Mano 2025 m. geriausių albumų TOP 45

Užsibrėžiau tokį tikslą surinkti visus 2025 m. išleistus man pasiekiamus / įveikiamus / suprantamus / vertus dėmesio albumus ir iš jų sudaryti geriausiųjų topą. Tačiau jų išleistų yra šimtai ir visų perklausyti bei deramai įvertinti laiko ir pajėgų per mažai, ypač kai šis tikslas buvo užsibrėžtas jau metams riedant į pabaigą, o visų metų bėgyje naujų leidimų per daug nesekiau ir juolab nesistengiau visko perklausyti. Taigi šis topas surinktas, galima sakyti, turbo greičiu (net jei užsitęsė ilgiau, nei planuota), labai daug savo laiko paaukojant būtent muzikos klausymui, lyg tai būtų antras mano darbas (o gal net ir trečias kartu).

Mano topas paremtas asmeninėmis simpatijomis + objektyviu vertinimu. Taigi ne su visais jis rezonuos, bet mano tikslas toks, kad kiekvienas rastų kažką sau įdomaus.

Kuriant šį topą, svarstymai vyko dėl trijų dalykų.

1. Ar tai turėtų būti topas su vietomis pagal vertinimą, ar sąrašas be vietų (lengvesnis variantas).

2. Ar į topą reikėtų įtraukti EP įrašus.

3. Ar į topą įtraukti lietuviškų atlikėjų įrašus, ar dedikuoti jiems atskirą topą.

1. Nusprendžiau eiti sunkesniu keliu (nes lengvus mažiau mėgstu) ir paskirti labai konkrečias vietas vertinamiems albumams. Taip pat mąsčiau įvesti kitokią skaitinę vertinimo sistemą, nei nuo 1 iki 10, ją taip pat perteikiant tope, kad geriau išskirčiau albumų vertes, bet šiam kartui nusprendžiau papildomai nesikankinti.

2. EP įrašų pasitaikė vienas kitas, bet jie man pasirodė beveik lygiaverčio dėmesio, kaip ir pilnos trukmės įrašai, tai juos miniu šiame įraše, nors nei vieno neįtraukiau į topą.

3. Lietuviškų atlikėjų įrašus nusprendžiau pateikti atskirame tope.

Gale taip pat pateikiau „Garbingų paminėjimų“ sąrašą, kuriame atsidūrė tie albumai, kurie nepateko į topą. Jie galėjo man pasirodyti nepakankamai stiprūs, kad rungtųsi su kitais, arba juose tiesiog kažko trūksta, kad sukeltų užtektinai simpatijų, arba paprasčiausiai pritrūko laiko į juos labiau įsigilinti ir nuspręsti dėl jų vertės man. Tačiau tai nereiškia, kad jie prasti ir aš vis tiek skatinčiau juos pracheck‘inti.

Bet jau gana kalbų, laikas atskleisti topą.

1. Deftones – private music (alternative metal, shoegaze)

Naujausias „Deftones“ albumas mane nustebino ir paveikė stipriau, nei galima buvo tikėtis. Man jie neabejotinai nusipelnė pirmosios vietos tope. Su „private music“ jie suskambėjo ir naujai, bet taip pat, kaip visada skambėjo. Aš vis dar negaliu įvardinti, kame būtent jaučiu skirtumą ir kodėl šis albumas man daugeliu prasmių stipresnis už senuosius, tačiau struktūriškai, muzikaliai visas albumas atrodo įžengęs į naują jiems plotmę. Žinoma, „private music“ apskritai gerai atspindi mano muzikinį skonį, nes „Deftones“ jame derina melodiškumą su kietesniu skambesiu, sukurdami širdžiai mielą pusiausvyrą ir suteikdami norą klausytis šio albumo vėl ir vėl. Visose dainose galima įžvelgti stiprybių, tad išskirsiu man labiausiai įdomias dainas, ir tai yra „infinite source“, „cut hands“, „metal dream“ bei „departing the body“.

2. Paradise Lost – Ascension (death/doom, gothic metal)

Metai iš metų, viena mėgstamiausių grupių, ir ne be reikalo tokia yra. „Paradise Lost“ nekeičia savo skambesio, tik sukasi aplink tai, ką jau yra sukūrę, rodos, semdamiesi įkvėpimo patys iš savęs, ir man tai labai patinka. Šiai grupei jaučiu begalinę meilę ir pagarbą. Na, o kalbant apie albumą „Ascension“, jo nepavadinčiau tobulu, ir mano vertinimas yra labiau „biased“ jų atžvilgiu, tačiau ir nedėčiau jo į antrąją vietą, jei neatrodytų to vertas. Labiausiai išsiskiriančios ir stipriausios dainos man yra visos pirmosios – „Serpent On The Cross“, „Tyrants Serenade“, „Salvation“, „Silence Like The Grave“.

