Back to Bass ir kita, arba Raudonas švarkas veikia?

Kaip dažniausiai, taip ir šį kartą pradėsiu nuo nemenkos priešistorės (kam neįdomu - praleiskit, nesupyksiu). 

Pirma dalis. Priešistorė

O prasidėjo viskas dar šių metų vasario 13. Tądien darbe ruošdamasi gert rytinę kavą atsiveręiau 15min internetinę versiją. Ne ką tame telefone sužiūrėsi (kompo darbe neduoda, o ir telefono išmanumu pasigirt negaliu), bet žiūriu - nagi nagi, kas čia naujesnio apie Stingą? Aha, pasirodo, seneliu tapo.. Nebloga naujiena, bet... ai... 

Po poros savaičių lygiai taip pat pamatau dar vieną naujieną. Ta pati nuotrauka.... nagi nagi, ką šį kartą "prisidirbo"? Aa.. ooo...ups, čia mes prisidirbom... Na ką - ir vėl tekstuojam Kristinai - "Ruoškis į Kauną. Stingas grįžta". Tiesa, dar laukiam patvirtinimo - juk apie tai dar nespėjo paskelbt M-1 Plius, iš kurio pastaruoju tokias naujienas ir sužinodavom. CHA, šįkart AŠ pranešiu Gerąją Naujieną pirmesnė  Kaip numanot - po kokios valandos ar pusantros tą naujieną ir Pliusas paskelbia.

Bilietų pirkimo detalizuot nesiimu, tik tiek, kad tam žygiui nusiėmiau iš darbo. Tik praėjus mėnesiui ar dviem po to kolegė man pranešė naujieną - girdi, Stingas vėl atvažiuoja. Aha, sakau, girdėjau. ir bilietus turiu. Jau kokius du mėnesius. Pamenat, kai darban vėlavau? Va tada ir bilietavausi.

Antra dalis. Koncerto diena. Vilnius

Pagaliau ateina koncerto diena. Jai ruošiausi - net atostogas ta proga pasiėmiau :D O ji nepraeina be nuotykių. besiruošdama užmatau, kad reikia naujų pėdkelnių. Ir šiaip, parduotuvėn reikia, pinigo išsigrynint. Nutariu tą padaryt toliau nuo namų, bet viską vienoj vietoj. Išlekiu. Pusiaukelėj susgriebiu, kad telefono taigi nepasiėmiau... Ai, guodžiuosi, nieko, tokio, mažiau iškrausiu, juk jam, vargšui, dar tiek reikės šiandien/šiąnakt atlaikyt...... Mažiau iškrausiu, tik geriau. 

Apsiprekinu, pėdinu tuo pačiu keliu namo. Viskas gerai. Sutinku apsiprekint išeinantį tėvuką. Tai, sakau, turbūt nebesusimatysim. Tėvuks patvirtina. Gerai. einu namo. Pareinu, jau rakinsiu duris... &^$@!!!!! Raktas taigi liko užrakintas kitoj terboj, jo į Kaunan vežtiną terbą taigi neįsimečiau, o laksčiau jau su ja! Vejuosi, mažu pavysiu tėvuką. Ha, žinoma, svajuko dramblionės.... Grįžtu piktesnė už šešką. Ir kaip nepyksi ant tokios vėplos? Na bet pyktis nieko nepakeis - reikia gi kažkaip patekt vidun. Reik pasakyt, kad gyvenam nenaujam namuke, anksčiau turėjom slėptuvę raktams šalia esančiuose pagalbiniuose statinukuose. Prasisuku ten. Veltui. Gerai. T.y. BLOGAI. Bet vidun patekt privalau. Belieka vienintelis kelias - lipt pro langą. Langai mūsų dar toki senobiški, ne plastikiniai, tai atidaryt juos iš lauko nėra paprasta, bet ir ne neįmanoma. Aš gi ne vagis, man nebaisu triukšmą sukelt. Nesismulkinsiu, kaip tai padariau, bet viduj vis dėlto atsiduriu be didesnių sunkumų. Tiesa, vis tiek - savotiškas ekstrymas 

Taigi, kai pagaliau viskas, kas priklauso, yra ant manęs (darbinė uniforma - suknytė ir raudonas (gerai, gerai - avietinis)  švarkas) ir su manimi (bilietas, raktai, skėtis - išlekiu į troleibusą. Taaaip.. pusiaukelėj vėl susigriebiu, kad šį kartą nepasiėmiau... telefono...$&%#^  Grįžtu darkart. Sako, grįžt - negeras požymis, bet tą prisiminiau tik dabar, rašydama šiuos žodžius. Atrodo, vis tik tai bent kažkiek tiesa... Bet apie tai vėliau. 

Pagaliau aš autobusų stoty, apsibilietavusi. Na gražu - dar ir mano autobusas vėluoja... Gerai, kad ne paskutinė minutė, nes norėjom dar prieš koncertą nors minimaliai Kaune prasieit, pasistprint. Tai nors nepavėluosiu. Nusiraminu. Varom į Kauną.

