Gdansk Mystic Festival: trečia diena

Po vizitų Gdansko ledainėse ir artimesnio susipažinimo su Lenkijos XX a. antrosios pusės istorija Europos solidarumo centre, patraukėme į Mystic festivalį trečiajai dienai, kuri mums nusimatė ilgiausia ir turiningiausia. Išties tai buvo nuostabi diena. Vėl viskas aptariu nuo labiausiai patikusio iki mažiausiai:

1. The Crazy World of Arthur Brown. Žinokit, nesumeluosiu, jei sakysiu, kad tai turbūt geriausias koncertas, kurį mačiau gyvenime. Žmonės minioje verkė ir buvo ekstazėje vienu metu. Aš pats patyriau nesumaldomą emocijų cunamį, svyruojantį nuo beveik ašarų per dainą Sunrise, iki levitavimo virš žemės per dainą Time Captives. Publika negalėjo nustoti su aplodismentais po pasirodymo. Arthuras turi puikių instrumentalistų grupę, kuri mums paserviravo ne tik puikų dainų, bet ir instrumentinių intervalų atlikimą, kol Arthuras nueidavo pasikeisti apdarą. O pats Arthur'as iš esmės vis dar laikosi savo 7-ojo dešimtmečio kanonų, net jei jam dabar 82-eji: gal judesiuose energijos ir rangymosi jau mažiau, bet apdarai kaip visada sensacingi, o jo balsas mane nustebino labiau už viską – kiek 82-mečių turi tokį balsą pasaulyje išvis? Gal ir neištraukė tų jaunystės natų Sunrise kulminacijoje arba tų dangų vėriančių klyksmų dainoje Nightmare, tačiau vis tiek skambėjo įspūdingai. Visgi visa emocinė įkrova atsirado iš to, kaip išdėliotas setlist'as ir kokia nuostabi buvo paties Brown'o atlikimo maniera, kaip gerai išjausta ir ištransliuotos emocijos. Tas ratelis, kurį sušoko Brown'as su trim savo jaunesniais kolegomis koncerto pabaigoje, yra turbūt geriausiai visą koncertą įprasminanti akimirka. 

Setlist'as: viską pradėjo Night Of The Pigs įrašas, davęs pradžią Bubbles / Nature opener'iui. Toliau sekė klasikinė pirmojo Crazy World albumo saga: Prelude / Nightmare / Fanfare / Fire Poem / Fire, kuri buvo uždaryta pratęsta instrumentine sekcija, kurioje galėjai atpažinti ir kitų albumo dainų (pvz.: Confusion) motyvus. Toliau perėjome prie Kingdom Come eros klasikos Sunrise. Vėlėsnioji sentimentalioji klasika Voice of Love, su be galo jausminga a cappella sekcija gale. Toliau sekė kiek progresyvesnio atspalvio Touched By All. Galiausiai uždarymui nuskambėjo kita Kingdom Come klasika Time Captives. Negana to, Arthur'as buvo priverstas atlikti bisą ir pasirinko klasikinį Screamin Jay Hawkins koverį I Put A Spell On You. 

Įamžinau keletą Arthur'o Brown'o kostiumų:

Arthur Brown su savo legenda tapusiu liepsnojančiu šalmu atlieka dainą Fire

Arthur Brown atlieka baladę Sunrise

Arthur Brown atlieka space roko klasiką Time Captives

2. King Diamond. Vienintelis dalykas, kuris mane sustabdė nuo to, jog išklausyčiau visą set'ą, buvo Arthur Brown pasirodymas. Aš buvau visiškai nustebintas pono Diamond'o vokalinės galimybėmis, kurios skamba bene lygiai taip pat kaip jaunystėje, nors jam jau 68-eri. Be to, teatraliniai pasirodymo elementai buvo tikrai patraukiantys akį, dominantys, net pamiršti kojų nuovargį, nes gauna pakankamai malonumo tiek į akis, tiek į ausis. Taip pat labai patiko koncerto įgarsinimas, skambėjo labai galingai ir mėsingai, galimai tai buvo geriausiai įgarsintas pagrindinėje scenoje vykęs pasirodymas. Be jokių abejonių kartočiau.