3. Cosmograf – The Orphan Epoch (progressive rock)

„The Orphan Epoch“ pavadinau vienu stipriausių 2025-ųjų metų albumu, ir ne be reikalo skyriau jam net trečiąją vietą. Vėlgi, kas man jame patiko labiausiai, tai įvairovė, kuri tiesiog negali kelti nuobodulio. Niekada. Tad mano visuose topuose visada dominuos tokie atlikėjai, kurie moka sukurti muzikinę įvairovę savo albumuose, bet išlaikant vientisumą. Manau, liaupsinti šį albumą dar bus galima daug metų į priekį, tad nedaugžodžiaujant išskiriu stipriausias man dainas: „Division Warning“, „Kings and Lords“ ir „You Didn‘t See The Thief“.

4. Katatonia – Nightmares as Extensions of the Waking State (alternative/progressive/gothic/doom metal)

Šis „Katatonios“ albumas yra labai stiprus, nors ir depresyvus, kaip visada, bet jeigu ignoruosime tą faktą, galima pasidžiaugti šiuo tamsiu grožiu. O faktas, kad albumas pasiekė mano albumų TOP-10 tik įrodo, kad jis vertas dėmesio. Prisikabinti beveik neturiu prie ko, o grįžti prie albumo visada malonu, kaskart išgirdus vis šviežiomis ausimis, atrodo, simpatijos tik auga. Pačios stipriausios dainos man yra „Wind of no Change“, „Temporal“, „Warden“, nors praktiškai visų galima klausytis su neišsemiamu malonumu.

5. Jethro Tull – Curious Ruminant (progressive/folk rock)

„Jethro Tull“ albumas „Curious Ruminant“ man yra vienas tų monolitinių metų albumų, kuris man įgijo svarbią reikšmę perklausius daugybę kitos šių metų muzikos. Išskirčiau dainas „Curious Ruminant“ ir „Drink From The Same Well“, nors dauguma susiklauso labai maloniai, ir jeigu išjungus vertinimo rėžimą galvoje, tai niekam nereikėtų priekaištauti, o dabar, deja, reikia vertinti.

6. IQ – Dominion (progressive rock)

Mano pažintis su „IQ“ dar nelabai ilga, bet kai išgirdau šį albumą, jis su manimi labai surezonavo, todėl ir paskyriau jam tokią aukštą vietą. Priežastys, kodėl jis nėra dar aukščiau: problemos su struktūriškumu (o gal labiau išpildymu) ir dainavimu man. Tačiau nenoriu per daug prie to kabintis, nes visumoje tai dalykai, kuriuos galima ir paignoruoti, o visgi svarbiausia man yra muzikalumas, kuris šiame albume man yra 10/10, kaip ir dainų tematikos, tekstai, kurie progresyviojo roko ar metalo muzikoje man paprastai turi daugiau svorio, nei kituose žanruose. Tad šie dalykai kartu man sukuria tą substanciją, priviliojančią mane ir verčiančią įsidėti albumą į širdį. Labiausiai išskiriu kūrinį-gigantą „The Unknown Door“, taip pat „No Dominion“ ir „Never Land“.

7. Rivers of Nihil – Rivers of Nihil (progressive death metal)

Grupė „Rivers of Nihil“ yra mano naujausias ir stipriausias atradimas, ir tai, kad su to pačio pavadinimo albumu jie iš karto užėmė tokią aukštą vietą mano tope sako daug. Nunešė mane savo skambesiu. Ir negaliu sulaukti pasiklausyti jų senesnės kūrybos. Labiausiai išskirčiau dainas „The Sub-Orbital Blues“, „Despair Church“, „House of Light“ ir „The Logical End“.

8. Stellar Circuits – Phantom : : Phoenix  (progressive/alternative metal)

„Stellar Circuits“ man yra per mažai meilės sulaukianti grupė. Jau ne vienus metus jų klausau, ir stebiu, kaip meilė nemiršta. Naujausias albumas tik sustiprino tą meilę. „Stellar Circuits“ muziką aš vadinčiau „išdaužančia“, kieta, tad perklausyti šį albumą nėra paprasta, jei labiau traukia prie ramesnio, melancholiško skambesio, tačiau jeigu patenki „į zoną“, šio albumo perklausa gali suteikti didelį malonumą. Visos dainos man stiprios, ir tas stiprumas tik vystosi su laiku, bet dabar išskirčiau „I See Your Spirit“, „Queen Mary“ ir „Same Page“.

