Dienoraštinės pramonės produkcija kyla virš normų

Argi tas mechanizmas, kuris vadinamas žmogumi, nėra nuostabus? Mes esam apdovanoti kažkokiomis galimybėmis...

Bet ne, vis tiek dejuojam, nesiseka, blogai, norisi vemti arba išeiti. Toks šlykštus visuomenės nesupratingumas, kad net ir pačiam vemt kartais norisi. Tokios grandininės reakcijos ir sukelia ta pesimistišką NE vaizdą, ratas užsidaro, ciklas prasideda iš naujo. Kol visi išvemsim dėl viens kito savo visą skrandžio turinį ir pažaliavę vaikščiosim nebeturėdami sveikatos ką nors keikti, bet užtemusiame prote vis dar laikydami savo keistą prieštaringumą.

Šitie žodžiai niekaip neatspindi mano dabartinio gyvenimo, kuriame blogai gali būti tik nuo labai didelių kebabo porcijų ar nesveikų limonadų. Viskas sekasi taip gerai, kaip dar niekam nesisekė - kartais norisi spinduliuojant optimizmu kam nors tai rėžti. Bet niekas manim netiki - pastoviais žmonėmis niekad netiki. O mano pastovus bruožas tas, kad aš neprognozuojamas. Irgi skamba paradoksaliai, bet viską įrodo tai, kad jei sėdite šalia manęs, jūsų sąsiuvinį galiu netikėtai suplėšyti - nes norėjau veiksmo, norėjau patampyti nervus. Nes pats esu neprognozuojamas ir man reikia iš pasaulio emocijų, aktyvumo. O dabar jis visas toks sustabarėjęs, kad net siutas ima. Nors kai paklausai, apie ką kartais mano amžiaus žmonės kalba, tai irgi gali prasidėti grandininė "vėmimo" reakcija. Jaučiu, daug kas TIK šneka. Trenkti, pamišę, pasikėlę, įsivaizduojantys per daug, knisantys protą menkystos. Čia visų gyvenime taip. Bet aš laikausi neutraliteto ir mano gyvenimas dėl to eina kaip tik per sviestą. Kol kažkas šneka, aš mintinai skaičiuoju dviženklius skaičius neturėdamas ką veikti. Mano produktyvumas 95 %, todėl kartais tie, kurie sėdi artimoje aplinkoje per matematikos pamoką, rizikuoja neatsinešti skaičiuotuvą ir tai paskirčiai panaudotą visą gyvą žmogų...

Atrodo, kad mokslai pradeda užimti pernelyg didelę mano veiklos dalį. Ir kas svarbiausia, ne tie mokslai, kurių man reikia mokykloje, pavyzdžiui, dėl pažymio. O kokios nors matematikos, chemijos, fizikos, informatikos... Va dabar gilinuosi į eksponentiškai kintančių sekų funkcijų išreiškimo metodus. Galbūt aš ir atradau šitą mokslą, bet matematika per giliai išnagrinėta, todėl sakykim, matematika yra universalus mokslas, kuomet pats atrandi kažkokią teoremą ir tik po to sužinai, jog tokią koks nors Oileris prieš 300 metų atrado, arba Pitagoras prieš daugiau nei 2000 metų atrado.

Tai vat kol kas taip idiliškai mano gyvenimas slenka ir nieko daugiau nebegaliu pasakyti. Toks jau aš, nuobodus ir eruditiškas dienoraštininkas, kuris pastaruoju metu pajautė reikalą dažniau rašyti savo metriką. O dabar grojaraščio skanumynai: