Ypač jei žiema yra tokia, kokia ir turi būt – žiemiška. Tik sakau, nebematau nieko, gal slepiasi kur. OK, pažiūrėsiu, jei rasiu laiko per laisvadienius. Nors žinau, reikalų bus. Bet iš to, ką mačiau, tikrai smagu prisimint mane lankiusius svečius. Ne tik žvirbliai ir zylės, bet genys. Ir tam prireikė mažesniųjų paukštukų lesalo urbulų. Bet negi gailėsi... Varnoms ir kuosoms turbūt pagailėčiau.

Su judesiu man yra kitaip. Bent kol kas darbas yra ištisiniam judesy, 8 valandos ant kojų. Šiuo metu dairausi naujos vietos, senoji pradeda labai neįtikt, priežasčių gal nevardinsiu. Atėjo laikas pokyčiams. Jei taip pat manys ir potencialūs darbdaviai, naujasis darbas tikrai bus sėdimas. Ir nebe pėstute pasiekiamas. Ir bet kokiu atveju nepasiilgsiu sniego kasimo. Nesakau, kad judėt nemėgstu, bet kai jau darbe žinai, kad grįžus niekas nelaukia nulaižęs taką, kad reikės kapstytis pačiai, darosi nelinksma. Nes kasimo tikrai ne simboliškai. Prieš beveik 10 metų spalio mėnesį viešėjome Kipre. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad tai yra rojus žemėje (bent jau iš vietų, kur teko būt – spalio vidury +35, o tai ir +40, bet neatrodo baisiai karšta, auga apelsinai, granatai, figos, alyvuogės....) Nors ir ten matėm parduotuvėse žieminių rūbų, visgi tokio „džiaugsmo“ kaip mes prieš kelias dienas apturėjom, jie tikriausiai nepažįsta. Ir tikrai ten jausčiausi geriau. Man visai pakanka žiemos kad ir nuotraukose. Ir dar. Man patinka jausti stabilumą visame kame. Po kojomis irgi. Tai jokie čiūžu čiūžu be pačiūžų man ne draugai, veikiau priešai. Neturėčiau priežasčių ilgėtis žiemos. Jau dabar laukiu, kada sniego nebeliks ir viskas žaliuos.

O aš atvirkščiai - po 8 valandas ar kartais ilgiau prastovėdavau ir aš darbe, bet dabar visiškai to priešingybėje gyvenu. Bet savaip sveikiau jausdavausi, nors ilgainiui taip dirbant ir atsiranda nuovargis. Tai nežinau, ar norėčiau grįžti prie tokio darbo. Na bet linkiu sėkmingai prieiti prie reikalingų pokyčių. Šie metai puikiai tam tinka.

Na man tokie laipsniai kaip +35 ar juolab +40 nepanašu į rojų. Labiau į pragarą. Jeigu nekaršta, tai tada ne ant tiesioginės saulės greičiausiai būnat arba yra vėjukas. Bet dėl gamtos, tai tikiu, kad gali priminti rojų. Visgi man tokios vietos nėra labai artimos. Jose smagu pabūti, bet nemanau, kad pavyktų prisitaikyti su visam. Pažymėtinas dalykas, kad žiemą visi labai nori šilumos, bet kai ateina vasara ir jos karščiai, visi laukia, kada pagaliau atšals. Tai dėl to aš kažkaip pradėjau džiaugtis abiejais extreme'ais, nes galbūt reikia abiejų dozių, tik žinoma, saikingai.

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Na taip, man labai smalsu kokios bus sausio sąskaitos. Bet aš stengiuosi, kad tokie materialūs dalykai neužgožtų to, kas man svarbiau gyvenime. Ir šiaip manau, galime nekęsti tos žiemos kiek norime, bet jei jos neliktų, vis tiek pasiilgtume. 

Aš kaip tik priešingai. Jei kas duotų pakasti sniego, būčiau labai laiminga. Bet čia, matyt, dėl to, kad trūksta judesio ir per daug sėdžiu, deja.

Kažkada dar vaikystėje norėdavau turėti lesyklėlę, bet vėliau kai išgirdau, kad tai nebūtinai paukščiams gerai, nes gali priprasti ir vėliau bus blogai, tai atsisakiau tos minties. Apskritai manau, kad gal geriau žmogui kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnijos pasaulį.

Na ne, ne lesinti negerai, o pradėjus lesinti to nebedaryt, Ypač jei žiema yra tokia, kokia ir turi būt – žiemiška. Tik sakau, nebematau nieko, gal slepiasi kur. OK, pažiūrėsiu, jei rasiu laiko per laisvadienius. Nors žinau, reikalų bus. Bet iš to, ką mačiau, tikrai smagu prisimint mane lankiusius svečius. Ne tik žvirbliai ir zylės, bet genys. Ir tam prireikė mažesniųjų paukštukų lesalo urbulų. Bet negi gailėsi... Varnoms ir kuosoms turbūt pagailėčiau.