9. Chevelle – Bright As Blasphemy (alternative rock/metal)

Ir iš pradžių negalvojau, kad jis pasieks net TOP-10, bet jis čia. Šis „Chevelle“ albumas man buvo kaip „dovana, kuri nenustoja dovanotis“. Nes kaskart įsijungus pasiklausyti išgirsti vis kitaip, tave nušviečia vis nauja šviesa. Pirmoji perklausa buvo sudėtingesnė, tačiau kai įsivažiavau, pradėjau norėti vėl sugrįžti prie šio albumo. Mane labiausiai pritraukė energija iš vokalisto Pete Loeffler, kartu ir su galingu gitarų ir būgnų darbu daugumoje dainų. O labiausiai įsiminusi daina „Pale Horse“. Kitos dainos man beveik visos vienodai stiprios ir kaskart susiklauso skirtingai, todėl negaliu jų išskirti.

10. Lunatic Soul – The World Under Unsun (progressive/folk/art rock, ambient)

Dar vienas tamsus albumas, bet tai ne „tik“ dar vienas tamsus albumas. „The World Under Unsun“ man pasirodė vertas išsamių nagrinėjimų, tik tam reikia skirti daugiau laiko, galbūt net ištisų metų, kad pavyktų pažiūrėti į jį iš brandesnio kampo, todėl dabar apie jį daug nekalbėsiu. Viena yra aišku: jam įsisavinti reikia nemažai perklausų, o albumo „absorbcija“ labai priklauso nuo nuotaikos, ir paskirti jam aiškią vietą tope nėra paprasta, tačiau aš negaliu neįdėti jo į savo TOP-10. Labiausiai sau išskirčiau dainas „Good Memories Don‘t Want To Die“, „The Prophecy“, taip pat „Hands Made Of Lead“, „Game Called Life“ ir „The New End“.

11. Spock‘s Beard – The Archaeoptimist (progressive rock)

2025-aisiais metais buvo išleista labai daug neoptimistinių albumų, tad kai susidūriau su šiuo „Spock‘s Beard“ albumu, visiškai priešingu savo nuotaikomis daugumai mano klausomos muzikos, reikėjo laiko ir kelių perklausų, kad įsisavinčiau. Bet man pavyko, ir jis užėmė mano tope ir mano atmintyje aukštą ir išskirtinę vietą. Profesionalus albumas, ir kas mane labai pradžiugino, kad jis, nors laikosi gan archajiško progroko skambesio, vis tiek sugeba neskambėti lyg būtų labai senas, už ką aš jiems ir skiriu aukštą vietą. Labiausiai išskiriu dainas „Afourthoughts“, ir didįjį įspūdingąjį „The Archaeoptimist“.

12. Men I Trust – Equus Asinus (dream pop, soft rock)

„Men I Trust“ yra mano senas (kelių metų atgal) atradimas, kuris nuo pirmų išgirstų natų pritraukė dėmesį be grįžimo atgal. Šiemet iš šio projekto gavome net dvi dovanas – du albumus, kuriuos abu įtraukiau į metų topą. „Equus Asinus“ pas mane yra kiek aukščiau už „Equus Caballus“, ir nors abu albumai man beveik lygūs, šis turi šiek tiek didesnę mėgstamų dainų koncentraciją. Labiausiai išskiriu dainas „Bethlehem“, taip pat „The Landkeeper“, „Paul‘s Theme“, kurios labai primena prancūzišką muziką (Joe Dassin) ir „Unlike Anything“.

13. Deafheaven – Lonely People With Power (blackgaze, post metal)

Naujajam „Deafheaven“ albumui norėjau skirti dar aukštesnę vietą, nes jie taip sugeba mane nustebinti, iki visiško ekstazinio pakylėjimo, kad beveik sujaukia protą. Bet visgi po ilgesnių meditacijų apie šį albumą supratau, kad kad ir kaip mėgčiau išskirtinį „Deafheaven“ skambesį, vis dėlto jų muzika per sunki, kad galėčiau klausytis dažniau. Tačiau, kai jau įsiklausau, jie tikrai nuneša į kitą dimensiją ir dėl to aš juos vis tiek vertinu labai aukštai. Albumas yra labai stiprus, beveik visos dainos iššaukia panašias reakcijas, bet sau gal išskirčiau „Doberman“, „Magnolia“, „The Garden Route“.

14. Gazpacho – Magic 8-Ball (progressive/art/post rock)

„Magic 8-Ball“ man buvo įdomus darbas, kurį išklausyti buvo ir kietas riešutėlis, ir lengva tuo pačiu, tai jis paliko mane tokioje sutrikimo būsenoje, ir vis tiek aš jame įžvelgiu tiek vertės, kad galiu skirti jam labai aukštą vietą savo tope. „Gazpacho“ ir jų albumas yra nesulyginami su niekuo kitu. Akivaizdu, man neužtenka žodžių, bet tai tik reiškia, kad ateityje laukia dar daugiau perklausų. Sau išskiriu kūrinius „Sky King“ ir „Unrisen“.