Trečia dalis. Kaunas. Koncertas

Turbūt daug pasakot, ką veikėm Kaune iki koncerto, neverta - nei nuotykių, nei ko nors šiaip įdomesnio nėra... Koncerto laukt patraukiam iki jo (greičiau iki leidimo į areną oficialios pradžios) likus turbūt gerai valandai. Ar jau nepilnai valandai. ten jau būriuojasi keletas žiūrovų?/personalo?/dar kažkokių žmogėnų? Ausį rėžia anglų kalba - aha, nevietiniai... Staff'as? Vėliau tik pamatom, kad vis dėlto tai tik žiūrovai, o vienas anksčiau angliškai kalbėjęs vyriškis ima kalbėt rusiškai... uuu, neįdomu... nors... Nutariam visur laikytis netoli jų - galgi jie žino, kur geriausia vieta? Atrodo, ši taktika suveikė kuo puikiausiai. Įsitaisom toli gražu ne pačiam centre, bet kitu požiūriu strategiškai geroje vietoje - tiesiai prieš gitaristo D. Millerio vietą scenoje. Tiesa, mus kiek užstoja kolonėlė (o taip, čia jau mūsų likimas - visada stovėt ten, kur ausims labiausiai kenkia), bet.... 

Koncertas prasideda ir salė iškart pašėlsta. Prisipažinsiu - tiek energijos iš lyriko Stingo nesitikėjau. Užvedė iškart. Pasirodo, ir pernykštė pertrUOka jo neišgąsdino - bandymai nors kelis žodelius pasakyt lietuviškai buvo (išdavikai delfistai.... atkreipkit dėmesį į 13 nuotrauką).  P.S. "ačiū" sukirčiuokit "ačiŪ", bet tai mums tikrai nesutrukdė nuoširdžiai palaikyt pastangas nors kelis žodelius pasakyti lietuviškai. Ir nors jau beveik visi portalai spėjo apskelbt, kad prieš "The End of the Game" paklausęs, kaip lietuviškai bus "fox", atlikėjas išgirdo ne "lapė", o "lobster", pasikartosiu ir aš. Na tikrai, ir aš girdėjau "lobster". Akivaizdu, kad "omaras" toli gražu nėra "lapė".... 

Jau pati koncerto pradžia nustebina. Ne, to jau jokie delfiai ar lietryčiai neaprašė ir vargu ar kada aprašys. Vos pakilęs iš savo vietos gitaritas D. Milleris patraukia prie žiūrovų ir... OO, ar man vaidenasi, ar... ar tikrai mano švarkelis veikia? Negi mus prisimena ir atpažįsta?  - čia mums? Ai, tebūnie mums - į mus tikrai žiūrėjo. Ir šypsojosi. Nesusireikšminam, bet juk tai taaaaaip malonu....  Ir tik koncerto pabaigoj patraukė į priešingą flangą.

Nežinau, ar įmanoma aprašyt visą tą energiją, visą tą atmosferą, kuri ten tvyrojo - tą vis tiek sunku nusakyt žodžiais, pertaik tą nuotaiką sunku. Bet kaifavom visi - ir tie, kas scenoj, ir tie, kas salėj... Tikrai buvo labai gerai. 

Ir nors kol kurpiau savo rašliavą, musicas paskelbė ten skambėjusias dainas, nepažeisiu savo tradicijų - metu setlistą

Po koncerto traukiam į Laisvės alėją - o gal sumedžiosim svarbiausius? Deja deja... pasirodo, jie iškart iš Kauno iškūrė... Gaila.... O alėjoj ima krapyt lietus. Ir bjaurybė vis stiprėja. Tiesa, tas nesutrukdo įsiamžint prie fontano (norėjom daugiau, bet sulaukt dienos neužsukant kur šilčiau ir - svarbiausia - maloni aplinka ir muzika - sudėtinga.  Nežiūrėkit pernelyg rimtai į nuotrauką - kvailiojom    O pasiilgusiems statistikos - prašom:  

gitara - Dominic Miller;

mušamieji - Vinnie Colaiuta;

klavišiniai - David Sancious;

smuikas - Peter Tickell;

back vocals - Jo Lawry

ir, žinoma, viso vakaro pažiba, vinis ir visa kas svarbiausia - jo didenybė Stingas.  

Gerai, gerai, paganykit akis. Nors truputį  

P.S. Dar liko šio to nepapasakoto - linksmų ir prikolnų Laisvės alėjoje sutiktų vaikinukų, prieš koncertą nualpusią vieną iš klausytojų, na, ir, žinoma, mūsų naktinėjimas naktinėje alėjoje (jei ne lietus - tai būtų buvusi visai miela patirtis, ir tikrai ten nėra taip jau mirtinai pavojinga), apie ten pat sutiktą (ar, teisingiau - išgirstą) senojo Kauno retro dvasią - palieku papasakot Kristinai - onewildflower ;)