Su judesiu man yra kitaip. Bent kol kas darbas yra ištisiniam judesy, 8 valandos ant kojų. Šiuo metu dairausi naujos vietos, senoji pradeda labai neįtikt, priežasčių gal nevardinsiu. Atėjo laikas pokyčiams. Jei taip pat manys ir potencialūs darbdaviai, naujasis darbas tikrai bus sėdimas. Ir nebe pėstute pasiekiamas. Ir bet kokiu atveju nepasiilgsiu sniego kasimo. Nesakau, kad judėt nemėgstu, bet kai jau darbe žinai, kad grįžus niekas nelaukia nulaižęs taką, kad reikės kapstytis pačiai, darosi nelinksma. Nes kasimo tikrai ne simboliškai. Prieš beveik 10 metų spalio mėnesį viešėjome Kipre. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad tai yra rojus žemėje (bent jau iš vietų, kur teko būt – spalio vidury +35, o tai ir +40, bet neatrodo baisiai karšta, auga apelsinai, granatai, figos, alyvuogės....) Nors ir ten matėm parduotuvėse žieminių rūbų, visgi tokio „džiaugsmo“ kaip mes prieš kelias dienas apturėjom, jie tikriausiai nepažįsta. Ir tikrai ten jausčiausi geriau. Man visai pakanka žiemos kad ir nuotraukose. Ir dar. Man patinka jausti stabilumą visame kame. Po kojomis irgi. Tai jokie čiūžu čiūžu be pačiūžų man ne draugai, veikiau priešai. Neturėčiau priežasčių ilgėtis žiemos. Jau dabar laukiu, kada sniego nebeliks ir viskas žaliuos.

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Na taip, man labai smalsu kokios bus sausio sąskaitos. Bet aš stengiuosi, kad tokie materialūs dalykai neužgožtų to, kas man svarbiau gyvenime. Ir šiaip manau, galime nekęsti tos žiemos kiek norime, bet jei jos neliktų, vis tiek pasiilgtume. 

Aš kaip tik priešingai. Jei kas duotų pakasti sniego, būčiau labai laiminga. Bet čia, matyt, dėl to, kad trūksta judesio ir per daug sėdžiu, deja.

Kažkada dar vaikystėje norėdavau turėti lesyklėlę, bet vėliau kai išgirdau, kad tai nebūtinai paukščiams gerai, nes gali priprasti ir vėliau bus blogai, tai atsisakiau tos minties. Apskritai manau, kad gal geriau žmogui kuo mažiau kištis į natūralų gyvūnijos pasaulį.

Nu graži ta žiema, nors ir aš esu jos nekentėja. Apie šildymąsi nepradėsiu. Pirma, kas gero šauna galvon – nu gal pašaldys tuos invazinius bestuburius, kurie pasirodo vos orams atšilus. Bet bijau, storas sniego sluoksnis juos apsaugos. Antra, nu atleiskit, bet toks biški negražus anekdotas iš senesnių laikų. Bet aš su vienu iš jo veikėjų galiu visiškai susitapatint: 

Susitinka du juodaodžiai. Vienas jau metus Lietuvoj gyvena, kitas tik atvyko. Klausia jau gyvenančio: 

– Sakyk, kaip tau čia patinka?

– Žinok, neblogai. Tik kad per metus pas juos yra dvi žiemos – žalia ir balta. Žalia tai visai nieko, bet jau balta..................

Tai va, tapatinuosi su tuo, kam balta žiema nelabai, švelniai tariant.

O šiandien pirmą kartą mačiau šviesos stulpus. Neryškūs, bet vaizdas įspūdingas. Ir juokas ima – išėjau anksti ryte iš namų, nugi viskas gerai, pusgiedrė, mėnulio delčia matosi, truputuką snyguriuoja, be vėjo, visai nieko, nešalta. Iki darbo likus mažiau nei pusei kelio pastebiu tuos stulpus. Nugi reikia nufotkint. Ir šiaip jau žinau, kadtie stulpai šiltu oru nesirodo. Žvilgt į telefoną – ogi –15. Iškart rankas nudiegė 🤣

O dar prisiminus penktadienio dviejų valandų vojažą namo... Viešuoju. Nes pabijojau eit, maniau, sušalsiu ir iiilgai užtruksiu. Nu tai užtrukau ilgiau nei tikėjausi, vietoj pusvalandžio namo kapanojausi dvi valandas. Ir tai galėjau dar ilgiau užtrukt. O kur dar po to valanda sporto atsikasinėjant kiemą... Man žiemos jau gana. 

P.S. Paukštukus lesinu, tik dabar nė vieno prie lesalo nematau.  

Toks labai David Attenborough gyslelę turintis dienoraštis. 

Savo žiemos nemėgimą jau esu minėjęs ir daugiau neplėtosiu, bet tik pasidžiaugsiu, kad kol kas ši žiema geresnė už kelias buvusias prieš tai, nes užsnigo ir užšąlo ir tas laikosi jau kurį laiką. Žiema su nuolatiniais atodrėkiais ir vėl užklumpančiais užšąlimais yra blogesnė net už snieguotą žiemą. O minusinis oras mane tenkina, smagu per tokį vaikščiot ir pravarinėt kraujotaką. Tik tos baltos masės visur galėtų nebūt.

Paukščiais nesidomiu ir tikrai niekada negalvojau, ką reiškia būti paukščiu, bet dėkui už tokių minčių pasėjimą. Btw, aš šiom dienom daug klausau naujojo Ulver albumo Neverland, ten tikrai nemažai net keliose dainose yra muzikinių paukščių onomatopėjų. 

0

Ulver - Neverland