15. Addison Rae – Addison (trip hop/dance pop)

Galbūt netikėtas vaizdas mano tope, bet Addison Rae atradimas man buvo svarbus įvykis, o jos debiutinis albumas „Addison“ man buvo puikus vasaros palydovas. Paprasta, bet efektyvi stilistika, švelnus, malonus ausiai, dinamiškas skambesys ir nė lašo nuobodulio – štai kaip galėčiau apibūdinti šį albumą. Galbūt su ja, galiu sakyt, pamėgau trip hopą. Ir netgi manyčiau, tai vienas sėkmingesnių man girdėtų debiutinių albumų. Mėgstamiausios dainos: „Aquamarine“ ir „High Fashion“.

16. Stoned Jesus – Songs to Sun (stoner/progressive metal)

„Stoned Jesus“ man visad buvo įdomūs, tik kažko juose trūksta, kad norėtųsi klausytis nuolatos. Galbūt todėl, kad stoner metalas ne visai mano žanras. Tačiau kaskart kai vėl išgirstu, mane jie vis iš naujo nustelbia. Ir albumas „Songs to Sun“ mane nustelbė, todėl negaliu jo nedėti aukštai savo tope. Tiesa, nuotaikos ganėtinai niūrios šiame albume, todėl labiau rekomenduočiau klausytis nebūnant geros nuotaikos. Labiausiai įsiminusios dainos: „Shadowland“, „Lost In The Rain“ ir „Quicksand“.

17. Novembers Doom – Major Arcana (death/doom, gothic/progressive death metal)

„Novembers Doom“ muzika man ne visada patiko / patinka, bet naujasis albumas man išsiskyrė pakankamai, kad skirčiau jam pakankamai aukštą vietą. Albumo pažiba yra „Major Arcana“, bet dar išskiriu „Mercy“ ir „XXII“ kaip man labai imponavusias dainas. Kitoms, deja, kažko pritrūksta, bet viso albumo kontekste mane tenkina ir sudaro gerą bendrą vaizdą.

18. Men I Trust – Equus Caballus (dream pop, soft rock)

Kitas „Men I Trust“ albumas, kurį padėjau žemiau. Kaip minėjau prie pirmojo, jo bendra dainų koncentracija man geresnė, nei šio. Šiame buvo sunkiau užsikabinti už kompozicijų, kurios šiaip visos yra minimalistinės pagal stilistiką, bet visgi nuskambėjusios man blankiau, mažiau įsiminusios. Tačiau klausytis vis tiek ne mažiau malonu, ir šios muzikos mieliau rinkčiausi pasiklausyti dažniau nei daug kitų mėgstamų sunkiųjų metalų. O iš šio albumo labiau išskirčiau „Ring of Past“, kuri turi tokią įdomesnę melodiją ir ritmišką, funky skambesį, dar „Another Stone“, „In My Years“, „The Better Half“.

19. Unprocessed – Angel (progressive metalcore, djent)

Man šis albumas yra neblogas pavyzdys, kaip djent‘as gali būti done right. „Unprocessed“ puikiai jį derina kartu su savo progresyviuoju metalcore‘u, kuriame pasireiškia nemažai melodiškumo, ne vien trankios gitaros ir būgnai. Būtent toks stilius man susiklauso skaniausiai kalbant apie šio žanro muziką, kai grupės leidžia paragauti visko po truputi ir sukuria dermę iš skirtingų apjungiamųjų elementų. Aišku, tai ne visada yra sėkmės garantas, ir kartais man atsiranda tokių statiškų momentų, kai atrodo, nieko nebegirdi ir nesupranti, kur daina praėjo. Stipriausia daina man yra gan vienareikšmiškai paskutinioji „Dark, Silent And Complete“, bet taip pat galiu išskirti „Sleeping With Ghosts“ kaip vieną stipriausių albumo grandžių ir dar „Where I Left My Soul“.

20. The Weeknd – Hurry Up Tomorrow (synth pop/R&B/electronic)

Kaip žinia, šis „The Weeknd“ albumas yra trečioji albumų trilogijos dalis, ir yra sukurtas kaip garso takelis visų pirma šio atlikėjo kurtam filmui. Todėl ir suprastas jis gali būti ne visų. Man galbūt nepavyko pamėgti daug dainų, o pats albumas truputi prailgsta, bet yra keletas dainų, kurias galiu klausyti taip pat kaip klausomės „The Weeknd“ didžiausių hitų radijuje. Labiausiai išskirčiau „Wake Me Up“, „Baptized In Fear“, „Big Sleep“ ir „Hurry Up Tomorrow“.

21. Revocation – New Gods, New Masters (thrash/technical death metal)

Geras klasikinis thrash‘as, kurio visada malonu pasiklausyti casually, esant nuotaikai. Pagalvojau, jei išgirsčiau tokias dainas kokiam metalo bare, būčiau labai laiminga. Tokius vibe‘us man ir suteikia šis albumas, bet kiek geresnės kokybės nei paprastų pogrindžio grupių. Labiausiai patikusios dainos: „Confines of Infinity“, „Sarcophagi of the Soul“, „Cronenberged“ ir dar labai gražus techniškas instrumentalas „The All Seeing“.

