Be Tavęs, Kas Aš.

Berašant šitą rašinį, aš spėjau išsiblaivyti, tad nemanau, jog turėtų būti labai daug nerišlių, emocionalių sakinių. Bandžiau padaryti my best. Vis tiek jaučiu, lyg čia per mažai teksto. Galėčiau parašyti daugiau. Bet tuo pačiu, tai nėra šiaip kokia nors tema, kuria galėčau laisvai tarškėti ištisas valandas, tai yra, na, vienas asmeniškesnių dalykų, kuriuo galėčiau pasidalinti, ir nežinau, kokio velnio vėl nusprendžiau tai padaryti, tačiau jeigu intuicija liepia, tai liepia. Vis tiek turbūt nelabai kam ir rūpi čia mano tokie reikalai. Tiesiog, fuck it.

Kadangi nemoku pati sukurti kažko panašaus tokiu stipriu lygiu, kadangi mano smegenys yra, ar bent jau kartais būna šiek tiek dead, kadangi nesugebu savo žodyno pagalba ištraukti geriausių žodžių, aš tiesiog paimu vieną stipriausių emocionaliai man žinomų dainų šiame pasaulyje ir išverčiu jos žodžius. Tegul aplanko jie tave ir tada pasimiršta, kaip visi tie prisiminimai, tegul tebūna tai gražus momentas, kuris išnyks kaip išmestas popierius sąvartyne. Man neberūpi, kad tai pradings. Tu nieko nepadarei, bet tuo pačiu sudeginai mane visą (kaip Morę ant laužo, arba kaip Žaną d'Ark...). Turbūt tai tik aš, kuri save susidegino, juk visada buvau tokia romantiška idealistė. Vaikystėje mėgau pasakas, princeses ir laimingas pabaigas, tad kaip ir daugumai merginų, man pasąmoningai įstrigo tas gražus meilės paveikslas galvoje. Tada aplankė realybė. Ir visos pasakiškos fantazijos man su ja susimaišė, kol galiausiai pradėjo stogas važiuoti, nebesugebant atskirti, kas tikroviška, o kas nelabai realu. Bet aš stengiuosi tapti šimtaprocentine realiste, neleidžiant tam manęs palaužti (visgi ne mano prigimtis, aš esu svajinga, padebesiais skrajojanti pana, ir tai, net neabejoju, įrašyta mano DNR). 

Tebūnie šios dainos versija su David Bowie, nes jo balsas sukuria gerą balansą su Brian Molko balsu, ir labai tinka pagal dainos melodiją bei nuotaiką. Maniau, kad mes sukuriame labai gerą balansą drauge. Bet stengiuosi įdiegti sau į smegeninę, jog tai tik mano išsigalvojimai. Manau, visa tai gimė tik iš mano vienišumo. Tu tą vienišumą manyje panaikindavai, nes kažkodėl jaučiau, lyg tu skleistum tą tokią ramybę, kurią aš pati skleidžiu iš savęs ir kurią iš manęs taip mėgsta vogti kiti žmonės. Mes galėdavome tarsi ja dalintis, energetiškai. Kaip ir visais kitais viduje esančiais dalykais. Tik nežinau, ką aš tau galėjau vertingo suteikti... Žinau tik ką tu man suteikei. Niekada nemaniau, kad tau galėtų būti lygių, net nežinau kodėl. Nei dabar taip manau, nei kada nors dar manysiu. Galbūt tai tik mano liga, kurios ilgai nenorėjau gydytis. Bet prižadu, jog pasistengsiu ją išsigydyti aktyviau nei anksčiau, nes atėjo laikas versti naują gyvenimo puslapį. Per ilgai sėdėjau vienoje vietoje, ilgai bijojau, ilgai buvau kažkokioj priespaudoj, tik visada jaučiau, jog turiu tą tokią klajojančią dvasią. Tai reiškia, kad man niekada nepavyks išlikti vienoje vietoje, man nepavyks įsisukti į jokią rutiną, ribojančią asmens laisvę, o šitai reiškia, jog aš negaliu būti nuspėjama, galbūt manimi net neįmanoma pasitikėti. Savimi aš nepasitikiu kartais, lyg kažkas svetimas būtų įsirausęs manyje ir užėmęs pusę kūno. Vienas vienintelis dalykas, kuris mano gyvenime išlieka pastoviai, tai tu. Tu niekada nedingsti, tu visada tarsi kažkur šalia, net jeigu noriu tavęs atsikratyti. Tačiau kaip jau minėjau, man tai primena ligą, ir anksčiau aš jos negydžiau kaip turėčiau.

Prie šios dainos pridėsiu dar ir vieną koverį. Viliuosi, kad kada nors gyvenime pati sugebėsiu padaryti ką nors panašaus. Aš mokysiuosi su savo vos pajudinta gitara, kada tik galėsiu. Galbūt net savo balsą galėčiau geriau ištreniruoti (nes iš esmės kartais aš jo net gėdijuosi). Nepaisant tų keistų, neaiškios kilmės skausmų, aš vis tiek vertinu viską, ką patyriau, kaip kažką neįkainojamai brangaus, tad noriu vienaip ar kitaip įamžinti tai savo istorijoje, palikti po savęs palikimą, kad kiti matytų, kaip tai yra nepaprasta. Manau, aš galbūt nesąmonigai kasdien ir gravituoju prie bet kokios veiklos, kuri padėtų man tą pasiekti. Tegul jie mato, kad niekada nepatirs nieko panašaus ir tegul pavydi!

Taip, galbūt aš ir praradau protą... toks šansas yra. Bet ką jau čia padarysi.

Placebo - Be Tavęs, Kas Aš (Without You, I'm Nothing)

Rodos, keistas susižavėjimas malonina vakarinį srautą.

Nusinešiu tai šalia tavęs.

Rodos, tokia vaizduotė padeda jausmui praslysti.

Nusinešiu tai šalia tavęs.

Momentinė koreliacija iščiulpia ir priveisia paką melų.

Nusinešiu jį šalia tavęs.

Prisisotinimas sugarbanoja odą ir nulupa kailį.

Nusinešiu jį šalia tavęs.

Aš nešvari, aš pasileidėlė,

Ir kaskart kai tu išlieji savo tulžį,

Aš, rodos, prarandu gebėjimą kalbėti,

Tu iš lėto slysti man iš pasiekimo lauko,

Tu augini mane, lyg amžinai žalią augalą,

Tu nei karto nematei mano vienišumo.

Aš... imuosi plano, paverčiu jį šonu.

Aš... krentu.

Be tavęs, kas aš esu.

Be tavęs, kas aš esu.

Be tavęs, kas aš esu.

Imuosi plano, paverčiu jį šonu.

Be tavęs, kas aš išvis esu.

34

Placebo - Without You I'm Nothing