Mogwai koncertas „Lofte“ – įspūdžiai

„The Skys“ buvo ne vienintelis šios savaitės muzikinis renginys man. Kiek anksčiau, trečiadienį, aplankiau „Mogwai“ Lofte. Tai buvo ganėtinai spontaniška idėja ir avantiūra, kadangi mano asmeninis ryšys su „Mogwai“ muzika gan silpnas – kažkiek paklausau jų naujesnės muzikos, kažkiek patinka, kažkiek praeina į ausį, turiu išvystęs šiokią tokią pagarbą tam, ką jie daro, tačiau savęs dideliu fanu tikrai negalėčiau įvardyti. Visgi ne kiekvieną dieną tokia įdomi grupė į lietuvišką žemelę užsuka. Nors šie metai post muzikos fanams dosnūs, neseniai turėjom „God Is An Astronaut“, lapkritį bus „Mono“, o kitų metų pavasarį užsuks ir „Godspeed You! Black Emperor“.

Kathryn Joseph apšildymas. Vakaras nusimatė labai klasiškas: vienas apšildymo pasirodymas 19:45 ir po to pagrindinės vakaro žvaigždės 21:00. Atėjau jau kelios minutės po Kathryn Joseph išėjimo į sceną. Jos pasirodymas buvo gan unikalus: ji su savo klavišais ir vokalu ir tik dar vienas vyrukas, kai kuriose kompozicijose gelbstintis su elektroniniais efektais, ritmais ir pan., žodž, prie pulto. Vėlgi, postroko grupės renkasi ganėtinai nestandartinius apšildymus, kaip „God Is An Astronaut“ rinkosi violončelistę Jo Quail. Bet atmosferiškai gan intymus, lėtas, melancholiškas Kathryn Joseph ambientinis darkwave'as tiko (internetai dažniausiai jos stilių įvardija kaip indie folk – indie elementą įžvelgiau, bet folk nelabai). Viena kita daina su intensyvesniu ritmu pereidavo tai šiek tiek į trip-hop, tai į grynos šokių muzikos vandenis, bet tai būdavo tokie trumpi pliūpsniai, išimtys iš bendros atmosferos.

Visgi man įsimintiniausia buvo net ne muzika, o jos tikrai gan groteskiškas, atviras humoras. Prisimenu, kaip ji savo vieną iš dainų pristatė kaip „dar viena daina apie p*******“ (turbūt suprantat, kurį procesą paslėpiau po žvaigždutėmis). Taip pat kalbant apie atlikėjos santykį su kate buvo replika iš serijos „kaip gali egzistuoti žmonės, kurie myli vaikus labiau negu gyvūnus“. Aš labai aplinkui nesidairiau, bet pagalvojau mintyse, kiek žmonių šitas pajuodavęs sarkazmas dabar sunervino. Visgi mane vienas dalykas tikrai sunervino – vieną dainą pristatydama Kathlyn mestelėjo repliką apie baisius pasaulyje vykstančius dalykus, ypač Palestinoje. Tai tiesiog prieš mano pažiūras, mane piktina visa kairioji pacifistų srovė, kurie žarstosi Palestinos simboliais ir taip solidarizuojasi su neva Izraelio terorizmo aukom. Neteisinsiu Izraelio (ne vieta ir ne laikas tam), tik pasakysiu, kad tokie žmonės šiais simboliais šlovina dar giliau istoriškai įsišaknijusį blogį ir terorizmą, kuris būtent ir iššaukė tai, kas dabar vyksta Artimuosiuose Rytuose. Tad taip, mane ši replika nupurtė, bet stengiuos muzikantų pažiūrų per daug į galvą neimt – yra visokio plauko asmenybių muzikiniame pasaulyje, kurias labai sunku toleruot (ehem, Roger Waters), bet tai vargiai ką atima iš jų atliekamos muzikos.

„Mogwai“ pasirodymas. 40 min apšilom, dar riebų pusvalandį paaušinom galvas, ir punktualiai 21 valandą startavo „Mogwai“. Mano pats pirmas pastebėjimas yra susijęs su garso kokybe: aš turėjau hipotezę, kad „Lofto“ sienos nėra girdėjusios teisingai įgarsinto būgnų garso, bet ji griuvo per „Mogwai“ pasirodymą. Pasirodo, toje gelžbetoninėje dėžėje įmanoma įgarsintus būgnus taip, kad jie netrankytų per ausis, bet ir nebūtų per tylus – jie buvo ryškūs, akcentuoti (užtai labiau reikia dėkoti pačiam būgnininkui Martinui Bullochui), jų garsas buvo tiesiog smagiai krentantis į ausis. Taip pat boso įgarsinimas buvo visai solidus (gal net truputį per silpnas mano skoniui). O bet tačiau... geroji dalis baigiasi tada, kai išgirsti dvi, o kai kada ir tris elektrines gitaras. Ir šiaip garsistai nepasirūpino deramu jų garso lygiu, tai dar masinis aidas nuo gelžbetoninių sienų prisidėjo ir turėjome patirtį, dėl kurios po pirmųjų kelių dainų net kiek praretėjo minia (nežinau, ar jie išėjo į erdvės užkampius, ar išvis iš koncerto). Garso buvo tikrai per daug. Bet gal čia tik tiems, kurie į koncertus vaikšto be ausų kaištukų, nesu tikras. Baisiausia garsinė patirtis buvo tokiose trankiose dainose kaip „New Paths To Helicon, Pt.1“ beigi pagrindinę set'o dalį uždaranti „Lion Rumpus“