22. Sleep Token – Even in Arcadia (alternative/progressive metal, pop rap)

Apskritai „Sleep Token“ yra susilaukę didžiulio pripažinimo, gal net didesnio nei „Ghost“ ir nežinia kaip ir iš kur jiems tai pavyko, bet jie kuria ganėtinai masėms tinkančią muziką, tuo pačiu būdami išskirtiniai, maišydami tiek daug skirtingų stilių, tad gal ir nereikėtų stebėtis. Albumas „Even In Arcadia“ turi milijonus perklausų, tačiau bendrai jis gal kiek mažiau pasisekęs, mano nuomone, palyginus su ankstesniais. Visgi ir jame yra ganėtinai stiprių dainų, kaip „Look To Windward“, „Emergence“, dar išskirčiau „Dangerous“, „Provider“, „Infinite Baths“, ir bendra prasme, man patinka jų kuriama įvairovė.

23. echolyn – TimeSilentRadio VII (progressive rock)

2025-aisiais „echolyn“ išleido du albumus. Kadangi vieno apimtis būtų per didelė, teko padalinti į dvi dalis – „TimeSilentRadio II“ ir „TimeSilentRadio VII“. Ir aukščiau šį kartą padėjau „TimeSilentRadio VII“. Pastarasis man labiau tiko dėl savo labiau tradicinės struktūros, ir, žinoma, dėl to, kad daug dainų man pasirodė gan stiprios, tik viena problemėlė ta, kad jie man kartais skamba kiek senamadiškai su šiuo darbu. Vietomis jaučiasi daug „The Beatles“ ir „Queen“, vietomis alt roko ir ne tik įtakos, bet gal būtent dėl to ir smagus albumas – jį nelengva apibrėžti. Kaip mėgstamiausias dainas galiu išskirti „Cul De Sacs and Tunnels“, „Our Brilliant Next“ ir „Tiny Star“.

24. Coroner – Dissonance Theory (progressive/technical thrash metal)

Nors „Coroner“ anksčiau nepažinojau, sužinojau apie jų netikėtą sugrįžimą po daugybės metų, tad albumas švenčiamas gerbėjų. O mano švenčiamas dėl to, kad su juo turėjau labai neblogą patirtį. Nors jis man liko neįsiminęs tiek, kad skirčiau aukštesnę vietą, bet nevertas būti ir gale. Tai albumas, kurį norisi įsijungti kartas nuo karto. Dainos labai apylygės, bet dabar galbūt išskirčiau „Consequence“, „The Law“, „Trinity“.

25. Steven Wilson – The Overview (progressive/psychedelic/space rock)

Reikia būti dėkingiems vien už tai, kad sulaukėme Steven Wilson solinio albumo – žmogus nepaliauja dirbti su įvairiausiais projektais. Šis albumas susideda iš dviejų didelės apimties kūrinių, kaip ir „echolyn“ darbas „TimeSilentRadio II“. Besiklausant pirmosios dalies man labai norėjosi daugiau kosmiškumo, tačiau jo buvo užtektinai antrojoje dalyje, ir būtent su antrąja dalimi man albumas susibalansavo, nulemdamas mano vertinimo teigiamumą. Su šiuo albumu aš per daug nesusidraugavau, tačiau žinau, kad dar kartą įsijungti jį norėsiu, tad vertinu jį pakankamai aukštai.

26. Robert Plant – Saving Grace (folk/blues/classic rock)

Robert Plant (kartu su Suzi Dian) albumo negalėjau neįtraukti į savo topą. Trumpai pasakius, man tai yra labai lengvas „klausalas“, lengvos dainos. „Everybody‘s Song“ yra labiau dinamiškesnė, dėl ko yra geriausia albumo daina man. Dar išskirčiau „As I Roved Out“, „It‘s A Beautiful Day Today“, „Too Far From You“. Šiaip patiko albumo dainų tematikos ir nuotaikos, bet pritrūko ekspresijos, kad vertinčiau geriau.

27. O.R.k. – Firehose of Falsehoods (art/progressive/alternative rock)

Dar vienas naujas atradimas, bet greitai pelnęs mano simpatijas, iš pradžių užkliuvus už „16 000 Days“, o vėliau įsiklausius į daugiau dainų pastebėjau, kad tai labai stiprus skambesys, tinkantis mano ausims. Tiesa, man kilo įtarimų, kad grupė galimai naudoja dirbtinio intelekto pagalbą kūryboje, kas jau yra akivaizdu vizualų kūrime, bet ir muzikoje man kažkas truputi ne taip atrodo, bet noriu tikėti, kad klystu. Na, bet vis tiek norėčiau išskirti daugiau man patikusių dainų, o tai yra neabejotinai „PUTFP“ ir dar įdomus, labiausiai atmosferinis, ilgesnis kūrinys „Dive In“.