3. Opeth. Tai, kad dedu Opeth taip žemai, žinant mano simpatijas tai grupei, gali būti nulemta to, jog aš Opeth jau esu matęs, todėl manęs nenubloškė šviežaus netikėto įspūdžio banga. Visgi Opeth į klausytoją labiau apeliuoja savo meistriškumu ir kokybišku dainų atlikimu, o ne kaip kokie Oranssi Pazuzu, kurių atmosfera tave įtraukia net tada, kai jau žinai, ko tikėtis. Man tikrai patiko kaip grupė skambėjo ir atliko dainas, kaip visada Akerfeldt'o tiek growl'ai, tiek švarus balsas skambėjo bene nepriekaištingai. Bene linksmiausia dalis būna Mikael'io sauso humoro persmelktas banteris tarp dainų. Su kolega tik ir laukėm, kada Mikael'is skels savo klasikinę frazę „We're Opeth, we are a band, we are from Sweden“ arba pradės pasakoti faktoidus apie savo dainų kilmę, kurių pusės konteksto niekas nesupras (šįkart tai buvo apie tai, kaip jis Damnation albumo pavadinimą pavogė iš Morbid Angel). Mikael'is mus taip pat teasino Shine On You Crazy Diamond akordais, į prašymą atlikti Bleak atsakė dviejų sekundžių gitaros fraze iš dainos Bleak, o smagiausia buvo, kaip jam sekėsi komunikuoti su jį filmuojančiu dronu. Į Opeth verta eiti vien dėl Akerfeldt'o komedijos šou. 

Kritiškas esu dėl setlist'o. Labai patiko pirma jo pusė, kur Opeth išsitraukė gan užmirštą dainą iš Deliverance albumo Master's Apprentices, taip pat grojo naujojo albumo paragrafus. Tačiau uždarančios dainos Sorceress ir Deliverance, kad ir labai geros, tapo kiek nuvalkiotos, nes paskutinius bene 10 metų būtent jos dvi uždaro kiekvieną set'ą. Ghost of Perdition irgi yra labiausiai nugrota daina iš albumo Ghost Reveries, kuris turi daugybę kitų nuostabių dainų. Beje, Mikaelis kaip tik pasakojo, kad šiame koncerte jie 1001-ąjį kartą gros Deliverance ir prašė publikos reakcijos iš tų, kurie nori arba nenori išgirsti šios dainos. Vokalių nenorinčių buvo nulis, bet aš bent jau mintyse svajojau, jog Deliverance pakeistų kita bet kuri daina, preferably rečiau grojama gyvai. 

4. Cradle Of Filth. Kai tokia grupė kaip Cradle of Filth atsiduria ketvirtoje vietoje dienos aptarime, supranti, kokia galinga diena išties buvo. Man Cradle atlikimas sukėlė daug sentimentų, kadangi šią grupę jau senokai ir gyvai mačiau (prieš kokius 6 ar 7 metus), ir jų studijinės muzikos tiek pat metų beveik neklausiau. Sugrojo gerą balansą senesnių ir naujesnių numerių, nors paskutinių poros gal ir negirdėjau, nes patraukiau į Opeth pusę. Instrumentiškai buvo kokybiškas atlikimas, nors Dani Filth spiegimai ir klykimai praradę galią ir skamba net truputį pajuokiamai, dėl ko truputį gaila. Labai prilipo Born In A Burial Gown atlikimas, o ir legendinė Nymphetamine (Fix) skambėjo super. 

