Gdanskas - Mystic, diena 2 pagal Alvydą

Mūsų grupių pasirinkimas labai panašus, o ir vertinimai irgi nesiskiria per daug. Nestebina. Buvo įdomu paskaityti apie Alcest – aš dar per jų pasirodymą teatvažinėjau į Gdanską, teko praleisti, bet juos buvau matęs lapkričio mėnesį Vilniuje, tad nesijaučiau daug prarandantis. Nors Lofto akustika mane ypač dažnai nervija, bet Alcest'ai ten skambėjo maloniai, nebuvo per tranku. Keista, kad sprendžiant iš jūsų aprašymo, Mystic'e situacija buvo blogesnė. Bet mano kolega, kuris į Gdanską atvyko anksti ir Alcest'us pagavo, labai pozityviai vertino pasirodymą ir garsą, bet beveik neabejoju, jog jis stovėjo toliau ir galbūt tuomet buvo geresnis akustinis balansas. Įdomus nuomonių išsiskyrimas. 

Ir kalbant apie viešąjį transportą Gdanske – taip, man labai nepatiko opcijos vėlai vakare grįžti į viešbutį, nes iš esmės turi eiti iki stoties 15 min ir gaudyti vieną kartą per valandą ar dar rečiau važiuojančius autobusus. Pirmą vakarą dar bandžiau taip elgtis, bet užkniso. Po to su kolega išmokom išsinuomoti elektrinius miesto (MeVo) dviračius, tai su net nulinkusiomis kojomis dar užtekdavo jėgų su jais parsirasti iki viešbučio. Elektrinis dviratis yra nuostabus išradimas. 

Taip, music'e nuo seno yra leidžiamas tik vienas dienoraštis per dieną. Jei šio limito nebūtų, aš irgi tikriausiai būčiau sudėjęs keturis įrašus vienu ypu.

Kažkodėl antros dienos kronika išstumė pirmą dieną. Pakartotinas įkėlimas naikina prieš tai buvusi. WTF?

Gdanskas - Mystic, diena 1 pagal Alvydą

Šeštadienį baigėsi Gdansko Mystic festivalis, man jau antrasis ir labiau nusisekęs, nei pernykštis. Lietus (dėkui dievui šiltas) buvo privalomas atributas visas tas keturias dienas. O kaip gi be jo. Kiek pamenu, Devilstone retai išsisukdavome neapkrykštini iš naujo – matyt davatkų maldos vis tik pasiekdavo dievulio ausį ir bent taip gelbėdavo paklydusias metalheadų sielas.

 Dėka valandų skirtumo suteikto privalumo, suspėjau į Alcest pasirodymą pačiu laiku. Užsiėmęs idealią poziciją scenos ir kolonėlių atžvilgiu, tikėjausi maksimaliai geriausio garso. Alcest, man jau kartą matyti Anykčiuose, tuomet paliko labai stiprų teigiamą įspūdį. Atmosferinis post- black metal nugrimztantis į shoegaze, arba tiesiog blackgaze, išskirtinis dar ir tuo, kad dainuojama prancūziškai ir todėl jis toks aksominiai švelnus ir jaukus. Deja, šį kartą tokio potyrio nebuvo. Muzika man buvo nepažįstama, išskyrus „L‘Envol“, ko gero perdėm iš „Les Chants de l‘Aurore“ , kurio dar neįsimenu. „Sniegas“ vizualiai man priminė Salvadorą Sobralį, tik labiau melancholiškas svajoklis. Pasigedau jo firminio užsmaugto screamo kaip ir švelnaus groulo. Beveik viskas skambėjo monotoniško vokalo rėžime. Reikalą gadino per didelis garsas, iškraipantis subtilius niuansus garsinės dinamikos perėjimuose. Tokio tipo muziką reikia klausytis negarsiai, reikėjo man pabandyti atsitraukti gerokai toliau, bet tuomet nebūčiau matęs scenos ir turėčiau tenkintis šoniniu ekranu. Pirmasis nusivylimas.

 Ten pat Park Stege sekantys išstojo Whitechapel – amerikiečių deathcore‘as, nesibodintys groove metalo. Man šis kolektyvas žinomas tik iš šiųmetinio jų albumo – pasidariau namų darbus šiam festui. Ir štai čia viskas stojo į savo vėžes. Nepaprastai gilus riaumojimas čia pat pereinantis į normalų balsą ir vėl smengantis į žarnas. Tempas, netikėtai smarkiai sulėtintas, netrukus pasileidžia galopu ir taip nuolat. Įdomu stebėti tempo ir groulo moduliacijas, kuo žemesnis gerklų grumenimas, tuo žemiau susiriečia Filas Bouzmenas. Scenos atributas – elniaragė kažkokio gyvūno galva o gal šalmas, neįžiūrėjau. Gitaristai krato plaukus, kas juos turi, Bouzmenas blaškosi po sceną, o būgnai plėšo ausų būgnelius garso kaskadomis – tipinis vaizdas, o mielas širdžiai. Pirmas atradimas ir dar džiugus.

 Dabar darau valandą pertraukos ir su sūnumis maunam į senamiestį užkasti, nes padoriai dar nebuvome valgę. Procesas užtruko ilgiau nei planavau, taigi Jerry Cantrell liko už borto, pasirinkau The Kovenant, nes grojo arčiau ir tik pradėjo. Intrigavo faktorius, kad grupė nuo 2003 neleidžia albumų, bet dar koncertuoja, be to vyliausi gal pasirodys Sara Džezbele Dyva, dainavusi su Cradlais ir kartais dainuojanti pas Kovenantus. Džezbelės neįžiūrėjau, užstojo velnio kolonos, lyg ir buvo įspūdingo stoto dama. Kovenantai momentaliai įsiūbavo lenkų publiką, ypač su daina New World Order, kur ir aš vokaliai pasireiškiau, prisijungdamas prie dviejų lenkų fanų, su kuriais netrukome susidraugauti.  Norvegų taip vadinamas cyber metalas labai neša į lengvą industrial, tinkantį šokiams. Išskirtinis grupės imidžas - balti veidai su juodu kryžiumi per akis ir kaktą. Labai patiko, bet ir išsunkė visus jėgų likučius.

  Linkstančiomis kojomis patraukiau pas Exodus. Tikrai norėjau juo pamatyti ir šiek tiek pamačiau, gal tris-keturis numerius. Vyriausiam sūnui patiko, mažyliui – ne, o aš – nesusidariau nuomonės, nes nuolat slydinėjau nuo bordiūro į balas ir apsitaškiau sunkiai nuplaunamu purvu beveik iki kelių. Taigi, vaikai pagailėjo tėvo ir patraukėm į viešbutį už 4 km. kai iki autobuso stotelės beveik kilas. Pirmai dienai pakako su kaupu.