28. echolyn – TimeSilentRadio II (progressive rock)

Štai ir antrasis „echolyn“ darbas (ar turėtų skaitytis pirmasis eiliškumu pagal juos), bet antrasis man. Gerokai žemiau jis padėtas dėl vienos aiškios priežasties, kurią įvardinčiau kaip disonansą tarp dainų trukmės ir jų turinio. Aš neturiu problemų klausytis didelių apimčių kūrinių, tačiau šiuo atveju nelabai supratau „echolyn“. Visgi, tose ilgose kompozicijose aš vietomis įžvelgiu patinkančių momentų ir vien iš pagarbos sukuriant tokius du gigantus dainų formose aš skiriu jiems dar gan aukštą vietą. Dar gi, galbūt vieną dieną vėl išgirsiu šį darbą ir man jis susišvies visai kitaip.

29. Colosseum – XI (jazz fusion, blues/progressive rock)

Mažai kam žinomi, nematomi, bet svarbūs progresyviojo ir džiazroko istorijoje „Colosseum“ įsipaišė mano tope. Vasaros metu sukau šio albumo dainas dirbant, kad padėtų susikaupti, ir tikrai nemažai padėjo. Problema yra ta, kad „Colosseum“ dabar skamba labai stipriai pasenusiai, kas yra problema ir su dauguma didžiųjų scenos grandų-dinozaurų, bet nepaisant to, aš jiems skiriu pakankamai solidžią vietą ir išskiriu kūrinius, kurių netgi norisi pasiklausyti dažniau: „English Garden Suite“, „Nowhere To Be Found“, „Out In The Fields“ ir „Hunters“.

30. Twenty One Pilots – Breach (alternative rock, pop rock, electropop, alt hip-hop)

Šis albumas mane nustebino, nes maniau, kad patiks mažiau. Pajutau, kad daugelį dainų albume galima klausytis dažnai, jei tik yra nuotaika „Twenty One Pilots“ stiliui, todėl vertinu jį aukščiau už kai kuriuos atlikėjus, kuriuos šiaip mėgstu labiau. Labiausiai patikusios dainos: „The Contract“, „Robot Voices“, „Center Mass“ ir „Tally“.

31. Spiritbox – Tsunami Sea (alternative metal, metalcore, djent)

Su šiuo „Spiritbox“ albumu aš turiu šiokių tokių problemų, dėl dainų struktūrų ir išpildymo. Bet pirmiausia, aš vis neatsistebiu tokiu stipriu šios grupės vokalistės Courtney LaPlante balsu ir jos gebėjimu pereiti nuo tokio šiurkštumo iki švelnumo. Vien dėl jo mane vis traukia klausytis jų. Mėgstamiausios dainos: „Fata Morgana“ ir „Soft Spine“.

32. Between The Buried and Me – The Blue Nowhere (progressive/technical death metal, metalcore)

Neabejotinai įdomus albumas, kuriam suprasti man reikėjo kelių perklausų, ir vis tiek nemanau, kad tikrai pavyko suprasti. Iššūkis, bet tokie iššūkiai mane kaip tik labiausiai ir intriguoja. Nors daina „Absent Thereafter“ vis tiek mano liko nesuprasta, gerą įspūdį paliko „Things We Tell Ourselves in the Dark“, „Psychomanteum“. Turiu priminti sau vėliau perklausyti visą jų diskografiją.

33. Green Carnation – A Dark Poem, Pt. I: The Shores of Melancholia (progressive/doom/gothic metal)

Aš šiam „Green Carnation“ albumui suteikiau daug progų, bet kažkas vis tiek nepramušė. Rodos, viskas su jais gerai, stilistika įdomi, skamba gražiai, bet vis tiek nepraeina. Galbūt man trūko vokalisto įtaigumo, kuris atmuštų ar tai sustiprintų itin lėtą tempą dainose, kuris man dažnai netinka. Jo vokalas man skamba kažkaip toli ir tyliai. Na bet vis tiek, negaliu sakyti, kad ir nepatiko, muzika jaučiasi man artima, ir gal kada dar labiau priartės. O kol kas labiausiai išskiriu dainas „As Silence Took You“, „In Your Paradise“ ir dar gal „Me, My Enemy“.

34. Dream Theater – Parasomnia (progressive metal)

Bijau kažką pasakyti, bet ir nelabai susiformavo daug minčių galvojant apie komentarus šiam albumui. Ne geriausias „Dream Theater“ darbas. Bet pažvelgus iš toliau, nėra jis toks blogas, tiesiog silpnesnis ir truputi kitoks. Daugiau nekomentuojant išskiriu labiausiai patikusias dainas: „Night Terror“ ir „The Shadow Man Incident“ (antroji pusė).

