Atranka II

Yra filtras, kuriuo galima atskirti, išfiltruoti visus pasaulio nevėkšlas ir žioplius - tai jūsų protas.

Kitais žodžiais sakant - jei jūs durnas, jūs pražuvęs. Be galimybės atsitiesti ar įsistatyti naują, nepriekaištingai tiesų stuburą. Tą įrodė mano specifiniai nedurnumo receptoriai ir šiandieninė kasdieninė patirtis. Atrodo, kiekviena diena eina greitai, tačiau vienodai - nė velnio. Kiekviena diena tau pateikia naują lobį įsitikinimų ir pamąstymų, kurie praturtina pasaulį ir tave. Ir tiesiog, reikia mokėti susitelkti, susikaupti...

Ir iš kur yra tokių žmonių. Ne, jiems tiesiog diena nekokia. Buvo normalūs, normalūs, o šiandien kaip kokie, ne ta koja išlipę. Jei sakai, kad jei kiši nosį, kur nereikia, padarysiu tą, tai tas žmogus dar labiau siekia savo tikslo. O aš, deja, savo žodį tesiu. Truputį negailestingai, bet už nepaklusnumą draugiškam ultimatumui reikia jau ir bausti.

Ir va, tu atsakinėji į jo klausimus visą pamoką. Praktiškai duodi jam nusirašyti savo protą. Ir šis, kaip nieko nesuprasdamas, klausinėja kodėl taip ir anaip, po to pamiršta, ko klausia, ir nejaučia to, kad man irgi reikia dirbti. Kur jo racionalumas? Ar negalėtų tiesiog sužinoti atsakymą ir viskas. Kur jo žmogiškumas? Išvis, jis per daug vertas turėti TOKĮ pažymį iš TO dalyko, o absoliučiai nieko nežino.

Uždarant skyrelį "istorijos pliurpologinės", eitume toliau...

Eitume... Blokas mano naujoms mintims, nieko esminio ir gyvybingo bei dvasiško nesugalvoju. Gal tiesiog šiandien man neveikia galva, nes šiandien apsivertęs "buhalterija", popieriais, ginčais ir neaiškumais laksčiau ir aiškinau visiems, kad turi būti taip, o ne anaip. Pasirodo, mano žodis turi galią. Esmė ta, kad vis tiek atsiranda žmogienų, kurie nelabai suvokia, kas yra konfidencialumas, žmogaus gyvenimo plotmė, kuri turėtų likti užnugaryje. Tiesiog, jei nelįstu ne į savo reikalus... Bet užsiimti provokacijomis ir apsimesti nesuprantančiu yra lengviau. Ir kodėl jiems reikia kloti kiekvieną smulkmeną? Apie mane galima žinoti tik tiek, kiek aš pats leidžiu žinoti... O visokios smulkmenos turėtų būti tiesiog nedominančios. Negalvokit, kad kalbu apie kokią rimtą paslaptį. Čia tiesiog įvyko toks pokalbis, kada prie manęs prikibo, kodėl aš darau / turiu / rašau taip / tą / tiek, jei tai tiesiog jiems nepraktiška ir nesuprantama.

Vėl nejučia grįžau į "istorijas pliurpologines"...

Ir tai tiesiog kažkas gyvenimiško ir realaus. Kiekvieną kartą viskas atrodo skirtingą, bet šablonas tas pats, tik įvilkta kitokia dekoracija. Tačiau yra vienas veiksnys, kuris ir nurodo tą vertingumą, kurį visą laiką bandai parodyti kitiems, bet ne visada išeina - spontaniškumas. Tik tas žmogus, kuris vykdo neskaičiuodamas ir pasikliaudamas savo nuojauta ir tuo, kad tikimybių teorija yra visagalė, o ne strategija, jaučiasi ir prieš kitus atrodo gyvybingesnis ir žmogiškesnis. Formulių maniakai yra tikri nuobodos, kurie planuodami sukramsnoja daugiau laiko nei vykdydami. Šitas procesas mano pramintas yra "svarstyklių problema". Taigi, planuoja tik abejingi. Spontaniškieji labiau įgudę bendrauti, pasitiki savimi, mažiau gėdijasi ir drovisi. Taip, jie jaučiasi laisvesni, o laisvė - esminis gyvenimo motyvas. Taip kad, eikime toliau.

Mintis yra beribė - nuo jos prasideda egzistavimas, gyvenimas, būtis. Ir kuo greičiau suprasi, jog verta mintį realizuoti, tuo daugiau nuveiksi. Gyvenimas sukasi apie veiksmą, ne sėdėjimas. Žmonės bėga, mašinos važiuoja, pastatai statomi vis auga, o paveikslai tapomi vis gražėja. Ir galutinis variantas yra JĖGA. Reik tik siekti. Abejingi miršta.

Taip, atranka vyksta. Turi matyti savo protu ir pernelyg nesvarstyti. Nes kuo mažiau gumą tempsi, tuo daugiau turėsi progų persigalvoti ir veikti kitaip. O ilgas strategavimas gali kainuoti brangiai. Išmokime būti spontaniškais. Žinoma, nepamirškime kartais būti ir planuotojais. Labai svarbu ir susikoncentruoti, išsiaiškinti, smulkiai išnagrinėti. Viskas priklauso nuo situacijos. Bet jei nori gyventi turiningai ir kūrybingai - išmok veikti.