Kiti aspektai visgi mane koncerte džiugino. Man patiko, kaip koncerto metu kartais gitaristo ir klavišininko rolėmis apsikeisdavo Barry Burns ir Alex Mackay. Alex'as vienoj kompozicijoj padėjo ir Martin'ui Bulloch'ui lėkščių mušimo užduotyje. Šis interplay tarp muzikantų visuomet smagus žiūrovui, taip pat suteikia užtikrintumo, kad prieš tave groja aukštos klasės instrumentalistai, išmanantys ne vieną instrumentą ir žinantys, kurio nario kokie gebėjimai yra tinkamiausi vienai ar kitai kompozicijai.

Mane džiugino ir tai, kad „Mogwai“ beveik neskyrė laiko bendravimui su auditorija, išskyrus protarpinius trumpus dviejų žodžių padėkojimus. Kaip ir minėjau, ne pasikalbėt susirenkam, ypač kai tie pasikalbėjimai būna 300 žodžių tirados, kaip grupei yra svarbu, kad mes visi čia susirinkome. Bet nedaugžodžiavimas ir tenkina visą post muzikos natūrą – koncertas yra vientisa atmosferinė patirtis, daugžodžiavimas ją tik sudrumstų.

Kompozicijų pasirinkimas buvo subalansuotas. Nors aš nesu „Mogwai“ diskografijos specialistas, todėl negaliu skrupulingai kabinėtis, kad viena kompozicija būtų labiau tikus nei kita, bet ką pastebėjau, tai kad „Mogwai“ pasirinko nueiti more is more keliu. Nemaža dalis kompozicijų (bent jau tų, kurias teko gyvenime girdėti) koncertinės versijos man pasirodė kiek patrumpintos (bise tikrai nesiklausėm visų 16-os „Mogwai Fear Satan“ minučių), bet taip jiems į pusantros valandos pasirodymą pavyko sutalpinti net kelioliką skirtingų kompozicijų. Ir jos tikrai skirtingos, nes skambesių spektras tikrai svyravo nuo gan agresyviai triukšmingų garsų kaip jau minėtoji „New Paths To Helicon, Pt. 1“, iki daugiau lyrinių, melodingų kompozicijų kaip „Auto Rock“, kurios atmosferos sustiprinimui buvo pasitelkta ir vizualinė priemonė – dideli L raidės formos šviestuvai, išdėstyti visame scenos galiniame perimetre. Taip pat vietos atsirado kelioms vokalinėms kompozicijoms, bet „Mogwai“ su savo vokalais nedrąsūs, balsai būna prislopinti visokių elektroninių efektų. Sakyčiau, objektyvus koncerto pikas buvo „Lion Rumpus“ prieš bisą ir „Mogwai Fear Satan“ muzikantams grįžus į sceną, bet subjektyviai man į ausį vis tik labiausiai krito „Fanzine Made Of Flesh“ – tai labai paprasta melodiškai kompozicija su vokalo partija, bet man kažkaip labai susiklausė tas paprastesnių roko formų įpūtimas į bendrą kiek pastelinį koncerto paveikslą. 

Visą pasirodymą labiausiai norisi lyginti su „God Is An Astronaut“. Pastarieji galbūt kompozicijas atliko konservatyviau (panašiai kaip studijoje), galbūt jų setlist'e nebuvo tokios didelės įvairovės, kita vertus, jų pasirodymo garso kokybė man paliko gilesnį įspūdį, o ir Jo Quail prisidėjimas violončelės partijomis prie GIAA muzikos yra šarmas, kurio nebuvo „Mogwai“ koncerte. Visgi negali sakyti, kad jų muzika nesiskiria, „Mogwai“ pasirodyme išryškėjo stipresnė klavišinių dedamoji negu GIAA muzikoje, tad iš esmės galima sakyti, kad „Mogwai“ yra visai kitoks posto muzikos žvėris, su savais minusais ir savais pliusais, bet vienodai reikalingas išgirsti mūsų šalyje, ypač tiems, kurie mėgsta atmosferinę muziką. Koncertą vertinu gerai!

44

Mogwai