35. Of Mice & Men – Another Miracle (metalcore/hard rock)

Mano ausims stiprus metalcore albumas. Man patinka tas švelnus „Of Mice & Men“ metalas, kiek metalas gali būti pavadintas švelniu. Dainų kompozicijos pildosi lengvai kaip per sviestą, viskas kaip du kart du, klausytis labai lengva, todėl aš šį albumą rinkčiausi klausytis dar ne vieną kartą ateityje. Tačiau gal jis net per paprastas mano sofistikuotam skoniui. Stipriausios dainos man „Hourglass“, „Contact“.

36. We Came As Romans – All is Beautiful...Because We‘re Doomed (alternative metal, metalcore)

Šis albumas man buvo kažkoks apgavikiškas. Pirmoji albumo pusė man nelabai imponavo, bet kažkas man kuždėjo, kad reikia klausytis toliau. Ir mane galiausiai prikaustė šio albumo skambesys. Yra keletas stipresnių mano ausims dainų, kaip „no rest for the dreamer“, „b2tm“, „so lost (burning flowers)“ bei „Because We‘re Doomed“, kuriose labiau atskleidžia grupės techninis įdirbis ir ištaškantis gitarinis skambesys.

37. Tyler, The Creator – Don‘t Tap The Glass (pop rap/dance)

Vienintelis hiphopo atstovas mano tope (neskaitant „Twenty One Pilots“). Topas be „Tyler, The Creator“ albumo atrodytų keistai. Tačiau „Don‘t Tap The Glass“ man didelio įspūdžio, deja, nepaliko. Nors jame yra gerų momentų, ir bendra prasme skambesys darnus, tyleriškas, bet kažko jame trūksta, ko negaliu nusakyti, kaip kažkas kas neklauso hiphopo įprastai. Bet labiausiai patikusios dainos, kurių galiu klausytis ir daugiau yra „Stop Playing With Me“, „Ring Ring Ring“ ir „Tell Me What It Is“.

38. Blut Aus Nord – Ethereal Horizons (progressive post/black metal)

Post blackmetal‘io praktiškai visai neklausau, todėl galiu būti dėkinga, kad pasimaišė ši grupė su naujuoju jų darbu „Ethereal Horizons“, nes man jis tapo tarsi paletės praskalavimu. Iš pirmo žvilgsnio, jis neatrodo kažkuo labai ypatingas ir tai nėra itin stimuliuojanti muzika, bet ilgiau pasėdėjus su jų kūriniais ir įsigilinus į jų skleidžiamą nuotaiką ir atmosferą, ji tikrai gali nukelti į kažkokius distopinius pasaulio griūties vaizdinius, tarsi filme, ir tai man pasirodė įdomu. Pagalvojau, jeigu filmuose būtų tokie garso takeliai, tik didesnį susidomėjimą kinu turėčiau. Labiausiai kol kas išskirsiu „What Burns Now Listens“ ir ilgesnįjį „The End Becomes Grace“.

39. Lady Gaga – Mayhem (synth/dance pop)

Be abejo vienas reikšmingiausių pop albumų ne tik 2025-aisiais, bet ir pastaraisiais visais metais. Juk tai Lady Gaga! Šis albumas, manau, buvo ir daugeliui netikėtas, ir daugelį pradžiuginęs. Ne išimtis ir aš. Mane jis pradžiugino kokybe, pakankama įvairove, kad norėtųsi klausytis daugiau (jei tik labiau mėgčiau pop muziką), net ir Lady Gagos brandumu, kaip atlikėja. Labiausiai išsiskiriančios ir patikusios dainos: „Abracadabra“ (visiškas 2025-ųjų hitas), „Zombieboy“, „The Dead Dance“.

40. Cradle of Filth – The Screaming of the Valkyries (extreme metal)

Geriausi „Cradle of Filth“ laikai jau praeityje? Neskubėsiu daryti tokių išvadų. Šis albumas man svyruoja tarp patinka ir nelabai patinka. Vienas dalykas, kuris užkliuvo, kad dainų kompozicijos man yra per ilgos, tampa nuobodžios, neišlaiko dėmesio iki galo. Kita vertus, patinka, kad skamba kaip klasiški „Cradle of Filth“, nepraradę savo šarmo, nei kiek nesumažino noro toliau klausytis jų. Geriausios dainos man „Demagoguery“ ir „Malignant Perfection“.

41. Lorna Shore – I Feel The Everblack Festering Upon Me (progressive deathcore, symphonic black metal)

Nesiklausau daug deathcore, bet šis albumas man pasirodė stiprus savo žanre. Patiko simfoninis fonas, suteikiantis melodingumo šiurkščiam pagrindui. O kai kuriose dainose simfoninis skambesys netgi dominuoja, suteikiant albumui įvairovės. Bet nepasakyčiau, kad kažkuo daugiau būtų nustebinęs. Stipriausia daina: „Oblivion“.

