Žiemos peizažai

Žiema graži kai viskas pasidengia sniegu. Stebėjau šerkšną ant medžių šakų. Vėliau pakilo vėjas ir nupūtė tą šerkšną, vėl apnuogindamas liesas šakas. Bet tie medžiai vis tiek man gražūs, visais savo pavidalais. Dabar prisimenu kaip vasaros metu, rodos dar neseniai, jie buvo pasipuošę savo tankia žalia lapija, sudarydami puikų pavėsį nuo saulės ir neleisdami matyti kaimynų kiemo ir langų. Rudenį lapai pradėjo keisti spalvas – grožis įgijo kitą formą. Ir galiausiai jie nukrito, liko tik keli nudžiūvę kaboti ir nežinia dėl ko laikosi įsikibę iki šiol. Dabar šie medžiai atrodo tarsi griaučiai. O pro juos žvelgiant matyti balta mirtis.

Dar stebiu paukščius. Viena laimė galėti juos stebėti. Aplinkui vis sukiojasi toks baltas paukštis, tiesa, tik ore, kas mane vis iš naujo nustebina kai pamatau. Tai gali būti tik kiras. Bet gal neturėtų stebinti – visgi gyvenu ne per toliausiai upės, nors man ir keista, kad iki šios vietos atskrenda. Tačiau daugiausiai matau varninių šeimos paukščių. Tai pagrinde kovai ir tarp jų besimaišančios kuosos. Viena tokia jų pora parodė man šiokį tokį nedidelį spektaklį, kurio kažkiek net pavyko užfiksuoti.

Ant medžio šakos nutūpė kovas, snape jis turėjo įsitvėręs kažkokį sušalusio batono gabalą. Ir saugojo jis jį lyg brangiausią turtą, dairydamasis ar neatskrenda koks nors kitas pretendentas į jo turtą. Nutūpė jis pradžioje ant vienos šakos, ir ant kitos šakos visai po juo pakėlusi galvą vis žiūrėjo į jį viena kuosa. Kuosa gerokai mažesnė, tad kovui vienodai rodė, kad ji ten. Matyt, nelygūs varžovai. Kovas pasidėjo savo maistą tarp kojų ir su dideliu savo snapu pradėjo kulti tą batoną iš visų jėgų. O kuosa vis laukė kada jai nukris kas nors iš viršaus. Vėliau prie pat kovo pritūpė kitas kovas, tada mano stebimas kovas persikėlė ant kitos šakos, giliau, nenusiteikęs dalintis, tad naujas kovas nuskrido sau. Kuosa buvo pasišventusi sekti šį kovą ir niekaip neatsitraukė nuo jo. Bet galiausiai kovas pakilo ir nuskrido kažkur kitur. O kuosa liko, nusileido žemiau, ten kur krito trupiniai iš kovo skaldomo batono, ir pradėjo lesti trupinius sniege. Netrukus prie jos prisijungė ir daugiau kuosų draugų ir jos visos kartu lęsė tuos trupinius. Tik nežinau kaip jos juos randa sniege. Ar kada pagalvojate, koks jausmas būtų būti paukščiu?

Vėliau, kitą dieną, kai pravėriau akis ryte ir pažvelgiau pro langą, pamačiau juodą judančią dėmę ant šakos, ir supratau, kas tai turėtų būti. Kadangi nieko be dėmės įžvelgti negalėjau, pasinaudojau telefono kamera. Priartinau, ir, mano nuostabai, šį kartą kovas turėjo įsikibęs ne ką kitą, kaip kažkokį vištos kauliuką su mėsos likučiais ant jo, visai tokios kokią kartais perku aš iš „Maximos“, ir žvalgydamasis jis ramiai sau kapojo tą vištieną vienas pats puotaudamas. Vėliau palei šį medį vėl mačiau abu kartu – ir kovą, ir kuosą, kaip draugelius nutūpusius netoli vienas kito. Kaži koks galėtų būti jų santykis. Bandysiu stebėti toliau.

Dar vieną rytą nubudau apie 7 valandą. Priešais pat mano langą puikavosi galbūt vienas ryškiausių matytų mėnulių. Buvo arba pilnatis, arba jau dylantis. Labai gerai nemačiau savo prastai matančiom ir dar užmiegotom akim, bet šį kartą jis tikrai atrodė panašus į sūrį – labai geltonas. Kas žino, gal vaizdas buvo tikrai toks įspūdingas, arba jis toks atrodė pro miegus.

Bet iš visų visatos darinių, visgi turbūt įdomiausias stebėti yra žmogus. Jie įdomiausi tuo, kad yra panašūs vieni į kitus, pasižymi tomis pačiomis tendencijomis, tačiau tuo pačiu kiekvienas yra skirtingas ir todėl šios rūšies apibrėžti iki galo neįmanoma. Fascinating! 

Vieną iš įdomesnių šios rūšies pavyzdžių galima būtų pavadinti „dėdeliai raudonomis nosimis“. Jiems būdinga kartais išlįsti iš savo slėptuvių, ir dažniausiai, jei pasiseka juos užfiksuoti, tai su skaidraus gėrimo buteliu rankoje. Kartais šie buteliai lieka kaip įrodymas, kad kažkur netoliese jo būta. Kodėl aš juos miniu? Kad turėčiau konteksto vienai gražiai žiemos peizažo iliustracijai:

Dar po truputį skaitau knygą, kurioje aprašomi snieguoti nuotykiai Karelijoje ir tolimąjame Sibire, dar sovietiniais laikais. Išduosiu paslaptį – ši knyga parašyta kai kieno iš mano šeimos linijos, bet daugiau neatskleisiu. Ir manau, man persiduoda kažkas, kas sukelia manyje trauką gamtai ir atšiauriajam pasaulio grožiui.

Pieter Bruegel the Elder – The Census at Bethlehem, 1566. Royal Museums of Fine Arts of Belgium, Brussels.

Tokios tos žiemos pasakos ir žiemos peizažai šią 2025-2026-ųjų žiemą.

	6			Camel - Ice
	5			Camel - Music Inspired by The Snow Goose