Frank Sinatra - "Something"

Gyvenimas teikia daug puikių galimybių, bet neturėtum visuomet rinktis tai, kas, atrodo, geriausia. Kartais tai, kas geriausia ir tobula, ne visada yra tai, kas padarys tave lamingą.

Anksčiau tikrai norėjau sužinoti, ar egzistuoja toks ryšys tarp dviejų žmonių, kuris nuo pirmojo susitikimo tave plėšo, verčia kalbėti nerišliai, kvailai elgtis, ir norėti nebeišsiskirti. Bet, tiesą sakant, sužinoti, kaip greitai tai gali užgesti - nenorėjau.  Kartą man pasakė, jog kontroliuoti galime tik save, o ne kitą. Tad daug dalykų įvyksta neprašant, nepriklausant nuo tavęs. Todėl teko išgyventi ir tą nemalonų 'žmonių ryšio' šalutinį poveikį.

Paskutinio mėnesio emocijas pamenu kur kas geriau, detaliau, nei tai, kas įvyko prieš tris metus. Ką tikrai ryškiai prisimenu iš to laikotarpio, tai, jog buvome jaunesni kvailesni, įsimylėję meilės idėją. Klausei, ką mačiau Tavyje. Mačiau viską, ko man reikėjo.. Tavo pastabumas, mažos detalės, rūpesis. Net gi skonis muzikai. O labiausiai - įžvalga, ir sugebėjimas taip taikliai ir laiku pasakyti kažką, ko man tuo metu reikėdavo. Viskas tarp mūsų buvo taip jauku, taip nesuvaidinta, spontaniška, unikalu. Unikalu tiek, jog tikrai maniau, kad tai tiesiog 'tas' žmogus, kurio ieškojau. Esu iš dalies romantikė, bet likimu, ir sau skirtu žmogumi tarsi netikiu, tačiau Tu buvai tikrai 'kažkas'. Kažkas, ko nesinorėjo paleisti. Bet... mes kontroliuojam tik save, tiesa? Tu išvykai. Taip paprastai. Per anksti, kad galėčiau sulaikyti.

Aš realistė. Žinojau, jog atstumas gesina santykius. Bet, tarsi pasiryžome vienas kito laukti. Pradžia visada graži, kupina vilties, ir pažadų. Jog išlauksim, tą neribotą, neaiškų laiką. Nors man visada reikėjo konkretumo, viskame. Leidome viskam tekėti sava vaga. O viduje aš viriau, pykau. Pykau, ir laukiau. Tyliai puoselėjau tai, kas buvo uždirbta per tuos kelis susitikimus. Man visada norėjosi daugiau, nei turiu. Visose gyvenimo srityse, todel, žinoma, spaudžiau Tave, reikalavau kažko, ko duoti negalėjai. Ir, kaip man atrodė, gaunant atgal abejingumą, - aš tiesiog pasidaviau. Ne iš karto. Tai geso kur kas lėčiau, nei užsidegė. Tikriausiai viduje dar tikėjausi..

Visgi, tikėjausi, išlaukiau. Ir štai, po trijų metų mes vėl ten pat, tik kitaip. Kitokiomis aplinkybėmis. Dabar mes vyresni, protingesni, ir kitaip vertiname situaciją. Tačiau to, ką jaučiu, to, kas buvo pažadinta, suvaidinti neina, tad tai išliko gilu ir tikra, taip kaip tikra yra visata. Tik šįkart turime kitokio pobūdžio sieną, kuri tiesiog yra per aukšta. Neapesim, Neperšoksim. Į fizines detales, aš nesismulkinsiu, Tu viską žinai. Kas, ir kodėl. Pasakyti, jog tai pabaiga, aš nedristu. Ir to sakyti nenoriu. Viliuosi, jog ir pats taip manai. Viliuosi, kad neišeisi. Nes mano širdyje Tu turi vietą sau. Ir, kad ir ką aš pasirinkčiau, ar pasirinkau, Tu žinai, Tu matai savo įtaką man. Ir tai tiesiog pasibaigti negali.. Robertas Sekstonas labai taikliai pasakė: "Kai tu esi šalia man užima kvapą, ir negaliu ištarti nieko, ką noriu tau pasakyti. Tada, tyloje, man belieka tikėtis, kad mano akys kalbės už širdį." Tai taip 'aš', iki negaliu.Todėl, tai, ko vakar nedrisau pasakyti be užuolankų - išsakau čia. Vakar buvai per arti, kad galėčiau pasakyti kažką skaudaus.

Jei atvirai, nežinau ką jaučiu Tau. Lyginu tai, kas buvo anksčiau, su tuo, kas vyksta dabar. Bijau Tavo abejingumo.. Kad Tu žinotum, koks svarbus esi man, ir kaip gailiuosi, ir gėda, jog tai pamiršau Tau išvykus. Tai nesąžininga Tavo atžvilgiu. Negaliu būti su Tavimi, rizikuoti, bet man reikia. Tiesiog reikia, kad būtum šalia. Visada.

Kai kurių dalykų nesugebu išreikšti nei žodžiais, nei raštu. Tai tiesiog per didelės emocijos. Viliuosi, jog Tau išvykus, vėl viskas priges.. Kitaip tai išgyventi bus košmariškai sunku. Teliko penkios dienos.

Padaryti galima viską. Sunkiausia būna sužinoti, kaip tai padaryti.

E.Alenas