42. Ghost – Skeleta (pop/hard/arena rock, glam metal)

Aš neliaupsinsiu „Ghost“, taip kaip daug kas liaupsina, nes tiesą sakant, nelabai matau už ką. Muzikine prasme, „Ghost“ leidžia man labai vidutiniškus albumus, ne išimtis ir „Skeleta“, tik gal dar kiek silpniau. Šiame albume labiausiai išskirčiau dainą „Lachryma“, kuri yra puikus hitas, lengva dainuoti kartu. Kitos dainos mažiau įsimintinos, ir pastebėjau, ilgalaikėje perspektyvoje nublanksta.

43. blessthefall – Gallows (metalcore)

Nors iš techninės pusės priekaištų neturiu, albumas kokybiškas, visgi struktūriškai, iš visų perklausytų metalcore stiliaus albumų 2025-iaisiais, šis man pasirodė silpnesnis (arba mano smegenys išplautos muzikine prasme). Labiau patikusios dainos „Drag Me Under“ ir „Light The Flame“.

44. Alice Cooper – The Revenge of Alice Cooper (hard/shock rock)

Kai pradėjau klausytis šio Alice Cooper albumo supratau, kad bet kokiu atveju norėsiu jį įtraukti į savo metų topą. Jis ir vertas jame būti. Tiesa, pačiame gale. Ką galiu apie šį albumą pasakyti, tai kad maždaug kas antra daina mane visai kabino, bet ne iki galo. Patiko senas skambesys sumišęs su modernia produkcija, bet tai tuo pačiu tarsi ir nesiderina. Manau, kad tiesiog toks stilius, ir netgi dainų tematikos šiuose laikuose tiesiog nebelabai jau veikia, ir reikėtų ieškoti truputi kitokių sprendimų. Bet tuo pačiu ir suprantu, kad tai Alice Cooper – vienintelis ir nepakeičiamas.

45. Born of Osiris – Through Shadows (progressive metalcore, djent)

Gerbiu „Born of Osiris“ už jų grojamą muziką, todėl jie ir yra šiame tope. Man trūksta gero techniškai ir stilistškai spalvingo progresyvaus metalo ir jo galėtų būti daugiau, o „Born of Osiris“ galėtų vadintis šio stiliaus vėliavnešiais. Šis albumas man yra solidus bandymas atnešti mums daugiau to metalo, tačiau į topo galą įdėjau dėl to, kad skambesys didžiąja dalimi pasirodė labai konservatyvus ir neįsimintinas. Dar manau, kad grupėms visgi dažnai koją pakiša djent‘as, ir jiems ne išimtis. Visgi jie patraukė mano dėmesį ir sužadino norą pasiklausyti daugiau.

Garbingi paminėjimai:

I Prevail – Violent Nature

Architects – The Sky, The Earth & All Between

Dayseeker – Creature in the Black Night

Amorphis – Borderland

Lacrimosa – Lament

Soulfly – Chama

Testament – Para Bellum

Motorpsycho – Motorpsycho

Sadist – Something to Pierce

Hedonist – Scapulimancy

Castrator – Coronation of the Grotesque

Ancient Death – Ego Dissolution

Machine Head – Unatoned

Margarita Witch Cult – Strung Out In Hell

Atomic Rooster – Circle The Sun

The Flower Kings – Love

GAUPA – Fyr EP

Mogwai – The Bad Fire

Ulver – Neverland

Eluveitie – Anv

Behemoth – The Shit Ov God

Swans – Birthing

Tesa – Interval

Joe Bonamassa – Breakthrough

King Gizzard and the Lizard Wizard – Phantom Island

Lord of the Lost – Opvs Noir Vol. 1

Lord of the Lost – Opvs Noir Vol. 2

Florence and The Machine – Everybody Scream

FKA Twigs – Eusexua

Little Simz – Lotus

Orbit Culture – Death Above Life

Currents – All That Follows EP

Dawn of Ouroboros – Bioluminescence

Imperial Triumphant – Goldstar

	4			Deftones - Cut Hands
	2			Katatonia - Temporal
	1			Stellar Circuits - I See Your Spirit
	1			Spock's Beard - The Archaeoptimist
	4			Gazpacho - Sky King
	2			The Weeknd - Wake Me Up
	4			Paradise Lost - Serpent On The Cross
	3			Jethro Tull - Curious Ruminant
	2			Chevelle - Pale Horse
	0			Men I Trust - Unlike Anything
	1			Addison Rae - Aquamarine
	2			Sleep Token - Emergence
	3			Cosmograf - Kings And Lords
	2			IQ - The Unknown Door
	4			Lunatic Soul - The Prophecy
	2			Deafheaven - Doberman
	7			Lady GaGa - Abracadabra