
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Po šešių pamokų įprastas lipimas laiptais į trečią aukštą, po siaubingo vis neužbaigto žiūrėti filmo apie Antrąjį Pasaulinį Karą ir didelės neapykantos Stalinui. Kabinetas, pilnas saulės, mama, pasilenkusi prie sąsiuvinių ir mano įprastas žvilgsnis į veidrodį. Trumpas dialogas ir sužinau, kad teks laukti visą septintą pamoką 'meistro' ir aš sutinku laukti tiek tik todėl, kad man tas 'meistras' patinka. Tad laukiame. Mama įnirtingai taiso sąsiuvinius, vis kartais pacituodama kokią nesąmonę, aš viena ausimi klausydama užsikaičiu arbatos. Po kiek laiko aš jau sėdžiu ant palangės prieš mamos stalą, kad geriau ją matyčiau. Stebiu stadione bėgiojančius vaikus, kuriuos po kiek laiko pakeičia senukai su šunimis, o aš vis geriu arbatą, kartais ragaudama šokoladą su apelsinais. Visa ši pamoka būtų slinkusi labai lėtai, jei ne diskusijos apie komjaunuolius, Staliną, komunizmą, dabartinę Kiniją, kapitalizmą, pūvančią visuomenę ir tai, kaip mama pakeistų vyriausybę, paėmusi policiją ir kariuomenę į savo rankas, nugriovusi Seimą, vietoj jo pasistačiusi palapinę ir pradėjusi kurti Lietuvą iš naujo. Taip ištirpo saulėje mano šokoladas, keturi arbatos puodeliai ir pamoka, po kurios kažkaip nepastebimai sulaikėme svečio. Po kiek laiko aš sėdėjau ant palangės, vėl, ir šį kartą mamos vietoje stebėjau savo bendraamžį. Ir galvojau, kad šiam žmogui sekasi, jis žino, ko jis nori, o jis nori būti chemiku, ne, jis yra chemikas, domisi fizika, tais dalykais, kurių aš nesuprantu ir kurie mane šiurpina. Jo ploni pirštai tampė laidus, nerišli kalba, pilna terminų ir statinės fizikos kėlė susižavėjimą tuo, kad žmogus turi ką pasakyti. O jis nekalba šiaip sau. Jis kalba mažai. Ir apskritai man keista, kad žmogui nereikia draugų, jam jų nereikia, jam užtenka savo genijaus galvos ir mąstymo apie chemiją. Jis daug kartų kartoja tą patį veiksmą, kiekvieną kartą rasdamas vis kitų gedimo priežasčių. Jam nereikės šeimos, vaikų, jam reikės erdvės savo cheminiams bandymams atlikti, dėl kurių jis dabar pykstasi su mama, jam reikės tik tylos. Jam nepatinka muzika. Man jis patinka, nes tokių žmonių mažai, tokių žmonių aš nesuprantu, bet man patinka jų klausyti. Tokiems žmonėms aš pavydžiu, kad jie gali gyventi tyloje. Ir vieni. Laikas eina, ateina valytoja žilais, pusiau geltonais dažytais plaukais ir ima valyti klasę. Mama vis dar taiso vaikų darbus, man duoda paskaityti įdomesnį. Tačiau aš mieliau seku žmogų, jo ramią veido išraišką, nerišlų murmėjimą, rankų drebėjimą, kaip ir mano. Po kiek laiko mamos stalas nukraunamas atsuktuvais ir replėmis, laidai karpomi, taisomi, o aš vis užmetu akį į tuštėjantį stadioną, arbatos nebėra, o už mano galvos laikrodis į sieną muša puse keturių. Lažinuosi. Dar kiek laiko ir išsiskirstome. Grįžtame namo su mamos nauju pasu, kuriame ji man atrodo kaip Depas iš Švynio Todo filmo. Pareinu, įšoku į naujus rūbus, susitvarkau dviratį ir pradedu kelionę. Nelieka nieko, tik akiniai ant nosies ir besileidžianti saulė. Pirmyn, atgal, miškas, mašinos, kapinės, greitėjantis, lėtėjantis tempas ir kvėpavimo greitis. Jokių minčių, nei apie rytojų, nei apie vakar dieną, kurią tu praleidai čia besivažinėdama. Nebent prisiminimai apie kartotą minimą, kartotą vasarą, seniai, kuomet buvai po šortais, su tvirtesniais kojų raumenimis. Važiavimas naktį į kapines parvaryti mamą namo. Šluotos šukės nuo kelio. Miško takas, kuriuo važiavome su drauge. Muzika ausyse ir tempas km/s. Žvelgimas į saulėlydį ir nuostabi muzika. Vos judančios kojos ir šiltas senelio veidas. Sms apie susitikimą, po kuriuo slepiasi ėjimas į parduotuvę. Tiek to, milijonas metų, kaip nesimatėm. Tad susitikom ir nuėjom, policija ir avarija, noras pavogti švyturėlius ir automobilio numerius. Aptemta baikerio apranga mmm sexsy man. Ilgas pokalbis apie gyvenimą Mėnulyje ir mano senmergystę. Ir dar daug šnekų apie nieką. Skambutis, paprašymas lauktuvių iš Lenkijos. Freestyle diena. ![]() Ir man ateina pavasaris! Move along |
![]() |
![]() ![]() ![]() |