5. Jinjer. Vėlgi, skausmingai žema pozicija tokiai gerai grupei kaip Jinjer. Jie sugrojo tikrai galingą set'ą, mėgavomės su kolega, ypač dainomis iš albumo Macro, kurį abu labai mėgstame. Aš Jinjer mačiau dar tada, kai Macro nebuvo išleistas, jie tada Vilniuje apšildė Arch Enemy. Man tuometis jų pasirodymas, kad ir mažiau įvairesnis atliekamu repertuaru, atrodė truputį nuoširdesnis, gyvybingesnis, o ir vokalistė Tatjana tuomet riaumojo nevaikiškai. Jaučiau, kad Mystic'e aštuoneriais metais vėliau jie pasiūlė truputį švelnesnę ir nuosaikesnę savęs versiją. Be to, pasirodymą sugadino siaubinga liūtis, mane ir daugelį kitų klausytojų permerkusi tiesiog kiaurai.

6. Green Lung. Ši grupė man jau buvo pažįstama dėl to paties kolegos, su kuriuo viešėjau festivale, rekomendacijos, o jis ją atrado kiek seniau kitame festivale Anglijoje. Tikrai simpatiška grupė, kuri į savo metališką, doom'o užuolankų turintį mėsingą ir rifingą skambesį inkorporuoja nemažai klavišų (ypač skambančių vargoniškai), todėl bendrą skambesį norisi lyginti su Ghost (ypač Meliora ar Prequelle laikais) arba su klasikiniais Blue Oyster Cult. Gal vizualiai grupė ir nepateikė kažko įspūdingo, bet mums patiko tiesiog sėdint lauke prie stalo ir diskutuojant klausytis jų dainų kaip gero ir malonaus fono ausims. 

7. Thantifaxath. Taikėmės į festivalį ateit ant Green Lung, bet pavyko spėti į maždaug vidurį Thantifaxath pasirodymo, tad nusprendėmė antros dalies paklausyti, ypač kadangi ir mane, ir mano kolegą žavėjo jiems klijuojama „avangardinio juodmetalio“ etiketė. Nors ten tegirdėjome 3 ar 4 dainas, bet tikrai patiko – juodmetalis yra praskaidrintas ritmine kompleksija, todėl skamba ne tiek slegiančiai, bet gal net labiau siaubingai, apokaliptiškai, lyg dangus griūtų. Savotiškai priminė Kayo Dot, o kai kurie kūriniai man skambėjo kaip Voivod versija 2.0. Tikrai įdomi grupė, norėsis daugiau juos patyrinėti. 

8. WASP. Tikėjaus kažko daugiau iš šių glam metalo legendų. Buvo labai keista, kai jau eidami iš Opeth girdėjome, kai WASP atlieka I Wanna Be Somebody – savo galingiausią hitą numesti į pradžią tikrai yra nestandartinis pasirodymas. Ir manau, kad jis truputį ir suveikė kaip įspūdžio slopintojas, nes tolimesnė setlist'o dalis pradėjo skambėti kiek vienodokai, trūko tos pačios energijos, kurią siūlo šis hitas. Be to, neaišku dėl ko, bet WASP pasirodymas nebuvo filmuojamas ir rodomas per didelį ekraną. Buvo priėjęs kiek arčiau, kur matosi scena, tačiau jų pasirodymu metu nieko įspūdingo ant scenos nevyko, tad pasidaviau ir nuėjau nuošaliau vakarieniauti, WASP muzikai teskambant kaip fonui. Ir tas fonas prailgo, jie atliko visai nemenka kažkeliolikos dainų set'ą, taip pat įterpė The Real Me koverį, kurį norėjosi kritikuoti, nes vienintelis žmogus, kuriam galima atlikti The Real Me boso partiją, yra jau 20+ metų kapuose gulintis John Entwistle. Tad bendras įspūdis kiek prėskas. 

Beje, apie tai, kodėl kartais vieni kolektyviai neturėtų atlikti kitų legendinių grupių legendinių dainų, diskusiją pratęsiu rytoj – palieku tai kaip teaser'į. 

	2			The Crazy World of Arthur Brown
	20			King Diamond
	83			Opeth
	75			Cradle of Filth
	2			Jinjer
	68			WASP